Artėjant į pabaigą šiltajam ganiavos sezonui, keičiasi gyvulių ūkių bandos valdymas. Šaltajam sezonui reikėtų pasirengti iš anksto, kad pereinamasis laikotarpis ir vėlesnės orų permainos nepateiktų nemalonių staigmenų.

Siekiant rentabilumo gyvulininkystė tampa vis intensyvesnė. Rūpesčių ūkininkams per akis, tad dėl darbų gausos, laiko, darbuotojų stokos ar kitų priežasčių svarbūs paruošiamieji tvartinio sezono darbai vis nukeliami kitai dienai, savaitei ir, žiūrėk, problema užklumpa „netikėtai“.

Kai kuriuos darbus galima atlikti gerokai iš anksto, radus laiko tarp kasdienių darbų, ir ramiai laukti žiemos sezono, nesibaiminant pačių neūkiškumo sukeltų nuostolių.

Todėl verta prisiminti senas tiesas, praktinius patarimus ir tai, kad jų reikia paisyti. Dauguma šių rekomendacijų tinka tiek pieninių, tiek mėsinių galvijų augintojams.

Tvarto paruošimas žiemai

Pirmiausia žiemos sezonui reikia paruošti pačius tvartus, kad gyvuliai grįžtų į saugią ir palankią aplinką.

Pieninių bandų tvartuose svarbiausia apžiūrėti ir patikrinti melžimo įrangą, melžiklius, pulsatorius, pieno liniją, vakuumo siurblio darbą, vakuumo lygį ir kt. Ne mažiau svarbu įvertinti vandens tiekimo sistemas, kad jos tolygiai tiektų vandenį į girdyklas, nebūtų kiaurų vamzdžių, nelašėtų per sujungimus, pasirūpinti, kad jos neužšaltų per šalčius.

Fermos viduje išvedžiotus vamzdžius galima apšildyti termoizoliacinėmis medžiagomis (pvz., akmens vata). Bet jei gyvuliai turi galimybę pasiekti apšildytus vamzdžius, iš smalsumo gali nulaižyti, nukramtyti visas termoizoliacines medžiagas. Tokiu atveju rekomenduojama montuoti jas su tvirtais apsauginiais kevalais.

Kitas būdas apsaugoti vamzdžius nuo užšalimo – apvynioti elektriniu šildymo kabeliu, kuris gali būti įjungiamas pusiau automatiniu, automatiniu ar nuotoliniu būdu. Tokių problemų gali pasitaikyti ne tik senose, bet ir naujesnėse šalto tipo fermose.

Mėšlo šalinimo sistemą irgi reikia kasmet prižiūrėti – svarbu patikrinti skreperius, transporterius, grandines, jeigu yra bent menkiausia problema – ją pašalinti, kad viskas veiktų sklandžiai ir be trikdžių, nes mėšlas kasdien iš tvarto bus šalinamas iki vėlyvo pavasario, kol gyvuliai išeis į ganyklas.

Sutvarkyti reikia ir guoliavietes. Kartais įtrūksta ar ištrupa jų betonas, atsiranda duobių, susidėvi guoliaviečių danga – visa tai kelia karvėms diskomfortą ir riziką susižeisti. Tad lengviau užbėgti problemai už akių negu vėliau mokėti už padarinius.

Rištinio laikymo tvartuose reikia apžiūrėti visus rišimo saitus, kad jie neatitrūktų, kad nebūtų aštrių nulūžusių detalių, kampų, į kuriuos gyvuliai galėtų susižaloti. Žodžiu, reikia ūkiško žvilgsnio, galvojant apie tai, kad karvėms būtų patogu, nes joms teks praleisti tvarte daugiau kaip pusę metų.

Labai rekomenduojama atlikti tvartų dezinfekciją, nes tai turi įtakos sveikatingumui. Galima pasirinkti balinti kalkėmis, plauti, dezinfekuoti tam skirtais tirpalais. Svarbiausias darbas – kuo švariau išvalyti seną mėšlą iš tvartų, nes išpurškus ir brangiausias dezinfekcines medžiagas ant nešvarių paviršių, norimo efekto nepasieksime. Dezinfekcinės medžiagos neprasiskverbia į susigulėjusį mėšlą ir nepaveikia jame gyvenančių mikroorganizmų. Iš tiesų šis darbas jau turėtų būti atliktas seniau, tačiau tie, kurie nespėjo, dar turi šiek tiek laiko fermas išvalyti ir dezinfekuoti.

Tvartas turi būti ne tik švarus, bet ir gerai vėdinamas. Ventiliacija turi būti techniškai tvarkinga, nes jeigu oras fermoje necirkuliuos, bus tvanku, drėgna, gyvuliai neturės kuo kvėpuoti. O drėgmė, prastas karvidės mikroklimatas – tiesus kelias į sveikatingumo problemas. Šaltuose tvartuose dėl blogo vėdinimo gali kondensuotis vandens garai ant vidinio perdengimo paviršiaus, o susidaręs kondensatas varvės ant gyvulių.

Karvės bijo ne šalčio – joms pavojinga drėgmė ir skersvėjai. Dažna klaida, kai stipriau paspaudus šalčiui ūkininkai uždaro tvarto duris ir langus, tada ir atsiranda didelė drėgmė, kuri sudaro palankias sąlygas daugintis patogenams. Tvarte idealiausia 5 °C temperatūra, pavojaus nekelia ir nedidelis šaltis. Svarbiausia suvaldyti mikroklimatą, ventiliaciją, pašalinti amoniaką ir perteklinę drėgmę. Jeigu įėjus į tvartą justi amoniako kvapas, vadinasi, ventiliacija ir grynas oras cirkuliuoja nepakankamai – gyvulių sveikatai tai kenkia. Jau pastebėta, kad dėl netinkamo mikroklimato gyvulių produktyvumas sumažėja iki 30 proc., mažėja ir priesvoriai, o pašarų sąnaudos padidėja 15–20 procentų.

Tvarto mikroklimatas, vėdinimas, tvarkingos girdyklos yra aktualu ne tik iš ganyklų sugrįžusiems, bet ir nuolat tvarte laikomiems gyvuliams. Kaip ir dezinfekcija, nes, pavyzdžiui, po guoliaviečių danga labai tinkamos sąlygos kauptis užkratui – patogeninėms bakterijoms. Todėl reikia plauti ir dezinfekuoti ne vien guoliavietes, kilimėlius, bet ir po jais. Patirtis rodo, kad šis darbas ūkiuose atliekamas gana retai. Yra guoliaviečių kilimėlių ar čiužinių, kurie pritvirtinti prie betono gana stipriai, tuomet išvalyti po jais beveik neįmanoma. Bet guoliaviečių higiena ir periodinė dezinfekcija padeda sumažinti nagų ligų pavojų, sergamumą endometritu ar tešmens uždegimu.

Ne mažiau svarbu ir apšvietimas, todėl pageidautina išvalyti langus, kad į tvartą patektų daugiau dienos šviesos, pakeisti lempas – yra specialūs zoohigieniniai apšvietimo reikalavimai. Apšvietimo intensyvumas tvarte turėtų būti apie 75–100 Lx. Patalpose, kur laikomos melžiamos karvės, šviesos periodas turi trukti apie 16 val. per parą, tamsos – apie 8 val. Gyvuliai daug saugiau jaučiasi, kai tvarte yra specialus naktinis apšvietimas, tuomet geriau orientuojasi, kur yra girdyklos, šėrimo takas, guoliavietės.

Daugiau problemų pasitaiko senose fermose, tad jas paruošti žiemai sunkiau. Naujesnėse fermose lengviau užtikrinti gerą mikroklimatą, ventiliaciją ir kt.

Dažniausia klaida – staigus raciono pakeitimas

Rudenį, baigiantis ganykliniam sezonui, dažname ūkyje gyvuliai šeriami papildomai – žolės laukuose mažiau ir ji ne tokia maistinga, todėl ūkininkai į ganyklas pradeda vežti šienainį ir taip įvyksta natūralus perėjimas prie rudens–žiemos raciono.

Iš esmės pasikeitęs racionas pereinamuoju laikotarpiu turi įtakos produktyvumui. Jeigu gyvuliai ganėsi gerame atole ir negavo sausesnio pašaro, o atėję į tvartą iškart šeriami sausu šienainiu, pieno kiekis staiga krenta žemyn. Prie naujų pašarų atrajotojų prieskrandyje esantys mikroorganizmai pripranta per 7–10 dienų, per tiek laiko susiformuoja tam tikra jų populiacija, kuri gali skaidyti naujus pašarus. Tad prie naujų pašarų reikia pratinti palaipsniui, nes jei vienas pašaras baigėsi, kitas prasideda, gyvulio organizmas patiria per didelį stresą. Kardinalus pašarų pakeitimas, prie jų nepripratinus, dažniausia šiandienos ūkininkų klaida.

Pereinant prie žiemos raciono pirmiausia reikia įvertinti, kokius pašarus ūkyje esame pasigaminę. Nuolat pabrėžiama, kad reikia tirti pašarus: šienainį, kukurūzų silosą, kad žinotume, kiek pašaruose yra sausųjų medžiagų (SM), baltymų, energijos, ląstelienos ir kt. Tik ištyrę pašarus galime žinoti, kokio baltymingumo, energingumo ir kiek apskritai koncentruotųjų pašarų gyvuliams reikia – ar vienam litrui pieno pagaminti užteks 150 g, ar reikės 350 g koncentratų, o tai nemažas skirtumas.

Melžiamai karvei žiemą ir vasarą reikia atitinkamo kiekio baltymų (šviežiapienei 1 kg raciono SM – apie 17 proc.), energijos (NEL, 1 kg SM – 7–7,2 MJ/ kg), o pačių sausųjų medžiagų turi suėsti 20– 25 kg per dieną tiek ganykliniu, tiek tvartiniu laikotarpiu. Subalansuotas racionas, kuriame yra būtinų maisto medžiagų, apskritus metus turi būti pritaikytas tiek šviežiapienėms, tiek vėlesnės laktacijos ar užtrūkusioms karvėms.

Mėsinių galvijų šėrimas prasidėjus tvartiniam sezonui skiriasi atsižvelgiant į karvių veršingumo trimestrą. Lietuvoje dažnai veršiavimasis prasideda kovą. 2–3 mėn. iki veršiavimosi sezono pradžios, kad vaisius neužaugtų per didelis ir nekiltų veršiavimosi problemų, žindenes reikėtų šerti liesesniais pašarais. Tačiau patartina įvertinti, kaip atrodo karvė – jeigu ji nelabai įmitusi, racionas negali būti pernelyg dietinis, kad nesukeltų sveikatos problemų. Žodžiu, gerai, jeigu ūkininkas gali individualiai įvertinti kiekvieną karvę, bet vis tiek svarbiausia – subalansuotas racionas.

Nuolat tvarte laikomiems gyvuliams nėra pereinamojo laikotarpio prie žieminių pašarų. Tokį laikotarpį jie išgyvena tuomet, kai baigiasi vienos tranšėjos silosas ir jie pradedami šerti iš kitos tranšėjos – kai baigiasi pirmos ir prasideda antros žolės silosas. Todėl idealiausia pereinamuoju laikotarpiu mažiausiai 5 dienas karves šerti pamaišius silosą iš abiejų tranšėjų. Tada prie naujų pašarų karvės įpras lengvai, be didesnių virškinimo sutrikimų. Ši taisyklė labiausiai aktuali pieninėms karvėms.

Žiemos sezoną reikia pradėti su patikrinta ir gerai veikiančia šėrimo technika (juk ji maždaug pusmetį stovėjo be darbo). Patartina nuodugniai apžiūrėti pašarų maišytuvus-dalytuvus – gal atėjo laikas peilius pagaląsti, dalis sutepti ar kurią nors jų suvirinti. Tuomet tikrai bus išvengta nemalonių staigmenų, kai, susiruošus šerti gyvulius ir prie traktoriaus užkabinus pašarų maišytuvą-dalytuvą, šis nesisuks.

Gerai valdoma banda – sveika banda

Parginant karves reikia patikrinti ir sutvarkyti jų nagas. Per ganyklos sezoną nagos galėjo per daug užaugti, susiformuoti „antras padas“ ar tiesiog atsirasti pažeidimų. Kvalifikuotai padrožus karvių nagas ne tik pagerėja gyvulio savijauta, bet ir padidėja gamyba. Tai ypač svarbu pieninėms karvėms, o mėsinėms – pagal poreikį.

Dažniausiai žiemos periodu pasitaiko virškinamojo trakto problemų (viduriavimas, sustojusi skrandžio veikla). Dėl prasto mikroklimato, vėdinimo gyvuliai serga kvėpavimo takų ligomis.

Konservuotuose pašaruose, skirtingai negu šviežioje žolėje, gali būti mikotoksinų, kurie veikia virškinimą ir silpnina gyvulio imunitetą, kartu – ir visą sveikatą. Jei laboratoriniai tyrimai rodo, kad pašaruose tikrai yra mikotoksinų, rekomenduojama racionus papildyti toksinų surišikliais.

Tvarte labiau pasireiškia reprodukcinės problemos – karvės blogiau rujoja ir apsivaisina. Jei karvės rišamos, jos mažiau juda ir dėl to silpniau išreiškia rujos požymius, sunkiau pastebėti tikrąją rują. Silpnam rujos pasireiškimui įtakos turi ir trumpa diena. Gerai, jei šalia tvarto įrengta mociono aikštelė, į kurią periodiškai dieną išleidžiamos nerujojančios ar neapsivaisinančios karvės.

Vakcinavimas, antihelmintikų sudavimas rudenį rekomenduotinas atsižvelgiant į bandos situaciją.

Sprendžiant dėl vaistų nuo kirminų naudojimo, reikėtų ištirti mėšlą laboratorijoje, o vaistus duoti tik tuo atveju, jeigu helmintų kiaušinėlių randama daugiau negu rekomenduojama norma. Kitu atveju tą sezoną vaistų nereikia duoti. Antihelmintikams vystosi atsparumas, todėl, kai nėra būtinybės, jų geriau neduoti. Šie vaistai skirti gydyti, bet ne profilaktikai.

Vakcinavimas taip pat kiekvieno ūkio sprendimas, atsižvelgiant į sveikatingumą. Jei buvo gaišimo atvejų, o tyrimai rodė klostridiozę ar virusus, kurie sukelia kvėpavimo takų ligas (pvz., paragripą, respiratorinį sincitinį virusą), tuomet vakcinavimo programos rekomenduojamos. Tik jokiu būdu to negalima daryti aklai ar savo iniciatyva, visada būtina konsultuotis su veterinarijos gydytoju, ištirti fermoje paplitusius sukėlėjus.

Tvarte visada cirkuliuoja kokie nors patogenai. Tačiau tinkamai valdant bandą, laikantis higienos reikalavimų, padėtį galima kontroliuoti ir ji nekels rūpesčių.