Ūkių konkurencingumas tyrinėjamas seniai, apie jį nemažai rašoma ir kalbama, tačiau vis dar yra neatsakytų klausimų. Vieni jų – kaip ir kada vertinti konkurencingumą ar lyginti ūkius tarpusavyje?

Ūkių konkurencingumui daug dėmesio skiriama Europos Sąjungos 2023–2027 m. bendrojoje žemės ūkio politikoje, pagal kurios iškeltus tikslus šalys narės rengė savo nacionalinius strateginius planus. Vienas iš tikslų – stiprinti orientaciją į rinką ir didinti ūkių konkurencingumą tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, didesnį dėmesį skiriant moksliniams tyrimams, technologijoms ir skaitmeninimui.

Šiandien daug dėmesio skiriama ūkių ekologiniam tvarumui, Europos Sąjungos žaliojo kurso įgyvendinimui, inovacijoms ir technologijoms, tačiau svarbu suprasti, kad visi veiksmai ir priemonės turi padėti ūkininkams siekti ekonominių rezultatų ir rodiklių, kurių vienas svarbiausių – konkurencingumas.

Būdamas ar siekdamas tapti konkurencingas, ūkis turi taikyti daug naujovių ir priemonių tam, kad išsilaikytų esamomis ir kintančiomis rinkos sąlygomis. Svarbu ne tik pasiūlyti sprendimus ir veiksmus, kaip siekti konkurencingumo, bet ir pagal atitinkamus rodiklius gebėti įvertinti, koks ūkis yra konkurencingas.

Pagrindiniai ūkių pokyčiai

Žemės ūkio surašymo duomenimis, 2020 m. Lietuvoje 99,4 proc. visų ūkių sudarė ūkininkai ir šeimos ūkiai, jie valdė didžiąją dalį (86,3 proc.) visų žemės ūkio naudmenų. Žemės ūkio bendrovėms ir įmonėms, kurie sudarė vos 0,6 proc. visų ūkių, priklausė 13,7 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Vidutinis ūkininko ar šeimos ūkio dydis 2020 m., palyginti su 2010 m., pagal žemės ūkio naudmenų plotą padidėjo nuo 12 iki 19,3 ha, o žemės ūkio bendrovių ir įmonių susitraukė nuo 572,9 iki 500,3 hektarų.

Nuo 2020 m. labiausiai sumažėjo ūkių, turinčių 2–5 ha, 1–2 ha ir 5–10 ha žemės ūkio naudmenų. Palyginti su 2010 m., šis rodiklis krito atitinkamai 52, 48 ir 34 procentais. Didelių ūkių, turinčių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų, daugėjo. 2020 m. jų buvo 5,8 tūkst. – sudarė 4 proc. visų ūkių ir valdė daugiau nei pusę šalies naudojamų žemės ūkio naudmenų. O štai 2010 m. tokių ūkių buvo 3,8 tūkst. (2 proc. visų ūkių), jiems priklausė net 42 proc. naudojamų žemės ūkio naudmenų. Šie duomenys rodo Lietuvos ūkių stambėjimo tendenciją, tačiau vis dar yra daug mažų ūkių, kurie augina ir gamina produkciją.

Ūkio dydis nebūtinai lemia didesnį konkurencingumą. Vis tik bendrąja prasme jis susijęs su našumu, galimybe taikyti naujas technologijas, o tai veda prie konkurencingumo.

Ūkių struktūroje 2020 m. pagal ūkininkavimo kryptis didžiausią dalį (43 proc.) sudarė tik augalininkystės ūkiai, auginantys javus, aliejinius ir ankštinius augalus, šakniavaisius, lauko daržoves ir kitus pasėlius.

Vertinant ekonominės veiklos rodiklius, tenkančius 1 ha žemės ūkio naudmenų, galima matyti, kad pelningiausiai dirba augalininkystės ūkiai, subsidijos taip pat labai padeda tiek pienininkystės, tiek mišriems ūkiams. Nors tiesioginės sąsajos tarp pelno ir konkurencingumo nėra, tačiau pelningumas duotuoju laikotarpiu užtikrina ir ūkio konkurencingumą.

Koks ūkis yra konkurencingas?

Vėluojantys statistiniai duomenys visada lemia pavėluotą situacijos analizę. Tačiau pagal turimus duomenis galima teigti, kad Lietuvos ūkių situacija kasmet gerėja. Šiuo atveju nekalbama apie nevienodo dydžio ar skirtingų ES šalių ūkių palyginimą.

Norint tinkamai įvertinti ūkių konkurencingumą, svarbu vadovautis vienoda konkurencingumo samprata. Dažnai net mokslininkai įvairiai interpretuoja, ar jis apima mažiau ar daugiau dedamųjų. Tai priklauso nuo analizės lygmens. Efektyvumas, finansinis apsirūpinimas, gebėjimas prisitaikyti ir tvarumas – pagrindiniai žemės ūkio konkurencingumo rodikliai.

Aukštas konkurencingumas reiškia, kad ūkis:

• efektyviai gamina ir parduoda savo produkciją bei paslaugas;
• efektyviai valdo savo finansus;
• prisitaiko prie kintančios rinkos, institucinės ir gamtinės aplinkos;
• yra tvarus.

Vertinant konkurencingumą neretai atsižvelgiama į rinkos dalį, tačiau moksliniuose tyrimuose šis dydis vertinamas pagal išvestinius augimo rodiklius. Pavyzdžiui, naudojama apyvarta, o ne visa produkcija, nes tai patikimesnis duomenų kintamasis, o prieinama informacija turi mažiau išskirčių dėl trūkstamų duomenų. Konkurencingumo tyrimuose pelningumas papildo rinkos dalies rodiklį, nes verslo subjektai gali užimti mažesnę rinkos dalį parduodami produktus su didele pelno marža, kartu parduoti mažiau. Taigi, kai lyginami skirtingus produktus siūlantys verslo subjektai, pelno marža ir rinkos dalis netinka konkurencingumui vertinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad šeimos ir įmonių ūkių pelningumo rodiklių tiesiogiai palyginti negalima, nes šeimos ūkiuose jos narių darbas neįtraukiamas į darbo užmokesčio sąnaudas. Dalies tokiuose ūkiuose dirbančių narių pajamos apskaitoje atsiranda kaip ūkininkavimo veiklos rezultatas. Tad juos lyginti galima tik tuo atveju, jeigu abiejose ūkių grupėse mokami vienodi atlyginimai už tą patį darbo krūvį.

Mokslininkai pasitelkia įvairius rodiklius ūkių konkurencingumui vertinti. Tarkime, pelningumui apskaičiuoti naudojamos bendrosios ir grynosios pajamos, veiklos arba grynasis pelnas. Taikomi šie rodikliai: veiklos ir grynojo pelno marža, nuosavo kapitalo ir turto pelningumas, investicijų, gamybos ir nuosavo darbo pelningumas ir kt.

Ūkio pelningumas – svarbus konkurencingumo rodiklis, tačiau jį apskaičiuoti konkrečiais atvejais sunku dėl nevienodų gamybos veiksnių valdymo formų (nuosavybė / nuoma; šeimos / samdomas darbas; skolintas / nuosavas kapitalas), o interpretuoti galima lyginant tik tarp pagal struktūrą ir tipą panašius ūkius. Dėl to pelningumo rodikliai naudojami apdairiai, nesuteikiant pernelyg daug reikšmės bendram ūkio konkurencingumo vertinimui.

Efektyvumas parodo, ar ūkiai geba veiksmingiausiai panaudoti esamas technologijas. Jį sudaro trys komponentai: masto, techninis ir alokacinis efektyvumas. Masto efektyvumas leidžia suprasti, kaip ūkis veikia – optimaliomis ar neoptimaliomis sąlygomis. Pagal mastą neefektyvūs ūkiai gali išnaudoti masto ekonomiją arba disekonomiją. Techninis efektyvumas atskleidžia, ar ūkis gali pasiekti didžiausią našumą naudodamas tam tikrą sąnaudų rinkinį. Ūkio alokacinis (kainų) efektyvumas parodo jo gebėjimą naudoti sąnaudas optimaliomis proporcijomis arba sukurti optimalų produkcijos derinį, atsižvelgiant į jų atitinkamas kainas. Efektyvumo matavimas rodo galimą sąnaudų sumažėjimą arba našumo padidėjimą, palyginti su atskaitos tašku. Todėl pagrindinis uždavinys – apibrėžti šią referencinę ribą, t. y. sukurti gamybos galimybių ribą. Tačiau praktikoje stebimos tik sąnaudos ir produkcijos realizavimas.

Ūkio produktyvumas vertintinas kaip konkurencingumo potencialas ir kaip jo rezultatas. Jis parodo bendrą konkurencingumą pagal gebėjimus ir sąnaudas, skirtas produkcijai kurti kokybės ir kiekio prasme. Tačiau vertinant ūkių konkurencingumą susiduriama su problema, kai produktyvumo neapriboja tik per rinką išreikštas darbo, žemės ir kapitalo išteklių paskirstymas. Reikšmingą poveikį produktyvumui daro ir ekosistemų paslaugos (taip pat jas veikia ūkinė veikla), kurių rinka neišreiškia. Tai yra produktyvumo vertinimo ribotumas, kurį sunku įveikti praktiniu lygmeniu.

Bendras produktyvumo apibrėžimas – gamybos veiksnių gebėjimas gaminti produkciją. Jį galima paprasčiausiai išmatuoti kaip dalinio produktyvumo rodiklį, susiejantį produkciją su vieno tipo sąnaudomis (pvz., derlingumu arba daliniu darbo našumu), tačiau tokiu atveju neatsižvelgiama į veiksnio ar produkcijos pakeitimo galimybę.

Taigi, konkurencingumas yra kompleksinis. Norint, kad ūkis būtų konkurencingas ir sėkmingai veiktų, reikia inovacijų, technologinių, vadybinių sprendimų.