Alytiškis Marius Žėkas visai pagrįstai save vadina sodininku – augina ir prižiūri vieną didžiausių šalyje trešnynų ir lazdynų plantaciją. Trešnės ir riešutai – skanūs, bet darbas soduose sunkus, reikalauja patirties ir žinių.

Šalyje žinomos žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ vadovo Algio Žėko sūnus Marius seniau „bėgo nuo žemės ūkio“ ir neplanavo tapti žemdirbiu. Baigė informatiką ir finansų magistrantūrą, dirbo mieste. Gana greitai samdomas darbas kabinete pabodo, trūko laisvės. O kaime aplink tėvų sodybą jau buvo pradėjęs veisti trešnių sodą, skirtą pirmiausia šeimai. Jas pasirinko dėl to, kad jam tai skaniausios uogos (botaniškai trešnės – kaulavaisiai – red. past.).

Pamažu trešnyną plėtė, o vėliau šalia jo tėvas ragino užveisti riešutyną. „Tuomet teko apsispręsti – ar dirbti pagal specialybę, ar tapti sodininku“, – sako Marius. Nugalėjo sodininkystė, o per kelerius metus ūkio „Riešutas ir uoga“ trešnynas ir riešutynas pasiekė 50 ha. Į šį verslą įsitraukė ir Mariaus sesuo Živilė Jonikaitė (jai priklauso dalis ūkio ir sodo), kuri kartu su Mariaus žmona Sandra padeda realizuoti derlių.

„Prieš šešerius metus pasodinome 60 trešnių, galvojome – jeigu visko nesuvalgysime, liks parduoti. Iš pradžių visai neplanavome sodo plėsti, tačiau buvo laisvas hektaras žemės, kur auginti įprastus augalus nelabai tiko, nutarėme visą plotą užsodinti trešnėmis. Taip iš mažo versliuko išaugo didelis verslas“, – juokaudamas sodininkavimo pradžią prisimena Marius.

Tas laikas jį daug ko išmokė. Be to, patyrė darbo gamtoje malonumą. Įgavo patirties, nors klaidų neišvengė. Pavyzdžiui, žemose reljefo vietose pasodintoms trešnėms kasmet gresia šalnos ir šalčiai.

Veisles išsirinkti nelengva

Trešnynas 2020 m. išplėstas iki 10 ha, o dabar jau užima 15 ha. Tai bene didžiausias verslinis trešnių sodas Lietuvoje. Augintojas sako, kad buvo nelengva išsirinkti trešnių veisles, kadangi jų asortimentas labai įvairus ir nėra nė vienos idealios. Kiekviena veislė turi privalumų ir trūkumų. Be to, dar trūko patirties, kokios veislės labiau tinka pramoniniam sodui, kadangi mėgėjiškų veislių pasirinkimo kriterijai – vienoki, o verslinių – visai kiti. Šiuo atveju svarbu ne vien tai, kad veislės būtų prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų, bet ir kad vaisiai geriau tiktų skinti, vaismedžiai būtų tam tikros formos, aukščio ir kt.

Į hektarą pasodinama 500–700 vnt. trešnių sodinukų. „Pirmame sode pasodinau tokių veislių, kokių Lietuvos medelynuose gavau. Nebuvo iš ko rinktis. Tik vėliau radau kokybiškesnių sodinukų Lenkijoje. O po to parsisiuntėme iš Vokietijos poskiepių, į kuriuos akiavome pasirinktas veisles“, – pasakoja Marius.

Iš pradžių nieko nežinojo apie trešnių poskiepius ir jų savybes. Lietuvos medelynai daugiausia naudoja kvapiosios vyšnios poskiepius (jie labiau tinka mėgėjiškai sodininkystei), tik vienas kitas daugintojas naudoja pramoniniams sodams tinkamesnius Gisela-5 arba VSL-2 poskiepius.

Vienas iš trešnių veislių pasirinkimo kriterijų buvo derėjimo laikas. Sode pasodinta įvairaus sunokimo laiko veislių tam, kad vaisių būtų kuo ilgiau: nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Pagrindą sudaro 6 prekinės veislės: Regina, Kordia, Tamara, Sylvia, Vanda, Paula. O mažesniais kiekiais auginama ir daugiau įvairių veislių.

„Nagrinėjome kiekvienos veislės savybes, sprendėme, kokios geriausiai tiktų mūsų sąlygoms. Dėl kai kurių apsirikome, dėl kai kurių – nelabai. Nuvilia tos, kurios neatsparios šalčiams“, – aiškina sodininkas.

Nuo šalnų išbandė įvairių priemonių

Viena sunkiausių užduočių – apsaugoti žydinčias trešnes nuo šalnų. „Prasideda bemiegės naktys. Šį pavasarį jos tęsėsi 2 savaites. Bandėme įvairius apsaugos būdus, nes matėme, kad uogų bus, tai buvo verta stengtis: dūminome degindami drėgnus šiaudus, sodo purkštuvu purškėme smulkiais lašais vandenį ant vaismedžių.

Dar turime „rūko drakoną“, jame galima deginti malkas ar kitą kurą, tad kabiname prie traktoriaus ir važinėjame – šildome sodą. Kol buvo silpnos šalnos, jis pasiteisino, o nuo 5–6 laipsnių šalčio ir dideliame plote jau niekas negelbėjo“, – apie pavasarinius išbandymus kalba M. Žėkas.

Iš hektaro trešnyno, kurį pavyko gerai nuo šalnų apsaugoti, šeima priskynė 4 t vaisių. Pasak sodininko, jeigu sodas gerai prižiūrimas, nėra tuščių vietų, derlingos veislės, tai iš hektaro galima tikėtis iki 7 t trešnių. To ir siekiama.

Visi kiti priežiūros darbai trešnyne priklauso nuo to, kokia buvo žiema ir pavasaris. Nušalusius medžius reikia išrauti, pašalusias šakas – išpjauti. Tolesnė priežiūra: žolės pjovimas tarpueiliuose, pomedžių priežiūra herbicidais, laistymas esant sausrai, purškimai nuo ligų, kenkėjų, trešimai per lapus, genėjimas. Pastarasis yra vienas svarbiausių, siekiant gero derliaus, reikalauja daug rankų darbo, paprastai genima rugsėjį.

Trešnėms pavojingiausios ligos moniliozė ir kokomikozė, iš kenkėjų daugiausia plinta amarai. Nuo minėtų žaladarių apsaugos priemonių yra. Sodininkas sako, kad kol kas nerasta būdų, kaip apsaugoti vaismedžius nuo bakterinio vėžio. „Apie trešnių verslinių sodų priežiūrą lietuviškos literatūros beveik nėra, tenka informacijos ieškoti užsienio šaltiniuose“, – pastebi augintojas.

Riešutų plotas pralenkė trešnes

Nors sodas prasidėjo nuo trešnių, laikui bėgant jų plotą pralenkė lazdynai. M. Žėkas sako, kad tokį pasirinkimą lėmė mažesnė rizika dėl galimo iššalimo, ilgesnis derliaus nuėmimo laikas ir galimybė jį sandėliuoti „Reikėjo kitos rūšies sodo augalų, kurie būtų mažiau rizikingi. O norint iš lazdynų uždirbti, jų plotai turi būti nemaži“, – aiškina augintojas.

Dabar ūkio plantacijose, kurios įveistos keliose vietose, auginami bent kelių veislių lazdynai. Jų veislių irgi yra įvairių, ūkis rinkosi pagal skonį, kad riešutai būtų be luobelės, dideli. Taigi, pasirinko veisles: Halės milžinai, Barselona, Cosford, Trapezundski ir kt. Visus sodinukus įsigijo Lietuvoje.

Lazdynams reikia daug dėmesio

Nors lazdynus auginti mažiau rizikinga negu trešnes, juos prižiūrėti nėra paprasta (nors apie tai nieko neišmanančiam žmogui gali atrodyti kitaip). „Galbūt tikėjausi, kad su trešnėmis bus daug darbo, bet lazdynų auginimas tikrai nustebino, nors žinojau, kad žemės ūkyje nėra lengva“, – prisipažįsta savamokslis sodininkas.

Pasak M. Žėko, vienas iš laiko ir daug rankų darbo reikalaujančių priežiūros elementų yra reguliarus atžalų karpymas. Mat auginami ne krūmai, o vienakamieniai lazdynų medeliai, o atžalų jie leidžia tikrai daug. Per sezoną karpoma kelis kartus. Prie kiekvieno medelio tenka pasilenkus karpyti atžalas sekatoriumi. O medelių – tūkstančiai! Purkšti herbicidais negalima, nes jie paveiktų ne tik atžalas, bet ir pačius medelius. Be to, siekiant gausesnio derliaus, ir lazdynų medelius reikia genėti. Todėl karpymui palengvinti sodininkas įsigijo akumuliatorinių sekatorių. Dar galima būtų pomedžiuose tiesti kokybišką agrotekstilę, kuri neleistų atžaloms želti, tačiau, Mariaus skaičiavimu, ji ir per 10 metų neatsipirks. „Kitas būdas – pomedžius įdirbti tam skirtomis frezomis, tačiau trukdo laistymo žarnelės. Jas tektų pakelti virš žemės, o tai vėl didžiulės išlaidos. Pradėjome pamažu tai daryti, jeigu pavyks, ateityje bus lengviau“, – sako sodininkas.

Lazdynų privalumas, pasak augintojo, yra tai, kad bent jau nėra nepagydomų ligų, tokių kaip vėžys. Tačiau kitos ligos (pavyzdžiui, kekerinis puvinys, moniliozė) lazdynus irgi puola. Kenkėjų taip pat yra. „Palyginti su lenkų augintojais, mes esame labai nuskriausti, nes Lietuvoje nėra registruota fungicidų lazdynams ir riešutmedžiams. Nors Lietuvoje jų deklaruotas plotas jau siekia 2 tūkst. hektarų“, – pastebi pašnekovas.

M. Žėkas prisipažįsta, kad veisdamas lazdynų sodą nemąstė, kaip reikės surinkti derlių. Atrodė, kad tai elementaru. Kol vienas kitas riešutas ant žemės nukrenta, tai juos pakelti gal ir galima. O kai yra dešimtys hektarų, rankomis neįveiksi. Tenka galvoti apie šio darbo mechanizavimą ir derliaus tvarkymo įrangą.

Vyras pasakoja, kad iki šiol sodą tvarkė vienas, o šiemet jau samdo padėjėją, nes augant sodui ir priežiūros darbų apimtys didėja. Tiesa, vasarą, kai derėjo trešnės, dar samdė 3 skynėjus. Kai labiau derės lazdynai, irgi reikės papildomų darbo rankų.

Priežiūros darbų netrūksta

Versliniam sodui reikia ir technikos. Pagrindas – sodo traktorius (ne platesnis kaip 1,5 m) ir ant jo kabinami purkštuvas bei žoliapjovė. „Visa kita technika ir įranga – sodininko pasirinkimo ir investicijų klausimas, kiek jis pasirengęs darbus mechanizuoti. Pavyzdžiui, pomedžių ravėtuvas kainuoja apie 10 tūkst. eurų. Nebūtina jo pirkti, galima samdyti du darbininkus, kurie atžalas karpytų. Tačiau bėda, kad norinčiųjų dirbti sunkų fizinį darbą nelengva rasti“, – pripažįsta M. Žėkas, pridurdamas, kad daug nelengvų darbų sode, bet sunkiausias buvo vaismedžių sodinimas rankomis. O jų dabar sode auga apie 25 tūkstančiai! Vyras dar prisimena, kad pirmaisiais metais po sodo įveisimo pomedžius teko purkšti rankiniu purkštuvu, tai per dieną sode su juo nuo eilės prie eilės po 30 km nueidavo.

Pasodinus sodą pirmiausia būtina įrengti laistymo sistemą, nes be jos būtų sunku tikėtis gausesnio derliaus. Sodas turi būti aptvertas, o tai kainuoja. Versliniame sode auginami vaismedžiai prižiūrimi pagal intensyviąją technologiją, t. y. ne tik laistomi, bet ir reguliariai purškiami nuo ligų, kenkėjų, tręšiami ne tik biriomis trąšomis, bet ir per lapus įvairiais mikroelementais. To tikslas – kad vaismedžiai turėtų pakankamai maisto medžiagų formuoti ir išauginti gausiam derliui, kad gerai pasiruoštų žiemoti.

Kadangi sodas dar jaunas, trešnės ir lazdynai neatskleidė viso derlingumo potencialo. Kol kas beveik visas derlius parduodamas iš ūkio tiesiai vartotojams. Augintojas gausesnio derliaus tikisi dar po metų kitų. „Intensyviai prižiūrint lazdynus, tik penktaisiais metais po įveisimo galima tikėtis po 2–4 kg riešutų nuo medelio. Galbūt tik po 10 metų galima svajoti, kad iš hektaro skinsime 4–5 tonas. Lazdynai gana lėtai auga“, – pastebi Marius.

Trešnės irgi dar nėra visiškai suaugusios, nors anksčiausiai įveistame sode medeliai jau nemaži, mat greitai auga. Kitąmet vaismedžių vainikai jau turėtų visiškai užimti jiems skirtą erdvę.

Pardavimai – nelengva užduotis

Šiemet trešnių derlių ūkis pardavė tiesiogiai vartotojams, jų užsisakiusiems internetu ir kitu būdu, dalį pardavė didmenininkams. Už kilogramą trešnių gavo apie 5–6 eurus. Nors alytiškio trešnių sodas yra bemaž vienintelis verslinis trešnynas Lietuvoje, trešnių kainą, pasako jo, „nustato“ Lenkija. „Negalima lyginti prekybos centruose realizuojamų ir mūsų sode užaugintų trešnių, tai visai skirtinga kokybė ir skonis“, – pastebi ūkininkas. Pasak jo, vietinių trešnių pirkėjų netrūko, o pagrindinis sunkumas realizuoti jų derlių yra tai, kad trešnės greitai genda, nuskintas parduoti reikia greitai. Dėl to ūkis planuoja investuoti į vaisių sandėlį su vėsinimo įranga.

Kiek kitokia situacija riešutų rinkoje. „Tie, kas tik dabar įveisė lazdynų ar graikinių riešutmedžių plantacijas, mano nuomone, jau pavėlavo. Pradėjus masiškai derėti šiems sodams, pasiūla didės, kainos gali mažėti. Kol augintojų buvo mažai, tai ir pasiūla mažesnė, ir kainą galima didesnę gauti“, – sako M. Žėkas. Riešutus ūkis užsakovams dažniausiai siunčia per paštomatus. Kai bus daugiau derliaus, planuoja didmeninę realizaciją.

Išplėtęs trešnių ir lazdynų sodus iki 50 ha, ūkis didinti jų plotų daugiau neketina. Tokio dydžio sodas, šeimos nuomone, yra optimalus, kad jame būtų galima patiems suspėti atlikti visus darbus, kurių tikrai netrūksta beveik visus metus. „Atrodo, ką galima veikti sode žiemą. Patikėkite, pernai beveik visus metus iš sodo neišėjau“, – sako M. Žėkas.

Sodininkas tikisi, kad pastangos auginant trešnes ir lazdynus neliks bevaisės. Jis skaičiuoja, kad investicijos į sodo įveisimą (įvertinus sklypo paruošimą, vaismedžių kainą, pasodinimą, reikalingos technikos įsigijimą, tvoras, laistymo įrangą, apsaugą nuo paukščių ir kt.) sudaro apie 10 tūkst. eurų hektarui. Taigi, reikia užauginti ir realizuoti ne vieną derlių, kad tai atsipirktų ir pradėtų nešti pelną. Be to, yra įsipareigojimų ir įgyvendinant ES remiamus investicinius projektus.