Šis klausimas greičiausiai kyla ūkininkams, kiekvieną sezoną planuojantiems rudeninę žieminių kviečių sėją. Rinktis patikrintą jų veislę ar išbandyti naują?

Peržvelgus žieminių kviečių veislių pasiūlą rinkoje, matyti nemažai veislių iš Vakarų Europos, yra ir lietuviškų: Ada, Alma DS, Vikaras DS, Kena DS, Sedula DS, Herkus DS, Gaja DS, Kovas DS, Zunda DS, Tauras DS. Per pastarąjį penkmetį Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) selekcininkai sukūrė ir registravo naujas žieminių kviečių veisles: Lakaja DS, Suleva DS, Eldija, Sarta, Vaiva, Ekas, Semba.

Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2023 m. įrašytos net 97 žieminių kviečių veislės iš viso pasaulio. Kaip išsirinkti tinkamiausią? Veislių aprašuose, kuriuos pateikia įmonės, nurodomas javų derlingumas, grūdų kokybės klasė, tūkstančio grūdų masė, baltymų kiekis grūduose, kritimų skaičius, hektolitro masė. Tačiau renkantis veisles auginti, vien šiais rodikliais nevertėtų pasikliauti, ypač turint omeny klimato įtaką žemės ūkiui. Prisitaikant prie besikeičiančių, kartais – ekstremalių meteorologinių sąlygų, vis svarbesnis rodiklis turėtų būti veislės žiemkentiškumas, tolerancija sausros sąlygoms, atsparumas išgulimui, atsparumas ligoms, brandos laikas, derliaus stabilumas. Ši informacija turėtų būti esminė, kai palyginame aukšto produktyvumo javų veisles.

Naujų mokslinių tyrimų kryptys

Žieminių kviečių selekcijoje irgi daugiau dėmesio skiriama veislių gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančio klimato ir net švelninti klimato kaitos padarinius žemės ūkio ekosistemai. Europoje auginama 71 mln. ha pasėlių, kviečiai užima 34 proc. šio žemės ploto (Europos Komisijos duomenys). Lietuvoje 2023 m. deklaruota 833 tūkst. ha žieminių kviečių – 29 proc. bendro žemės ūkio paskirties ploto. Tai didelis klimato kaitos švelninimo potencialas, taikant priemones, didinančias žieminių kviečių atsparumą ir anglies sankaupas biomasėje.

Naujausiais tyrimais siekiama atrinkti produktyviausius žieminių kviečių genotipus, didinti asimiliuotą anglį, kuri gali patekti į nuimtą produktą (derlių) ir likti biomasėje (šiauduose ir šaknyse). Įterpus jos į dirvožemį, padidėtų anglies atsargos ir sekvestracija. Šiuo tikslu mokslininkai siekia atrinkti kviečius, kurie sukauptų kuo didesnį anglies kiekį šaknyse, nepakenkiant genotipo derliaus funkcijai. Naujausi tyrimai rodo, kad kviečių, kai jie auginami toje pačioje aplinkoje, šaknų biomasė gali skirtis penkis kartus, nelygu genotipas.

Dažnėjant sausroms vasarą, gilesnės šaknys gali suteikti augalams prieigą prie podirvio vandens išteklių, padidinti augalų atsparumą sausrai. Atsižvelgiant į aplinką, augalai 10–50 proc. maisto medžiagų gauna iš podirvio. Tačiau, didinant šaknų biomasę, svarbu įvertinti optimalų antžeminės ir požeminės biomasės santykį, kad šaknų anglies sankaupų kiekis nebūtų pasiektas aukojant grūdų derlių, kokybę ar derliaus stabilumą.

Veislių palyginimas Europos kontekste

Lietuvai 2020 m. pradėjus vykdyti plataus masto „Horizon 2020“ tarptautinį projektą „EJP Soil“, LAMMC mokslininkai įsitraukė į naujų tyrimų, aprėpiančių visą Europos kontinentą, tinklą. „MaxRoot-C“ ir INVITE projektų mokslininkai suvienijo jėgas ir įkūrė analogiškus eksperimentus dešimtyje Europos šalių, taip siekta nustatyti žieminių kviečių potencialą švelninti klimato kaitą. Lietuvoje tyrimus koordinuoja šio straipsnio autorės.

Buvo atrinkta 15 Europoje plačiausiai auginamų žieminių kviečių veislių, kurių derlingumas, tyrimų duomenimis, 2022 m. išsiskyrė, palyginti su Europos vidurkiu. Tiesa, daugelyje šalių derlingiausia buvo veislė Tenor, taip pat puikiu derliumi pasižymėjo Nogal kviečiai. Įdomu ir tai, kad kitose Europos šalyse dėl 2022 m. vyravusios sausros prasčiau pasirodė Bernstein ir RGT Reform veislės, o lietingomis Lietuvos meteorologinėmis sąlygomis šios veislės išsiskyrė geru derliumi. Tai rodo, kad esant sausiems orams galime tikėtis šių veislių mažesnio prisitaikymo prie klimato įvairovės ir mažesnio derliaus stabilumo.

Visos šios veislės, davusios didesnį derlių, pasižymėjo didesniu atsparumu ligoms, tai tiesiogiai ir galėjo lemti puikius derlingumo rodiklius. Labiausiai užsikrėtusios veislės, nors ir produktyviausios Europoje, davė mažesnį derlių drėgnesniais metais.

Kad ir kaip būtų, ne visi kokybiniai žieminių kviečių parametrai tiesiogiai koreliuoja su didesniu derliumi (tai parodo diagramose ir lentelėse pateikti duomenys). Taigi, renkantis veislę svarbu atsižvelgti ir į kitus rodiklius, ne vien derlių. Pavyzdžiui, derlingiausia Tenor veislė pasižymėjo nemažu 10 proc. išgulimu, o tuo metu Bernstein ir Nogal išgulimo nepatyrė.

Didesni grūdai buvo anaiptol ne derlingiausių veislių, o baltymų kiekis taip pat buvo mažiausias didžiausią derlių davusių žieminių kviečių veislių.

Kalbėdami apie šaknų ir šiaudų kiekį, liekantį po produktyviausių javų kūlimo, pastebėsime, kad sprendimas didinti anglies sekvestraciją dirvožemyje gali pareikalauti kompromisų. Didesniu potencialu sekvestruoti anglį pasižymėjo veislė Montalbano, kurios ir kokybiniai rodikliai buvo geri, ir derlius – ne mažiausias, ir gana didelė šaknų biomasė, kuri padeda geriau adaptuotis sausomis sąlygomis. Veislė Bernstein, kuri gerai derėjo Lietuvoje, neturėjo didelio šaknyno. Tai ir galėjo lemti jos prastą prisitaikymą prie įvairių klimato sąlygų Europos kontekste. Taip pat ir atlikus šaknų mikorizės studijas skirtingose vietovėse buvo nustatyta, kad didžiausią įtaką mikorizės kolonizacijos intensyvumui turėjo skirtingas klimatas.

Atlikę šiuos tyrimus mokslininkai tikisi, kad tai paskatins ūkininkus ir sėklos daugintojus bei įmones pažvelgti dar atidžiau į žieminių kviečių veislių pasiūlą ir aprašus. Tikimasi, kad veislių aprašuose svarbia taps informacija apie šių veislių produktyvumo ir gausaus derliaus stabilumą bei jautrumą sausroms, taip pat ir gebėjimo sekvestruoti anglį dirvožemyje vertinimai. Mokslininkai kviečia ūkininkus drąsiau rinktis javų rūšis ir genotipus, kurie yra labiau prisitaikę prie nepalankių meteorologinių sąlygų.