Lietuvoje net 56 proc. visos suvartojamos mėsos sudaro kiauliena. Tačiau gamyba yra beveik dvigubai mažesnė už vartojimą – apie 53 proc. kiaulienos importuojame iš Europos Sąjungos (ES) valstybių. Vien 2017–2022 m. mūsų šalyje kiaulių sumažėjo 14 procentų.

Tokia situacija Lietuvoje susiklostė dėl to, kad kiaulių augintojai susiduria su ekonominiais ir aplinkosauginiais iššūkiais:

• ligomis, biosauga, išaugusiais sanitariniais ir higieniniais reikalavimais;
• nusidėvėjusiomis fermomis, kurios neatitinka laikymo sąlygų;
• kintančiais kiaulių gerovės standartais;
• nesubalansuotu rėmimu, palyginti su kitais žemės ūkio sektoriais;
• kokybiškų darbo išteklių mažėjimu;
• mokslinių tyrimų, konsultavimo, švietėjiškos veiklos stygiumi;
• klimato kaita ir pernelyg aukštais aplinkosaugos reikalavimais kvapų normai, amoniako ir ŠESD emisijoms.

Ūkininkų ūkiuose kiaulių mažėti pradėjo, kai grūdų kainos pasaulinėje rinkoje gerokai išaugo (2006–2008 m.) ir dalis ūkių nustojo auginti kiaules pardavimui. Situacija pasikartojo 2021–2022 metais. Nuo 2014-ųjų Lietuvą pasiekė iš Rytų atėjęs afrikinis kiaulių maras, labiausiai lėmęs permainas smulkiuose ūkiuose. Išaugę sanitariniai reikalavimai sumažino norą auginti kiaules. Nemažai ūkininkų pasirinko kitą kryptį – avininkystę ar augalininkystę. Šis procesas dar nesibaigė, nes Lietuvoje iki šiol galima rasti kiaulių maro židinių.

Kita problema – konkurencija su kiaulienos importuotojais. Lietuvos įmonių vežama kiauliena iš Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Danijos sudaro apie 60 proc. visos mūsų šalyje suvartojamos. Importuotojai suinteresuoti nukonkuruoti lietuvišką kiaulieną – mažina kainas, tiekia skerdeną, kurios kokybė yra žemesnė nei vidutinė. Tad mažiems ūkiams konkuruoti su importine kiauliena sunku.

Dėl minėtų priežasčių Lietuvoje ūkių, kuriuose laikomos kiaulės, 2003– 2020 m. sumažėjo daugiau nei 20 kartų – nuo 169,2 iki 8,4 tūkst. Kiaulininkystės ūkių mažėja visose Baltijos šalyse. 2020 m. surašymo duomenimis, Latvijoje tuo metu buvo 3 341 kiaulininkystės ūkis (palyginti su 2003 m., jų sumažėjo apie 14 kartų), Estijoje – vos 73 (2003 m. buvo 7 670). Praėjusių metų pradžioje, palyginti su 2003 m., Lietuvoje kiaulių laikyta apie du kartus mažiau, kasmet jų sumažėja po 3,4 procento.

Kiaulininkystės ūkių 2020 m. daugiausia buvo Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, šie ūkiai sudarė atitinkamai 23,2 ir 18,7 proc. visų šalies ūkių, laikančių kiaules. Vis dėlto pagal skaičių šių ūkinių gyvūnų daugiausia laikyta Marijampolės ir Panevėžio apskrityse – sudarė atitinkamai 42,3 ir 13,1 proc. visų šalyje augintų kiaulių.

Apsirūpinimas kiauliena

Nors lietuviškos kiaulienos pasiūla mažėja, tačiau paklausa išlieka. Kiauliena sudaro daugiau nei pusę visos Lietuvoje suvartojamos mėsos – vidutiniškai 56,5 procento. 2020–2021 m. didėjo jos suvartojimas vienam gyventojui, o gamyba sudarė vidutiniškai 58,9 proc. šio suvartojimo. Kita kiaulienos dalis importuota. Taigi, apsirūpinimas kiauliena Lietuvoje sumažėjo nuo 78 proc. (2004 m.) iki 47 proc. (2021 m.).

Lietuvoje vienam gyventojui tenkantis suvartotos mėsos kiekis auga. 2020 m., palyginti su 2003 m., padidėjo net 76,3 procento. Šoktelėjus suvartotos paukštienos kiekiui, tenkančiam vienam gyventojui, kiaulienos dalis nuo visos suvalgytos mėsos sumažėjo ir 2020 m. sudarė 52,9 procento. Vis dėlto matyti kiaulienos vartojimo didėjimo tendencija, kuri suponuoja išvadą, kad gyventojai tradiciškai teikia pirmenybę šiai mėsai, o ne jautienai ar veršienai. Be to, nepaisant gana žemų paukštienos kainų, nenusileidžia net ir jai.

Vienam gyventojui tenkantis suvartotos kiaulienos kiekis pasirinktose ES šalyse 2003–2020 m. vidutiniškai didžiausias buvo Danijoje (68,4 kg vienam gyventojui), mažiausias – Latvijoje (34,8). Lietuvoje šis rodiklis siekė 42,9 kg vienam gyventojui.

Darbo našumas

Svarbus kiaulininkystės ūkių rodiklis – darbo našumas. Jis apskaičiuojamas kiaulienos produkciją prekiniuose ūkiuose padalijus iš sąlyginių darbuotojų (SD) skaičiaus. SD apskaičiuojamas pagal normatyvinį darbo sąnaudų poreikį vienai kiaulei, t. y. 11,7 valandos.

Darbo našumas kiaulininkystės ūkiuose 2003–2020 m. augo, nes mažėjo darbuotojų, iš gamybos traukėsi smulkūs ir vidutiniai ūkiai, kuriuose darbo sąnaudos buvo didesnės nei stambiuose ūkiuose. Produkcijos apimtys kito nežymiai. Dėl šių priežasčių darbo našumas Lietuvoje nuolat didėja. Analogiška augimo tendencija stebima ir analizuojamose šalyse. Pagal šį rodiklį lyderė yra Vokietija. Mūsų šalyje darbo našumas penktadaliu mažesnis nei Vokietijoje, bet didesnis nei Lenkijoje ir Latvijoje (pagal 2020 m. duomenis).

Supirkimo kaina

Prieš stojant į ES (2003 m.), šalies kiaulių supirkimo kaina buvo nekonkurencinga – aukštesnė nei kaimyninėse šalyse ir ten, kur kiaulienos gamybos apimtys didelės. Estijoje ir Latvijoje už kiaules mokėta panašiai, bet Lenkijoje ir Danijoje kaina buvo mažesnė atitinkamai 31 ir 26 procentais. 2003–2020 m. kainų skirtumai nuolat traukėsi. 2020 m. Lietuvos kiaulių supirkimo kaina pasiekė Danijos ir Latvijos lygį, o atotrūkis nuo Lenkijos ir Vokietijos sumažėjo iki 10 procentų. Tai rodo, kad vyksta kainų konvergencijos procesai Lietuvos naudai: didėja kiaulininkystės sektoriaus konkurencingumas, įvertinant svarbiausią rodiklį – supirkimo kainą.

Pagrindiniai kiaulių supirkimo kainą lemiantys veiksniai – paršelių ir pašarų kaina. Lietuvoje paršelius daugiausia užsiaugina patys kiaulių augintojai, todėl šis veiksnys nedaro didelės įtakos kainai.

Brangstančius pašarus Lietuvoje ir kitose ES šalyse iliustruoja kombinuotųjų pašarų kainos indeksas (kai 2015 = 100). Lietuvoje nuo 2018-ųjų stebimas didelis kainų augimas, kitose analizuojamose valstybėse šių pašarų kaina taip pat kilo, bet ne taip sparčiai. Mūsų šalyje pernai vidutinė kaina, palyginti su 2015 m., buvo apie du kartus didesnė. Pašarai sudaro apie 67 proc. visų kiaulininkystės ūkių išlaidų, todėl tikėtina, kad jų išlaidos išliks didelės.

Kaip rodo Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) žemės ūkio bendrovių ir kitų žemės ūkio įmonių gamybinių- finansinių rodiklių metinių suvestinių duomenys, Lietuvos kiaulininkystės ūkiuose parduotos produkcijos savikaina ir kaina (Eur/kg) 2010–2021 m. kito cikliškai, kaip ir būdinga šiems ūkiams. Reikia pastebėti, kad 2014, 2015 ir 2018 m. skirtumas tarp kainos ir savikainos buvo minimalus, o 2010, 2011 ir 2021 m. savikaina viršijo kainą.

Kokios perspektyvos?

Minėtus ekonominius ir aplinkosauginius rodiklius lengviau pasiekia stambesni kiaulininkystės ūkiai. Tai patvirtina ir ten didėjantis kiaulių skaičius. 2020-ųjų pradžioje auginta 541,4 tūkst. šių gyvulių, net 92 proc. kiaulininkystės ūkių yra grupėje, turinčių daugiau kaip 1 000 kiaulių.

Stambūs kiaulininkystės ūkiai 2004– 2010 m. iš dalies modernizuoti: kai kuriuose pastatytos naujos, ES reikalavimus atitinkančios mėšlidės, tačiau kituose vis dar eksploatuojamos senos, taikant laikinus sprendimus dėl emisijų mažinimo. Įsigyta ES reikalavimus atitinkanti mėšlo tvarkymo ir išlaistymo įranga, sutvarkytos nuotekos, veikia biodujų jėgainės. Nors šiuose ūkiuose įgyvendinami aplinkosauginiai reikalavimai mėšlui ir srutoms tvarkyti, vykdoma požeminio vandens stebėsena, tačiau įrenginius būtina nuolat atnaujinti. Prieš 10–15 metų sutvarkyta aplinka ir rekonstruoti tvartai pagal tuometinius ES gyvūnų gerovės reikalavimus, o šiuo metu keliami dar aukštesni reikalavimai ir reikalingas naujas fermų modernizavimo etapas. Be to, pastaraisiais metais Lietuvos kiaulininkystės sektorius patyrė daug ekonominių sunkumų, tad daugeliui ūkių reikalingos lėšos gamybiniams pastatams renovuoti, įrangai atnaujinti, išmetamo oro kokybės gerinimo priemonėms įsigyti, ŠESD emisijoms mažinti ir kt.

Gyvulininkystės ekspertų nuomone, mažai tikėtina, kad kiaulininkystės plėtra įvyktų ūkių, kuriuose laikoma iki 100 kiaulių, grupėje, nes smulkių ūkių ir juose laikomų gyvulių sparčiai mažėja dėl afrikinio kiaulių maro kontrolės, reikalingumo įsigyti biologinio saugumo priemonių, veiklos nerentabilumo ir sudėtingumo įsigyti kiaulių prieauglio ar veislinės medžiagos ir pan. Be to, tokiuose ūkiuose sunku naudoti efektyvias gyvulininkystės technologijas.

Taip pat mažai tikėtina, kad į kiaulininkystės verslą pasuks kiaulių nelaikantys grūdų augintojai. Tokia tikimybė galima, jei šiuos gyvulius auginti pradėtų ūkininkai, nusipirkę tuščias kiaulių fermas ar kompleksus, arba tuo atveju, jei kiaules auginti imtųsi pagal kontraktus. Greičiausiai labiausiai plėsis išlikę kiaulininkystės ūkiai, tik jie turės būti modernizuojami taip, kad atitiktų ES gyvūnų gerovės reikalavimus ir aplinkos apsaugos normas.

***

Priežastys, kurios lėmė, kad Lietuva neapsirūpina kiauliena:

• kiaulių turi nedaug ūkininkų, jų laikančiųjų sparčiai mažėja dėl ekonominių ir aplinkosauginių veiksnių, kurie vis griežtėja ir reikalauja didelių investicijų;
• išbandymų kupinas laikotarpis (COVID- 19, karas Ukrainoje) labai reikšmingai sumažino supirkimo kainas, išaugo gamybos kaštai, netenkina rėmimo politika;
• augantis importas iš kitų ES šalių, ypač tais metais, kai nustota eksportuoti į trečiąsias šalis, pavyzdžiui, Rusiją, Kiniją;
• afrikinio kiaulių maro valdymo problemos;
• reikalingos didžiulės investicijos į mėšlo tvarkymą: mėšlides, jų uždengimą, kvapų mažinimą, biodujų gamybą, mėšlo išvežimo / užarimo techniką;
• skundai dėl amoniako normos, nemalonių kvapų. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų atnaujinimo sudėtingumas (griežtėjančios aplinkosauginės normos);
• didelis investicijų poreikis, siekiant įgyvendinti gyvūnų gerovės reikalavimus;
• darbo išteklių trūkumas;
• iššūkiai dėl 2026 m. sanitarinių apsaugos zonų įregistravimo – sukurti dirbtiniai barjerai įmonėms.