Pirmos šių metų žolės derlius džiugino ne visus gyvulių augintojus. Šaltas pavasaris, sausra ir pačių ūkininkų neatlikti namų darbai mažino žolės kiekį, ypač daugiametėse pievose. Dabar reikia laukti antros ir trečios šienapjūtės, tik svarbu padaryti tai, kas yra pačių ūkininkų valioje.

Su gamta nepakovosi, tačiau jos neigiamus padarinius galima sumažinti. Tik reikia nedaryti klaidų, kurios, esant ekstremaliems gamtos reiškiniams, dar labiau išryškėja. Patirtis rodo, kad klaidos kartojasi. Didžiausia iš jų – per mažas tręšimas, pievų ir ganyklų neatnaujinimas. Taupydami ne ten, kur reikia, vėliau brangiai už tai mokame.

Ir praėjusį sezoną ūkininkai nebuvo patenkinti – pavasaris buvo šaltas, vėlyvas, trūko lietaus, žolė sunkiai augo. Vėliau ji ūgtelėjo, bet per šienapjūtę prasidėjo lietūs. Todėl žolė daug kur buvo pjauta pavėluotai – birželį, kai jau buvo peraugusi, turėjo mažai baltymų ir energijos. Ūkininkai kalbėjo, kad nebuvo sąlygų laiku nupjauti žolės.

Šiemet dėl šalto pavasario situacija kartojasi, be to, dar prisidėjo neįprastai stiprios šalnos ir sausra. Kai atėjo laikas pradėti šienapjūtę, dauguma ūkininkų skundėsi, kad neužaugo pakankamai žolės. Dalis vis tiek pjovė atėjus laikui, dalis nutarė laukti, kol žolė labiau paaugs, bet jos nepadaugėjo – iš ankstesnių metų klaidų nepasimokė ir išvadų nepadarė.

Nuėmus žolių derlių netinkamos augalų brandos laiku galima netekti ne tik energijos, baltymų, bet ir maisto medžiagų, kurių nepavyks susigrąžinti.

Svarbiausi – žoliniai pašarai

Gyvulininkystės ūkio sėkmė prasideda nuo žolinių pašarų. Kai klimato sąlygos geriems žoliniams pašarams gaminti nedėkingos, reikia daugiau pačių ūkininkų pastangų. Kone kasmet pasitaiko vienokių ar kitokių iššūkių – šaltų žiemų, karštų vasarų, lietingų sezonų, sausrų, bet visada būtina daryti išvadas ir nekartoti klaidų. Kiekvienas gyvulių augintojas turi pats sau sąžiningai atsakyti, ar padarė viską, kad turėtų kokybiškų žolinių pašarų.

Šiuo metu didžiausia problema – trąšų ir sėklų taupymas, nenoras atnaujinti pievų. Būtent tai ir trukdo gauti tinkamą derlių, esant nepalankiems orams.

Pievas ir ganyklas reikia atnaujinti kas 4–5 metus, nes jų produktyvumas yra ribotas. Reikia rinktis kokybiškas ir šiuolaikinėms sąlygoms pritaikytas sėklas. Kokios žolės tinkamiausios, lemia konkretus dirvožemis, ūkio poreikiai.

Geromis sąlygomis visos žolės gerai auga. Bet ekstremalios sąlygos parodo, ko kuri žolių rūšis verta. Siekdami gero derliaus, turime tinkamai pagal dirvožemį pasirinkti kokybiškas sėklas ir būtinai žolynus tręšti, kalkinti.

Galima išskirti kelias mūsų krašte vertingiausias žolių rūšis.

Svidrės – karalienės, turi daug įtakos primilžiui. Tai pati geriausia, skaniausia žolė, bet ir jautriausia – neišgyvens šaltą žiemą, paspaudus 20 °C šalčiui, galite rasti pliką lauką. Svidrės nepakenčia ir sausros. Mėgsta derlingą, nerūgštų dirvožemį.

Sausrai pakantesnės liucernos taip pat priskiriamos karalienių luomui. Tai geras pasirinkimas, bet liucernos irgi reikalauja dirvožemio 6–7 pH, žemų gruntinių vandenų, t. y. jos nemėgsta šlapynių, tad ne visuose Lietuvos regionuose galima auginti šiuos ankštinius augalus.

Dobilų trumpesnė šaknų sistema nei liucernų, jie kaupia azotą, bet nepakenčia labai rūgščios dirvos, yra trumpaamžiai – auga 2–3 metus. Jų produktyvumui didelės įtakos turi dirvožemis, žinoma, reikia pasirinkti ir atitinkamą veislę.

Labai gerai ėdami ir virškinami švelnialapiai nendriniai eraičinai. Šią žolę jau seniau pradėjo sėti Latvijos ūkininkai, o Lietuvos gyvulių augintojai dar tik pamažu atranda. Švelnialapiai nendriniai eraičinai išvesti Nyderlanduose, pritaikyti augti priemolio, priesmėlio dirvose, durpynuose. Tai sausrai ir šalnoms atsparūs migliniai augalai, nebijantys užmirkimo, skirti šienauti ir silosuoti. Sausra jau būdinga visai Europai, ir prie tokių klimato sąlygų turėsime prisitaikyti.

Pieno, taip pat ir mėsinių galvijų ūkiai dabar išgyventi gali tik labai gerai įvertinę kaštus, pirmiausia – pasiruošdami kokybiškų žolinių pašarų ir taip atpigindami šėrimą, pasirinkdami tinkamų rūšių ir veislių žoles. Telyčias, užtrūkusias karves galime šerti tik žoliniais pašarais, o jeigu jų trūks, teks pirkti brangius koncentruotuosius pašarus.

Sutaupę trąšų, prarasime daugiau

Dažniausiai ūkininkai negaili trąšų kukurūzams ir javams, bet žolynams taupo. O juk žolės yra baltymų, energijos, vitaminų ir mineralų sankaupa. Tinkamai jomis rūpintis turi būti suinteresuoti visi gyvulių augintojai, nes kokybiški žoliniai pašarai leidžia sutaupyti ir nepirkti brangių priedų.

Jeigu žolynų nepatręšime azotu, karvėms šerti turėsime pirkti rapsų išspaudų ir sojų, o tai labai pabrangins pašarus, nes išlaidos šiems priedams bus didesnės negu kainuotų trąšos. Be jų kris produktyvumas. Kitas pasirinkimas, neužsiauginus pigiausių žolinių pašarų, įvertinus ir mažą pieno kainą, – teks mažinti bandą.

Dar viena problema – per vėlai pradedama šienapjūtė. Visuose Lietuvos regionuose pirmą žolę reikia nupjauti iki birželio 1 d., jai užaugus iki 50 cm. Kai užauga dar aukštesnė, mažėja baltymų ir energijos, o didesnė žalioji masė šių dalykų neatstos. Aukštesnė žolė duoda tik daug ląstelienos, maistinės vertės ji neturi.

Kas šiemet geriau užderėjo?

Važiuojant per Lietuvą ir apžiūrint žolynus buvo labai aiškiai matyti, kuris ūkininkas į juos investavo. Sausra paveikė visą šalį, bet žolių derlius vienus džiugino, kitus nuvylė. Laimėjo tie, kurie suprato būtinybę tręšti žolynus pavasarį ir juos atsėti, kurie laiku nupjovė. Tokios žolės pašarai bus labai geros kokybės.

Nuo šiųmečių šalnų labiausiai nukentėjo daugiametėse pievose augusios šunažolės, eraičinsvidrės, žalos patyrė eraičinai, vėliau užaugo motiejukai.

Šalnos nedaug paveikė liucernas, nušaldė jų viršūnėles, tad jos truputį žemesnės, bet užaugo ir pašarų vis tiek turime. Patartina rinktis atitinkamas liucernų veisles, kurios yra atsparesnės, labiau pritaikytos mūsų klimato sąlygoms. Ir dirvožemis joms turi būti tinkamas.

Svidrės taip pat užderėjo neblogai, nors kai kur nukentėjo nuo pavasarinių šalnų.

Kai ūkininkai skundžiasi, kad nebeturi žolinių pašarų, patariu nupjauti javus, susmulkinti ir žaliąją masę sudėti į tranšėjas arba sukti į ritinius. Taip turėsite nors kokios žaliosios masės gyvuliams šerti. Grūdų nusipirksite, o stambiųjų pašarų – ne. Ir niekas nežino, kokie šiemet bus kukurūzai, birželį prognozės nebuvo palankios.

Ką dar įmanoma padaryti?

Pirmos žolės derliaus trūkumą gali padėti kompensuoti antra ir trečia šienapjūtės.

Jeigu iki liepos pradžios lietaus užteks, kai kurios žolės, tarp jų ir liucernos, atsigaus ir žolinių pašarų bus. Tad dabar reikia tik lietaus, po lietaus varpines žoles dar galima patręšti azoto trąšomis, tai padidins baltymų kiekį ir šiek tiek žaliąją masę, gerai būtų įterpti srutų. Tik jų svarbu neperdozuoti, norma – 25 m3/ha per metus.

Liucernos, dobilai, kaupiantys azotą, augs ir be papildomo tręšimo.

Pataisyti padėtį gali ir trečia šienapjūtė rugsėjį. Ne kartą taip buvo, kad pavasario ir vasaros lietaus trūkumą gamta atiduoda rudenį. Nors pašarams labiausiai vertinama jauna pirma žolė, turinti daugiausia energijos, baltymų, vis dėlto vertinga ir trečia žolė.

Kartais, kai užtenka drėgmės, trečia ir ketvirta žolė netgi būna kokybiškesnė negu antra. Auginant trečią derlių taip pat minimaliai, vėliausiai rugpjūtį, naujus ar atnaujintus žolynus reikia patręšti azoto trąšomis. To daryti neverta seniems žolynams – jiems nepadėsime.

Pagrindinis žolių tręšimas turi būti pavasarį azoto, fosforo ir kalio trąšomis, vasarą – azoto trąšomis. Imant daug iš žemės, jai reikia ir duoti. Tręšti srutomis yra gerai, tačiau į jas reikia pilti efektyvius mikroorganizmus (probiotikus), kad atpalaiduotų fosforą, kalį ir azotą. O dar viena problema – klostridijos (lot. Clostridium), kurios paskleidžiamos su srutomis ir kelia vis daugiau rūpesčių. Norint jų išvengti, žolę būtina pjauti ne žemiau kaip 8 cm, o liucernas – 10 cm nuo dirvos paviršiaus. Ir po to naudoti konservantus, kurių sudėtyje yra specialiųjų bakterijų kovai su klostridijomis.

Iki rugpjūčio 15 d., jeigu bus lietaus, galima sėti naujus žolynus – dar spės įsitvirtinti šaknys iki žiemos. Verta rinktis vienmečių dobilų ir gausiažiedžių svidrių mišinius – papildytumėte dirvą azotu ir gautumėte du derlius. Tik vasarą reikia paruošti dirvožemį ir laukti lietaus, per sausrą sėti neverta. Tad tie gyvulių augintojai, kurie taupė trąšas ir sėklas ir nesulaukė gero pirmo derliaus, dar gali suskubti taisyti padėtį.

Kita išeitis – paruošti dirvožemį, išnaikinti daugiametes piktžoles (usnis, kiaulpienes ir t. t.), dirvą pakalkinti ir, pasirinkus tinkamas rūšis ir veisles, sėti žoles pavasarį. Rūgštesnes dirvas pakenčia ankštinės kultūros: paprastieji gargždeniai (nors tai nėra produktyvus žolynas), miglinės žolės (miglės, nendriniai dryžučiai, raudonieji eraičinai), bet gyvuliai jas nenoriai ėda. Dar vienas pasirinkimas yra sėti avižų ir vikių mišinius, naudojant juos kaip antsėlį, arba galima sėti vienus.

Tačiau atnaujinti dalies žolynų ūkininkai negali dėl įsipareigojimų, susietų su daugiametėmis pievomis. Deja, kokybės šiose pievose, kurias galima tik atsėti, bet ne iš esmės atnaujinti, bus nedaug. Naujoms žolėms jose įsitvirtinti sunku, nes, pavyzdžiui, senos liucernos nepakenčia jaunesnių už save ir nenori jų įsileisti – ten, kur buvo išarta liucernų pieva, metus arba dvejus po to negalima sėti naujų. Taip pat problemų turi ir ekologiniai ūkiai, negalintys naudoti trąšų.

Išvadas turime daryti kasmet, nes kitais metais situacija gali pasikartoti arba bus dar blogesnė. Ir visada reikia atsakyti sau į klausimą – ką galiu padaryti pats. Nes tinkamas ir sėkmingas ūkio valdymas yra tiesiausias kelias į sėkmę, įveikiant ir gamtos keliamus iššūkius. Svarbu nepamiršti taisyklės – gerais metais pasigaminti žolinių pašarų tiek, kad dar užtektų pusei metų kitą sezoną, iki spalio 1 dienos.