Grybų sukeliamos ligos spanguolynuose gali pridaryti nemažai nuostolių. Viena žalingiausių spanguolių ligų – moniliozė. Ši plačiai paplitusi liga pažeidžia spanguolių stiebus, lapus, žiedynus ir uogas.

Spanguolių stiebų ir uogų moniliozę sukelia Monilinia oxycocci. Ligai išplitus spanguolyne, sumažėja derlius, suprastėja jo kokybė. Išskiriami du ligos etapai: jaunų ūglių viršūnėlių pažeidimai ir sausasis uogų puvinys. Pirmieji moniliozės simptomai atsiranda anksti pavasarį, praėjus maždaug trims savaitėms po pumpurų išsiskleidimo. Pažeistų spanguolių ūglių viršūnės nekrotizuojasi, paruduoja. Patogenas spanguolių šakelių vidiniuose audiniuose iš infekcijos vietos juda bazipetališkai, t. y. leidžiasi stiebeliu iš viršūnės žemyn, pasklinda į šonines šakeles. Naujai išaugę lapeliai prie centrinės gyslos dažnai įgauna nekrotizuotą, charakteringą V raidės formos raštą. M. oxycocci pažeisti spanguolių žiedai paruduoja ir neišsiskleidžia.

Galiausiai ant nekrotizuotų augalo dalių susidaro ryškus pilkšvai baltas konidijų apnašas, kuris išryškėja prieš pat spanguolių žydėjimą ir joms žydint. Po žydėjimo ligotos šakelės ir stiebeliai išdžiūsta irtampa trapūs, gali nulūžti, išdžiūvę lapeliai nukrinta. Iš dalies ant nedaugelio spanguolių stiebelių galima pamatyti ligos simptomus, nes pažeisti stiebeliai nusvyra ant žemės ir juos perauga sveiki augalai, todėl augalus stebint atsitiktinai, pažeidimus aptikti yra gana sunku.

M. oxycocci infekuotos besiformuojančios uogos iš pradžių nerodo jokių išorinių puvinio apnikimo simptomų. Kai infekuotos uogos susiformuoja, jų vidus prisipildo baltos grybienos, iš kurios ir kilo šios ligos pavadinimas (angl. cottonball). Simptomų vizualiai nematyti iki uogų nokimo pradžios (rugpjūčio pabaigos– rugsėjo), t. y. iki tol, kol uogos pradeda keisti spalvą. Uogų paviršiuje nuo taurelės galo išsivysto rudos dėmės, kurios plečiasi ir uogos paruduoja. Sveikos, neinfekuotos uogos sunokusios įgauna raudoną spalvą, o infekuotos paruduoja. Kai kuriose uogose susiformuoja skleročiai, tokios uogos atrodo tamsiai rudos ir susitraukusios.

Užsikrėtimo kelias ir sąlygos

M. oxycocci paplinta tose spanguolyno vietose, kur pavasarį ar ankstyvą vasarą ilgesnį laiką laikosi drėgmė. Patogeno skleročiai peržiemoja dirvoje arba ant šakučių likusiuose vaiskočiuose. Dirvoje patogeno skleročiai gali išlikti gyvybingi kelerius metus. Jie sudygsta anksti pavasarį. M. oxycocci suformuoja apvalius vaisiakūnius ‒ apotecius, kuriuose subrendusios aukšliasporės į aplinką išsilaisvina praėjus 25−35 dienoms po apotecių susiformavimo, tačiau dalis aukšliasporių gali plisti ir iki spanguolių žydėjimo. Maksimaliai sporos išsilaisvina iš vaisiakūnių ir pasklinda aplinkoje per 1−14 dienų. Tuo metu sporų sklaida pasiekia piką. Dauguma aktyviai augančių spanguolių ūglių būna paaugę apie 1−3 cm, pavieniai žiedai pradeda žydėti. Todėl šiuo laikotarpiu augalai yra labai jautrūs infekcijai.

Aukšliasporės iš apotecių išsilaisvina po pietų arba ankstyvą vakarą, jų sklaida koreliuoja su temperatūra, santykiniu oro drėgnumu ir vėju.

Užkrėstuose stiebeliuose susiformavusioje grybienoje susidaro konidijos, kurios per spanguolių žydėjimą užkrečia žiedus per piestelę. Šiluma ir žema santykinė drėgmė skatina konidijų formavimąsi ir sklaidą aplinkoje. Konidijos su vėju plinta apie dvi savaites, kai spanguolės masiškai žydi, ir infekuoja tik visiškai išsikleidusius spanguolių žiedelius.

Ligoti spanguolių stiebeliai nudžiūsta, todėl vienintelis šios ligos užkratas lieka infekuotose besiformuojančiose uogose, kurioms augant jų viduje auga ir M. oxycocci grybiena. Dalis užuomazgų mumifikuojasi. Ligos simptomų nematyti iki uogų nokimo pradžios. Rudenį šios uogos susiraukšlėja ir nukrenta. Ant šakelių išsilaikiusios užkrėstos uogos sukietėja ir paruduoja, vėliau jos pūva ir mumifikuojasi. Kitais metais jos tampa infekcijos šaltiniu.

Ligos kontrolės priemonės

Įrengiant uogynus reikia sodinti sveiką dauginamąją medžiagą ir pasirinkti atsparesnes ligoms veisles. Augančias spanguoles būtina reguliariai prižiūrėti. Sudaryti optimalias sąlygas spanguolėms augti, tinkamai parinkti trąšų normas, nepertręšti azoto trąšomis, naikinti piktžoles, kurios neretai taip pat yra ligų platinimo židiniai. Iš spanguolyno patariama šalinti nesveikas augalų dalis, nukritusias uogas.

Moniliozė pirmiausia yra valdoma fungicidais. M. oxycocci ir spanguolės, šio grybo augalai šeimininkai, yra glaudžiai susiję, todėl fungicidų panaudojimo efektyvumas labai priklauso nuo augalo fenologijos. Per vegetaciją rekomenduojama atlikti du purškimus, kad apsaugotume stiebelius nuo grybo infekcijos, ir dar du po žydėjimo, kad nuo puvinio apsaugotume uogas.

Sterolio biosintezę inhibituojantys fungicidai ir kai kurie dikarboksimidai yra efektyvi kontrolės priemonė abiem šio grybo plitimo laikotarpiais. Taip pat efektyvu naudoti ir vario turinčius preparatus, kurie purškiami prieš spanguolių butonizaciją ir po žydėjimo.

Spanguolių atsparumas infekcijai

Smulkiauogių spanguolių atsparumas M. oxycocci infekcijai buvo vertintas Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode, kuriame yra didžiausia paprastųjų spanguolių veislių ir selekcinių numerių kolekcija. Per spanguolių vegetaciją buvo tirtos penkios lietuviškos veisles: Amalva, Reda, Vaiva, Vita ir Žuvinta. Nustatyta, kad ne visos spanguolių veislės yra jautrios M. oxycocci infekcijai.

Veislės Reda augalai buvo atspariausi moniliozei: M. oxycocci paplitimo šios veislės spanguolių stiebeliuose nenustatyta. M. oxycocci buvo paplitęs veislių Amalva, Vaiva, Vita ir Žuvinta augaluose. Ligos paplitimas skirtingų veislių spanguolėse varijavo nuo 18,6 iki 36,1 proc. Jautriausios M. oxycocci infekcijai buvo veislės Žuvinta ir Vaiva, šių veislių spanguolėse M. oxycocci buvo paplitusi atitinkamai 36,1 ir 26,2 proc.

Per vegetaciją M. oxycocci pažeidė iki 8,2 proc. spanguolių uogų. Daugiausia pažeistų nustatyta Vaiva ir Žuvinta veislių uogų. Amalva ir Vita veislių uogose M. oxycocci pažeidimų nenustatyta.