Perdegimas, kaip fizinė ir psichinė būklė, vis dažniau minimas moksliniuose tyrimuose, sveikatos politikoje ir kasdieniame gyvenime. Apie ūkininkų perdegimą Lietuvoje statistinės informacijos nėra, tačiau užsienyje tam šiek tiek skiriama dėmesio, problema tiriama. Patys ūkininkai šia tema atvirauti nenori.

Leidinio „Journal of Rural Studies“ 2022 m. atlikto tyrimo vidutiniais duomenimis, Šiaurės Amerikos, Europos ir Australijos regionuose sunkus perdegimas būdingas 13,7 proc. ūkininkų. Didžiausias rodiklis – Naujojoje Zelandijoje (25 proc.) ir Maroke (19 proc.). Palyginti su kitų tyrime paminėtų profesijų atstovais, ūkininkai patiria didesnį bendrą perdegimą ir išsekimą, profesinį neefektyvumą. Tyrimas taip pat parodė, kad moterys labiau perdega nei vyrai. Iš pagrindinių veiksnių minimi šie: ūkininkavimas kaip pagrindinis užsiėmimas, pieno gamyba ir nuolatinis stresas.

Viduriniosios kartos Vakarų Lietuvos ūkininkė (nenorėjusi skelbti savo pavardės, kuri redakcijai žinoma), dirbanti augalininkystės srityje, pasakoja apie patirtus ir aplinkoje pastebėtus aspektus, kurie galėtų lemti perdegimą. „Dažnai žemdirbiai dirba tarsi iš įpročio – ūkininkavimas tampa gyvenimo būdu. Tai ir privalumas, ir trūkumas. Jeigu būtų vien darbas, užklupus perdegimui ar nenorui dirbti toliau, taptų lengviau imtis kitos veiklos. O kai toji veikla yra ir tavo gyvenimas – negali sau leisti pasiduoti. Pasitraukimas iš ūkininkavimo pakeičia visą gyvenimą iš esmės. Ir todėl žmogus, net ir jausdamasis nuo visko pavargęs ir perdegęs, neįstengia ką nors keisti, tarsi pradėti gyventi iš naujo: nauju ritmu, su naujais žmonėmis ar panašiai“, – sako ūkininkė.

Kalbėdama apie situacijas, kurios kelia daugiausia įtampos, ūkininkė įvardija prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Anot jos, jeigu tokie laikotarpiai užsitęsia, pasitaiko vienas po kito, tai irgi gali privesti prie perdegimo.

Ūkininkavimas dažnai siejamas su šeimos tradicijomis, iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Kartais pernelyg romantizuojama žemdirbiška kultūra – kaip vienintelė vertybes puoselėjanti vieta, kurioje visos kartos lygios ir laimingos. Tai irgi stigmatizuoja problemą, tarsi stereotipiškai neleidžia būti laisvam – juk vaikai turi perimti tai, ką tėvai pradėjo. „Dar vienas svarbus perdegimo veiksnys gali būti, kai nėra kam perimti tavo pradėtų darbų. Kai vaikai atsisako arba nėra kam perduoti ūkio. Tokiais atvejais greičiau pasiduodi neigiamoms emocijoms, sunku rasti priežasčių kantriai tęsti darbus“, – komentuoja pašnekovė.

Ji neatmeta ir situacijos, kai šeimoje kyla nesutarimų tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos. Juk kartais vieni sakosi geriau žiną, ką reikia daryti, o kiti nepasiduoda, esą jau pučia nauji vėjai. Kartais jaunuolis neturi motyvacijos dirbti ūkyje, kai, tarkime, vyresnysis ūkio šeimininkas neleidžia imtis atsakomybės, nepasitiki. Ūkininkė pateikia pavyzdį, kai, sūnui dirbant su tėvu, pastarasis ignoravo jį ir jo šeimą, nelaikė lygiaverčiais. Tėvui mirus, sūnus puikiausiai toliau ūkininkauja, turi motyvacijos. Tad labai svarbu išlaikyti nuomonių pusiausvyrą, suprasti vieniems kitus ir palaikyti sunkiais momentais.

Suprastėjusi sveikata, anot pašnekovės, taip pat gali paskatinti perdegimą. Šiuo atveju žmogus neturi pasirinkimo ir yra priverstas ką nors keisti.

Dar vienas svarbus aspektas – socialinė atskirtis. „Aplinka: visuomenė, socialiniai tinklai, viešoji nuomonė nuvertina tai, kad užsiimi žemės ūkiu, kartu nuvertina tave ir kaip asmenybę. Ir jeigu gyveni tokioje nuvertinančioje aplinkoje, labai sunku rasti motyvacijos ir prasmės savo veiklai. Jeigu socialinis ratas yra toks pat ar panašus, šalia esantys žmonės supranta ūkininkavimo prasmę, tai padeda eiti pirmyn, o susidūrus su sunkumais – nepasiduoti“, – atvirauja augalininkystės ūkio šeimininkė.

Pašnekovė pabrėžia, kad kitų žmonių įvertinimas labai svarbus, nes motyvuoja. Prie demotyvacijos dirbti ūkyje labai prisideda ir visuomenės požiūris plačiąja prasme. Pavyzdžiui, metai iš metų girdima tik neigiama nuomonė apie ūkininkus. Neva jiems nuolat viskas blogai (lyja, sausra, karas, pandemija ir t. t.), visada prašo kompensacijų. „Kažkaip trūksta supratimo“, – santūriai kalba ūkininkė.

Šiais laikais, jos nuomone, ieškoti pagalbos padeda internetas. Jauni ir viduriniosios kartos ūkininkai kuria grupes socialiniuose tinkluose, taip pat susitinka ir bendrauja gyvai, dalijasi patirtimi, keičiasi nuomonėmis, konsultuojasi, kartu pramogauja. Tai padeda ne tik nelikti vienam su savo problemomis, bet ir išvengti profesinio perdegimo.

Ūkininkė pastebi dar ir tai, kad vyresniosios kartos ūkininkai (senelių amžiaus) nebuvo linkę dalytis informacija, nesėkmes slėpė. Neprašė pagalbos, nes nenorėjo, kad kiti žinotų, jog nepasisekė ar suklydo. Aplinkiniams rodė tik tai, kas yra geriausia, kartais tiesą net pagražindavo. Tai iš dalies iškreipė situacijos supratimą, kažkiek perdėtai suidealizavo ankstesnių laikų žemdirbystę ir gyvulininkystę.

Svarbios ir išorinės, ir asmeninės savybės

Psichologė Gintė Jaseliūnaitė primena Pasaulio sveikatos organizacijos suformuluotą teiginį, kad perdegimas – tiesiogiai susijęs su profesija, darbo padarinys. Pirmiausia išryškėja išsekimo jausmas. Asmuo gali jaustis tiek fiziškai pavargęs (sunku ryte keltis, eiti, dirbti ir kt.), tiek emociškai abejingas (niekas nedomina, nenori nieko planuoti). Antras perdegimo požymis – padidėjęs protinis atsitolinimas nuo savo darbo, atmetimas (viskas blogai, niekas nepadės pagerinti situacijos), gali kamuoti nusivylimas savo veikla, situacija, kolegomis ūkininkais ir kt. Trečias perdegimo ženklas – kritęs darbo efektyvumas. Ištinka jausmas, kad nieko nepadarai, patiri vien nesėkmių, sekasi ne taip, kaip norėtųsi. Tiesiog asmuo galvoja, kad neatlieka darbo taip efektyviai, kaip norėtų ar turėtų.

Anot psichologės, lengviausiai matyti fiziniai simptomai: nuovargis, nemiga, skausmai (pvz., galvos, raumenų), virškinimo sistemos sutrikimai. Prie emocinių sindromų priskiriamas dirglumas, pyktis, nerimas, atsiribojimas. Kitas aspektas – kognityviniai (mąstymo) simptomai: sunku susikaupti, blaškosi dėmesys, suprastėja atmintis, sunku apsispręsti, kamuoja neveiksnumo jausmas.

„Užklupus perdegimui, pasikeičia elgsena ir galų gale asmeniniai santykiai: žmogus atsiskiria nuo kitų, pasitraukia iš socialinio bendravimo, tampa negatyvesnis“, – komentuoja G. Jaseliūnaitė. Jos analizuotuose Kanados, Prancūzijos, Maroko mokslininkų straipsniuose apie ūkininkų perdegimą teigiama, kad su tuo susiduria 10–15 proc. žemdirbių (maždaug vienas iš dešimties). Anot psichologės, išskiriami 8 išoriniai perdegimo veiksniai. Vieni iš jų – didelis darbo krūvis ir poilsio, laisvalaikio trūkumas (šiek tiek skiriasi įvairių žemės ūkio šakų proporcijos). Dar vienas išorinis veiksnys – netikrumas dėl ateities ir finansų rinkos pokyčių. Tarkime, vienais metais grūdai superkami brangiau, kitais – pigiau, kinta paskolų politika ir kita. Ūkininkai jaučia, kad įdėtos pastangos neatitinka gauto rezultato. Tada prasideda finansinis asmeninis nerimas – skolos, kreditai, ar užteks pinigų išgyventi, išmokėti atlyginimus darbuotojams. Savijautą veikia besikeičiantys įstatymai, gausi biurokratija, derinimasis prie taisyklių. Be to, norint gauti paramą, reikia užpildyti daug dokumentų, žinoti niuansų.

Moksliniuose straipsniuose kalbama ir apie fizinę izoliaciją. Ūkininkai kartais gyvena atokiau nuo miestelių, tad, tarkime, banką, paštą, sveikatos priežiūros specialistus, kitas paslaugas pasiekti užtrunka, tam reikia skirti daugiau laiko. Kai kam gali trūkti artimų kaimynų. Konfliktai ir nesutarimai su šeimos nariais taip pat svarbus veiksnys, kai vienas situaciją supranta ir sprendžia vienaip, kitas – kitaip. Ūkio perdavimas šeimai, ką jau minėjo ir ūkininkė, taip pat daro įtaką. Stresas kyla, kai niekas nenori perimti ūkio, vaikai toli. „Nekontroliuojama situacija greičiausiai yra vienas svarbiausių veiksnių: meteorologinės sąlygos, technikos gedimai, ligų ir kenkėjų antplūdžiai ir panašiai. Tenka labai stengtis ir daug dirbti, kad su tuo susidorotum. Visą laiką reikia turėti papildomų finansų iškilusioms problemoms įveikti. Perdegimas dažnai atsiranda tada, kai susiklosto daug situacijų, kurių negalime kontroliuoti. Jeigu tam nepasiruošiame, kyla stresas, ilgainiui atnešantis perdegimą“, – sako psichologė G. Jaseliūnaitė.

Jos nuomone, perdegimui kilti labai svarbios ir asmeninės savybės. Prie asmeninių veiksnių priskiriami: perfekcionizmas (noras viską padaryti idealiai) ir fiziologiškai didesnis nerimo lygis. Psichologė vaizdžiai teigia, kad žmogus gali save užgraužti, nuvesti iki savidestrukcijos, o ne stengtis prisitaikyti ar ką nors keisti. Beje, sveikas perfekcionizmas, t. y. siekis kuo maksimaliau išnaudoti turimus resursus, yra tinkamas.

Dar viena svarbi asmenybės savybė – streso įveikos mechanizmas, kurį žmogus naudoja, kai susiduria su nepalankia situacija. Vieni sveikai maitinasi, bėgioja, susitinka su kineziterapeutu, kiti – vartoja alkoholį, narkotikus, rūko, save alina.

Labai svarbi ir parama: draugai, artimieji ir asmens atvirumas bendraujant su jais. Prie stresą sukeliančių veiksnių priskiriami ir sergantys tėvai, vaikai.

„Perdega tas, kas užsidega“

Psichinės sveikatos tyrinėtojas Almantas Dulkys pabrėžia, kad ūkininko darbas susijęs su nenugalima jėga (force majeure) – klimato kaita. Čia sausra, čia šalnos, čia ilgalaikės liūtys. To neįmanoma kontroliuoti. „Kontrolės nebuvimas, nuolatinis neužtikrintumas kelia stresą. Jeigu tai tęsiasi kelerius metus iš eilės, tai dar pablogina situaciją. Dažnai norime labai paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Galime prisiskaityti populiariosios psichologijos knygelių, bet nusivilti gavę paprastus atsakymus, kurie, deja, neveikia. Daug svarbiau išmokti toleruoti tą neužtikrintumą, nesvarbu, ar tu esi verslininkas, ar ūkininkas, ar universiteto dėstytojas. Gyvenimas yra baisiai neužtikrinta vieta. Tad kuo toliau, tuo svarbiau išmokti su tuo gyventi.

Toleravimo būdų yra įvairių: nuo savo vidinių procesų suvokimo, kas neduoda ramybės, ir suvokimo, ką galima pakeisti ir ko ne, iki meditacijos, dėmesingumo terapijų, kai sąmoningai suvokiame, ką darome. Taip tarsi įsižeminame. Tai irgi suteikia ramybės. Žinome, kad tas neužtikrintumas ir yra vienintelis, ko galime tikėtis. Tikrai suprantame, kad dauguma dalykų, kuriuos planuojame, tikėtina, pasikeis. Taigi, nuolat sau tai primenant turėtų tapti truputį lengviau. Gyvenimas, deja, nėra labai tiksliai suplanuojamas, ypač kalbant apie rezultatus, kuriuos veikia gamta“, – sako A. Dulkys.

Anot jo, perdega tie žmonės, kurie užsidega. Kitaip tariant, tie, kurie turi motyvą veikti, ką nors keisti, įgyvendinti, sukurti. Dažniausiai perdegimas ištinka, kai norima ką nors padaryti, bet neįvertinamos realios galimybės, t. y. neapskaičiuojama, kad vienas asmuo nepajėgus įgyvendinti užsibrėžto tikslo. „Žiūrint iš neurologinės pusės, nuolatinis stresas – tai psichologinių resursų žudikas. Kuo skiriasi perdegimas nuo pervargimo? Perdegimas – tai psichinių resursų iššvaistymas. Nuovargį galime išilsėti (per kelias dienas ar savaites). Nuo perdegimo nelabai išsiilsėsi, nes psichologiniai resursai jau būna iššvaistyti. Vadinasi, reikia juos kaupti iš naujo“, – vaizdžiai apibūdina lektorius.

Jis įsitikinęs, kad nuolatinis stresas dėl vidinių procesų (nesuvokiant objektyvios realybės) – pagrindinis perdegimo veiksnys. Geriau suprasti objektyvią realybę padeda psichologas. „Jeigu turime nuomonę apie procesą, įvykius, žmones, tai nėra objektyvi realybė. Tai yra mūsų patirčių, žinių, kultūrinių išgyvenimų sukurta realybė. Dažnai nerimaujame dėl to, kas bus, manydami, kad gebame numatyti ateitį, bandome sau pasakyti, jog ji bus veikiau negatyvi nei pozityvi. Dažnai liūdime dėl praeities. Juk jos pakeisti negalime, bet kažkodėl paleisti nenorime. Kai žmogus išmoksta gyventi šia diena ir akimirka, atsiranda laimė – praeities jau nepakeisiu, o ateityje gali nutikti visaip, toleruosiu tą neužtikrintumą. Tai tokia mechanika“, – teigia A. Dulkys.

Į tai, kad visuomenėje tvyro negatyvi nuomonė apie ūkininkus, A. Dulkys pateikia įžvalgų – esą iš trumpos apklausos gatvėje tikrai suprastume, jog nemažai žmonių apie juos galvoja gerai. „Sukti sau galvą, ką apie jus galvoja kiti, blogas užsiėmimas. Jeigu pasirinkai ūkininko kelią, turi susitaikyti, kad bus tų, kurie apie tave galvos neigiamai. Bet tikrai ne visi, netgi ne dauguma. Jei kyla abejonių, prieštaravimų, galima pamąstyti, ar tikrai pasirinktas tinkamas kelias, galbūt reikia ką nors keisti“, – sako A. Dulkys.

Jo nuomone, geriausiai psichologinius resursus papildo suvokimas, kas suteikia laimės. „Sportas ir sveika mityba visada veikia, bet reikia paieškoti giliau. Ar jums pakeliui sportuoti ir sveikai maitintis? Galbūt ne. Svarbiausia žmogui atrasti, kas jam svarbiausia. Tai, o ne paviršutiniškus apibendrinimus, ir įvardyčiau kaip didžiausią akcentą. Kai ateina savęs pažinimas, stresas mažėja dėl to, nes asmuo įdėmiai savęs klausosi, girdi savo fizinius, psichinius, sveikatos poreikius ir juos atliepia. O sumerkus akis į socialinį burbulą, kuris irgi nebūtinai yra laimingas, galima labai susižaloti. Todėl reikėtų lygintis su savimi, o ne su kitais“, – pabrėžia psichologijos tyrinėtojas.

Kaip neperdegti?

Psichologės G. Jaseliūnaitės nuomone, kai jaučiamas didesnis nei paprastai nuovargis ar išsekimas, svarbu stabtelėti ir pagalvoti, kur esi, kas trukdo pasiekti užsibrėžtų rezultatų, ką daryti, kad netenkinanti situacija pasikeistų. Galbūt reikia mokytis, investuoti į naujas technologijas, kurį laiką atsijungti nuo darbo ir jį patikėti kitiems atsakingiems žmonėms.

„Antras svarbus dalykas – tai darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Kai ateina intensyvus laikas, pavyzdžiui, derliaus dorojimo, jauniklių vedimo, reikia nusibrėžti ribas. Tarkime, suplanuoti, kad bent sekmadienio popietę bus galima susitikti su draugais ar praleisti laiką su šeima. Galbūt kai kas turi jėgų tris mėnesius dirbti be atostogų ir 12 valandų per dieną, nes žino, kad paskui atsikvėps, pasisems jėgų, bet jeigu taip nėra, atgauti jėgas derėtų reguliariai. Gali būti, kad reikės išmokti pasakyti „ne“. Svarbu nepamiršti labai paprastų dalykų: 8–7 val. miego, mankštos (nepaisant to, kad ūkininkai daug dirba fiziškai), sveiko ir subalansuoto maisto, socialinių ryšių – turėti draugų ne ūkininkų“, – vardija psichologė.

Taigi, perdegimas nėra baubas ar gėda. Tai – noro atitikti kažkokius savo paties sukurtus aukštus standartus ar per didelius tikslus padarinys. Tad tai ir priverčia stabtelėti.