Ūkyje dažnai susidaro įvairių organinių medžiagų, tokių kaip gyvūnų mėšlas, augalų liekanos, šienas, šiaudai, lapai, žievės, pjuvenos, maisto atliekos ar pašarai. Kompostuojant galima perdirbti šias medžiagas ir paversti jas vertinga organine trąša.

Toks tvarus organinių atliekų valdymas sumažina atliekų kiekį ir jų poveikį aplinkai. Bet yra ir kitas svarbus aspektas – komposto nauda dirvožemiui. Kompostas yra natūralus maisto medžiagų ir mikroelementų šaltinis, kuris pagerina dirvožemio struktūrą ir derlingumą. Taip pat padeda išlaikyti optimalų dirvožemio drėgmės lygį, gerina oro pralaidumą ir mažina dirvožemio erozijos pavojų. Be to, sumažėja poreikis pirkti mineralines trąšas, nes kompostas suteikia viską, ko augalams reikia, kad augtų sveiki. Ilgainiui tai gali turėti teigiamą poveikį ūkio pelningumui.

Pagrindinės kompostavimo taisyklės

Sukrauti atsitiktines organines atliekas ir laukti, kol jos taps vertingu kompostu, nepakanka. Organines medžiagas reikėtų sumaišyti tinkamomis proporcijomis užtikrinant optimalų anglies ir azoto santykį (C:N). Sumaišius žaliavas, sukraunamos krūvos ar eilės ir užtikrinamas reikiamas drėgmės kiekis, jos turi būti vartomos ir prižiūrimos. Kad viskas būtų atlikta tinkamai, reikia laikytis tam tikrų taisyklių.

Drėgmė. Rekomenduojama kompostavimo mišinio drėgmė yra 50–60 procentų. Reikia pasiekti drėgnų (vaisių, daržovių lupenos) ir sausų medžiagų (drožlės) balansą. Substratas turi būti išspaustos kempinės drėgnumo, jį suspaudus turi pasirodyti vos keli lašai vandens.

Anglies ir azoto santykis. Daug anglies ir daug azoto turinčius komponentus svarbu sumaišyti, kad C:N santykis būtų apie 30:1. Daug anglies turinčios medžiagos paprastai yra rudos ar iš medienos. Tai nukritę lapai, drožlės, pjuvenos, smulkintas popierius. Daug azoto turinčios medžiagos vadinamos žaliosiomis – tai gali būti nupjauta žolė, augalų liekanos, vaisių ir daržovių lupenos.

Be C:N santykio, taip pat reikia atkreipti dėmesį į medžiagų galimybę suirti. Medienos atliekos, tokios kaip drožlės, šakos, gali irti iki dvejų metų, nebent jas stipriai susmulkintumėte. Kitos lėtai yrančios medžiagos yra kukurūzų burbuolės ir stiebai, pjuvenos, šiaudai, riešutų kevalai. Susmulkintos šios medžiagos gali būti panaudotos kaip užpildas, pagerinantis oro patekimą į komposto krūvą.

Organinės medžiagos gali būti sukrautos visos iš karto arba pridedamos pamažu, kai tik atsiranda naujų atliekų. Jei atliekos kraunamos palaipsniui, kompostas gali tinkamai neįšilti, kol krūva nepasidarys pakankamai didelė. Įvairios medžiagos gali būti dedamos atskirai, tačiau geriau yra jas sumaišyti, kad būtų išgautas tinkamas drėgmės ir C:N santykis. Maisto liekanas visuomet reikia uždengti pjuvenų, lapų ar gatavo komposto sluoksniu – taip išvengsime nemalonių kvapų, musių ar kitų kenkėjų.

Kompostuojant atsirandančių problemų sprendimas

Temperatūra yra svarbiausias pokyčių, vykstančių per termofilinį kompostavimą, indikatorius. Jei kompostas neįšyla, tai gali reikšti, kad yra mažai drėgmės ar azoto. Pakilusi temperatūra rodo, kad kompostavimo mišinys yra tinkamas.

• Pradinėje mezofilinėje stadijoje temperatūra pakyla iki ~35 °C.
• Termofilinėje stadijoje temperatūra pakyla iki maždaug 50–70 °C ir laikosi kelias savaites, šioje stadijoje vyksta biomasės pasterizacija – žūsta patogenai.
• Maksimali temperatūra 75 °C, nes aukštesnėje temperatūroje žūsta ir organiką ardantys aerobiniai termofiliniai mikroorganizmai.
• Aplinkos temperatūra daro didelę įtaką kompostavimo eigai – šiltuoju metu organinės atliekos skaidomos daug intensyviau ir trumpiau negu vėsiu.

Norint išmatuoti temperatūrą, reikia pasinaudoti zondu, galinčiu pasiekti gilesnius komposto sluoksnius. Zondą reikia palikti kuriam laikui, kad stabilizuotųsi parodymai, po to perkelti kitur. Matuoti reikia keliose vietose, įvairiu gyliu nuo viršaus ir šonų. Komposte gali būti šiltesnių ir vėsesnių zonų, nelygu drėgmės ir cheminės komponentų sudėties pasiskirstymas. Sistemose, kur oras patenka iš apačios, karščiausia vieta gali būti centre, kur šilumos izoliacija dėl aplinkinio komposto sluoksnių yra didžiausia.

Drėgmė. Medžiagos kompostuojasi geriausiai esant 50–60 proc. drėgmei. Dėl šilimo ir aeracijos drėgmės mažėja. Taip ir turi būti – gatavas kompostas turi būti sausesnis negu pradinės medžiagos. Tačiau kartais reikia įpilti vandens, nes kompostavimo procese substratas neturi išsausėti. Jei substratas yra sausas, vandens ar nuotekų pilama permaišant ar vartant. Esant 35–40 proc. drėgmei irimo procesas smarkiai sumažėja, o žemiau 30 proc. – beveik visai sustoja. Kita vertus, per didelis drėgmės kiekis yra pagrindinė anaerobinių sąlygų ir kvapų susidarymo priežastis.

Kvapas. Tinkamai įrengtos kompostavimo sistemos neturėtų skleisti nemalonių kvapų, tačiau ne visada yra bekvapės. Komposte atsiradusius kvapus galima identifikuoti uodžiant. Pavyzdžiui, jei jaučiame amoniako kvapą, tikriausiai substrate yra per daug azoto ir reikia įmaišyti anglies turinčių medžiagų, tokių kaip šiaudai, pjuvenos ar medžio drožlės. Jei kompostas yra per drėgnas ar per daug suspaustas, jis gali pasidaryti anaerobinis ir gali atsirasti sieros vandenilio, metano ar kitų nemalonaus kvapo junginių. Susidarius tokiai situacijai, galima įmaišyti papildomų absorbuojančių medžiagų, tokių kaip medžio drožlės ar kartoninių kiaušinių dėklų gabalėliai.

pH ir jo matavimas. Matuojant pH galima sekti irimo procesą. Prasidėjus irimui, iš pradžių pH nukrinta, tada per termofilinę fazę pakyla iki 8 ar 9, vėliau tampa neutralus. Matuojant pH reikia turėti omenyje, kad kompostas nėra homogeniškas. Kaip ir temperatūra, įvairių substrato vietų pH yra skirtingas. Todėl verta imti mėginius iš kelių vietų. Galima tokius mėginius sumaišyti į vieną ir atlikti bendrą pH testą, arba ištirti kiekvieną pavyzdį atskirai. Bet kokiu atveju reikia kelis kartus pakartoti.

Jei kompostas drėgnas, bet ne šlapias, galima tiesiog įkišti indikatorinę juostelę į substratą, palaukti porą minučių, kol ji sudrėks ir įvertinti pH pagal pateiktą spalvų skalę. Jei kompostas yra pernelyg šlapias, tokio matavimo atlikti nepavyks, nes spalvą nustelbia prilipusio purvo spalva.

Kaip įvertinti komposto brandą?

Kompostas laikomas visiškai subrandintas, kai, permaišius kompostuojamą biomasę, temperatūra nebekyla – išlieka tokia kaip aplinkos. Komposto kiekis dažniausiai būna sumažėjęs per pusę ar šiek tiek mažiau, palyginti su pradiniu kiekiu. Gautas produktas turi būti panašus į tamsią, trapią, humusingą žemę, kuri maloniai kvepia kaip miško dirvožemis. Neturėtų išryškėti jokių atpažįstamų kompostuotų ingredientų gabalėlių.

Medžio gabalėliai gali likti, kadangi jie suyra pakankamai lėtai. Juos galima pakartotinai įdėti į kitą komposto partiją. Tačiau, jei matyti nesuirusių mažiau atsparių medžiagų liekanų (pvz., lapų ar bananų žievės), vadinasi, kompostavimo procesas dėl kažkokių priežasčių sulėtėjo. Galbūt buvo mažai drėgmės ar pati sistema buvo per maža, kad išlaikytų šilumą.

Subrendusiu kompostu tręšti galima bet kada, tačiau geriausia – rudenį. Paskleistą subrendusį kompostą reikia tuojau pat įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį 5–8 cm gyliu (būtinai sekliai, nes ten vyksta intensyviausi dirvos gyvybiniai procesai). Nesubrendusio skubiai įterpti nebūtina – jį galima naudoti kaip mulčią. Patręšus kompostu, po trejų metų dirva pasiekia maksimalų biologinį aktyvumą. Tada komposto kiekį galima mažinti, bet juo tręšti reikia kasmet.

Lengvoms dirvoms reikia daugiau komposto negu sunkioms. Sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiui pakanka 1 kg komposto 1 kv. m arba 10 t/ha kiekvienais metais.

Vermikompostavimas

Vermikompostavimo procesui sliekai padeda fiziškai, jie skaido organinę medžiagą ir chemiškai ją pakeičia virškindami. Galutinis produktas, vermikompostas, turi augalams lengvai prieinamų maisto medžiagų ir elementų, skatinančių augalų augimą.

Dažniausiai naudojami Kalifornijos raudonieji sliekai (lot. Eisenia Fetida). Šios rūšies sliekai yra kitokie ir kartu išskirtiniai, nes nelenda į gilius žemės sluoksnius, daugiausia veisiasi ir maitinasi kambario temperatūros aplinkoje. Be abejo, savo veiklą taip pat vykdo bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai.

Dažniausiai vermikompostavimas vykdomas uždarose talpose. Vermikompostuojant galima perdirbti įvairias organines atliekas: buitinių ir komunalinių atliekų organinę frakciją, vandenvalos dumblą, maisto perdirbimo įmonių atliekas, šalutinius celiuliozės, popieriaus, medvilnės pramonės produktus. Per vermikompostavimą šiluma nesusidaro. O didesnė negu 35 °C temperatūra yra mirtina sliekams. Todėl prieš pradedant vermikompostuoti kai kurias atliekas patartina trumpai palaikyti, nes sliekai gali žūti nuo per aukštos fermentacijos temperatūros (60–70 °C) ar didelės išsiskiriančių kenksmingų dujinių medžiagų koncentracijos.

Rekomenduojama, kad kompostuojant ne mažiau kaip 30 proc. sudarytų celiuliozės turinčios atliekos (šiaudai, pjuvenos, makulatūra), taip pat pravartu įmaišyti nedidelį kiekį mineralinio dirvožemio. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog Kalifornijos raudonieji sliekai gan greitai dauginasi. Nors kai kurie rašytiniai šaltiniai teigia, kad jie padvigubėja per 3–4 mėn., tačiau tai yra įmanoma tik laboratorijos sąlygomis. Atsižvelgiant į Lietuvos klimatą, galima teigti, kad turimas sliekų kiekis padvigubės per 6–8 mėn. net ir lauko kompostinėse.

Priežiūra. Sliekų dėžės turinio nereikia permaišyti ar apversti. Reikia tik stebėti maisto kiekį, drėgmės ir, pageidautina, pH lygį, surinkti sliekus pasibaigus kompostavimui.

Maistas. Stebėti dėžę ir pridėti maisto, kai jis pradės nykti. Raudonieji sliekai gali suvartoti iki pusės savo svorio maisto per dieną, taigi, žinant pradinį sliekų svorį, galima paprastai apskaičiuoti reikiamą maisto kiekį. Tačiau negalima pasikliauti vien skaičiavimais – bent kartą per savaitę reikia patikrinti, ar maistas tikrai prapuola, ir maitinti sliekus atitinkamai.

Drėgmė. Jei vermikompostas tampa sausas, reikia pridėti drėgno maisto gabalėlių ar nesmarkiai sudrėkinti vandeniu. Jei kraikas tampa šlapias, pridėti laikraščio skiaučių ar kitos kraikui tinkančios sausos medžiagos, vengti drėgno maisto, kol vermikompostas vėl netaps normalus.

pH. Nors ir nebūtina, tačiau periodiškas pH matavimas yra naudingas stebint vermikompostavimo sąlygas. Galima paprastai įkišti indikatorinį popierėlį į drėgną vermikompostą. Eisenis fetida geriausiai jaučiasi neutralioje ar šiek tiek šarminėje terpėje, pH ribos 6,5–8,5. Jei terpė tampa per rūgšti, galima įmaišyti smulkintų kiaušinių lukštų, negesintų kalkių ar kalcio karbonato.

Kraikas. Per kelis mėnesius visas pradinis kraikas virsta rudu, į smėlį panašiu substratu. Tokiu atveju metas pašalinti gatavą vermikompostą ir surinkti sliekus, kad būtų galima pradėti procesą iš naujo. Tai gali būti atliekama vienu veiksmu iš karto ar palaipsniui.

Sliekų surinkimas. Jei kompostas skirtas naudoti augalams, o sliekai reikalingi kitai komposto partijai pagaminti, sliekus reikia surinkti. Tai įprastai atliekama po trijų ar daugiau mėnesių, kai dėžė prisipildo komposto ir kraiko lieka labai nedaug. Sliekams atskirti nuo substrato naudojami du metodai.

Lėtesnis, bet lengvesnis metodas: visas dėžės turinys sustumiamas į vieną dėžės pusę, o kitoje tuščioje dėžės pusėje įrengiamas kraikas su maistu naujam vermikompostavimo etapui. Per kelias kitas savaites sliekai pereina iš seno komposto į naują substratą. Kai tai atsitinka, galima pašalinti kompostą ir tą vietą užpildyti šviežiu kraiku.

Greitesnis, bet daugiau darbo reikalaujantis metodas: iškratyti visą dėžės turinį ant plastikinio ar popieriaus lapo. Suformuoti keletą konuso formos krūvelių ir apšviesti jas ryškia šviesa. Sliekai traukiasi nuo šviesos gilyn į krūveles. Sluoksnis po sluoksnio reikia nuimti viršutines krūvelių dalis palaukiant kelias minutes, kol sliekai šliauš vis giliau. Kartoti šį procesą, kol sliekai susikoncentruos kiekvienos krūvelės apačioje. Surinkti sliekus, juos pasverti (kad palygintume su pradine mase) ir perkelti į dėžę su šviežiu kraiku.

Vermikomposto panaudojimas

Kai maistas ir kraikas visiškai suyra, vermikompostas gali būti panaudotas kaip ir kitos komposto rūšys – arba įterpiamas į dirvą, arba pilamas ant dirvos kaip viršutinis sluoksnis. Maišant vermikompostą su vandeniu, gaunama vadinamoji „komposto arbata“, kuria galima laistyti augalus.

Iš vienos tonos organinės medžiagos sliekai pagamina 600 kg ekologiškai švarių organinių trąšų, kurios yra 15–30 kartų veiksmingesnės už įprastas organines trąšas. Biohumusas susidaro 1,5–2 kartus sparčiau, negu kompostuojant įprastai.

Kalifornijos sliekų paruošimas žiemai

Atkeliavus šaltajam sezonui sliekus galima palikti toje pačioje komposto dėžėje, tačiau tuomet reikia pasirūpinti, kad jie nesušaltų. Kalifornijos sliekai bijo šalčio, todėl derėtų komposto dėžę gerai uždengti šiaudais ar polietileno plėvele. Tačiau patikimesnis būdas išsaugoti sliekus – laikyti juos mediniame kubile ar kitame inde rūsyje. Kubilo ar indo dugnas turėtų būti skylėtas, o jis pats įstatytas į ne kiaurą ir didesnę talpyklą. Taip laikomus sliekus reikia šerti.

Kalifornijos sliekai yra protingi gyvūnai ir jausdami, kad jiems šalta, trauksis ten, kur yra šilčiau, tad svarbiausia yra išlaikyti aukštesnę 10 °C negu pačioje komposto krūvos šerdyje temperatūrą. Taip pat puikus sprendimas yra įgilinti žemę, esančią po komposto krūva, ir pagrindą iškloti tinkliuku nuo kurmių, kad, esant didesniems šalčiams, Kalifornijos sliekai galėtų nusileisti žemiau įšalo zonos ir taip apsisaugoti nuo žvarbaus šalčio.