03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2023/07
Norą ūkininkauti parsivežė iš emigracijos
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Giedrė ir Giedrius Balčiai, sugrįžę iš emigracijos Norvegijoje, ėmėsi žemės ūkio veiklos. Kai plėtoti daržininkystę pasirodė per sunku nederlingose žemėse, ūkyje įkurdino avis. Augintojų tikslas – rentabilus veislinis ūkis.

Jauni ūkininkai jau ketvirtus metus augina sufolkų veislės avis. Nebandė praktikuotis su mišrūnais – iškart ėmėsi auginti veislinius gyvulius. Šiuo metu ūkyje yra 23 ėriavedės, banda kasmet didėja iš ūkyje atvestų ėriukų.

„Mūsų tėvai su žemės ūkiu nesusiję, nepaveldėjome žemių, bet sugalvojome patys ūkininkauti“, – šypsosi Giedrė, šeimos idėjų generatorė.

Tas noras porai kilo dar gyvenant Norvegijoje, kai, pasak Giedrės, prabudo daugeliui emigrantų būdingas stiprus lietuvybės jausmas. Ieškojo sodybos arčiau gimtųjų Druskininkų, bet nerado tinkamos. Pasidairę tolėliau atrado jaukią, šeimininkų su meile prižiūrėtą ir gamtos apsuptyje esančią 6,5 ha sodybą netoli Simno (Alytaus r.).

Sugrįžę gyventi į Lietuvą Balčiai iškart pradėjo ūkininkauti – laikė vištų dedeklių, ančių, žąsų. Šios, laikomos dėl grožio, dar klegena sodyboje. Išbandė daržininkystę, sodininkystę, tačiau Giedrė greitai suprato, kad tai ne jos sritis, juolab kad ir sąlygos tam netiko – žemės labai nederlingos, našumas siekia vos 26 balus.

Tada kilo idėja užsiimti avininkyste. Sufolkų veislės avys greitai pavergė augintoją, kuri deda daug pastangų, skiria laiko, energijos ir lėšų, bandydama įvaldyti veislininkystės subtilybes ir sukurti rentabilų veislinių avių ūkį.

Aukštai kilstelėjo kartelę

Nors pradedantiesiems ūkininkams rekomenduojama iš pradžių pabandyti auginti mišrūnus, pasimokyti, priprasti prie gyvulių, o tik vėliau, perpratus auginimo subtilybes, imtis veislinių gyvulių, Balčiai tokio varianto nesvarstė.

„Dėkingi mums padėjusiam Evaldui Laucevičiui. Jis, pradėjęs nuo mišrūnų, pasidalijo savo patirtimi ir mums to užteko. Augindamas mišrūnus nežinai, koks gyvulys gali būti, kokį standartą turi atitikti, ko tikėtis iš jo. Grynaveislė avis turi veislei būdingų savybių, tad gali matyti savo darbo rezultatus. O man svarbu matyti bet kurio atliekamo darbo rezultatą“, – kalba jauna ūkininkė.

Pirmosios 10 sufolkų avyčių ir avinukas į ūkį prieš trejus metus atkeliavo iš žinomo Lietuvoje sufolkų veisėjo E. Laucevičiaus ūkio. Pirmieji „mokslo metai“ Giedrei buvo įdomūs, neišgąsdino, tad kitais metais bandą papildė 14 jaunų avių iš to paties ūkio, o pernai dar 17 ir reproduktorius jau atkeliavo iš Čekijos. Šiuo metu ūkyje auga daug būsimų ėriavedžių, kurios greitai įsilies į „mamų“ bandą. Šiemet bus kergiamos ir čekiškos linijos avys.

Pernai savo augintines G. Balčienė jau demonstravo parodoje „Avis aprengs ir pamaitins“.

Ūkyje yra 3 reproduktoriai – Latvijos, Nyderlandų ir Čekijos linijų. Pernai galėjo kergti savo užaugintas avytes, bet čekiškas avinas dar nebuvo atvykęs, tad nusipirko Nyderlandų linijos aviną iš E. Laucevičiaus. „Kaštai didesni, bet man patinka, kad yra iš ko pasirinkti“, – sako G. Balčienė.

Kitais metais ėriavedžių banda ūkyje jau bus gerokai didesnė. Šiemet prieauglio turėjo 32 ėriukus (18 moteriškos lyties ir 14 vyriškos), bet bandoje Giedrė pasilieka tik pačias geriausias veislės standartą atitinkančias avis, kurių priesvoris geras, kurios lengvai ir be žmogaus įsikišimo ėriuojasi. Jos tikslas – 100 aukštos veislinės vertės ėriavedžių, todėl kruopštaus veislinio darbo avių augintoja ėmėsi vos tik įsigijusi avių.

„Atsirinkdama geriausias avytes konsultuojuosi su E. Laucevičiumi ir vertintojais iš Avių augintojų asociacijos. Mūsų bendras tikslas būtų susivienijus turėti galimybę parduoti didesnį kiekį avių, todėl turime laikytis panašios krypties“, – kalba G. Balčienė. Dabar vienas iš svarbiausių atrankos kriterijų – paros priesvoris.

Pernai ir šiemet Balčiai jau pardavė dalį avinukų, į kitą ūkį iškeliavo ir kelios avytės. Šiemet ūkininkai tikisi dar padidinti veislinių avių pardavimus, o sau, pasak Giedrės, pasiliks tik geriausiai veislės standartą atitinkančias avis.

Tai tik pirmosios ūkio pajamos, apie investicijų grąžą ir pelną kalbėti anksti. „Tikiuosi labiau apčiuopiamos grąžos sulaukti 5–7 ūkininkavimo metais“, – skaičiuoja Giedrė.

Dalį pašarų perka

Tvartiniu laikotarpiu avys šeriamos šienu ir šienainiu, koncentruotaisiais pašarais, ganykliniu laikotarpiu joms papildomai duodama šieno ir šiek tiek koncentratų.

Balčių pievos daugiametės. Vienam ha tenka tik 7 avys, tad žolės jos turi pakankamai net ir per sausrą. Didžiąją dalį žemių E. Balčienė pagal GAAB standartus deklaravo kaip ekstensyvų pievų tvarkymą ganant gyvulius. „Ekstensyvus ganymas labai geras dalykas. Mūsų daugiametėse pievose žolės pasisėja natūraliai ir avys turi, ką ėsti jose“, – kalba Giedrė.

Praėjusiais metais avis pradėjo šerti iš netoliese esančių ūkių pirktu šienainiu, o šiemet pirmą kartą Balčiai pasigamino šienainio patys. Pasak augintojos, avių mitybos racioną sudarius iš šieno, šienainio ir koncentruotųjų pašarų, pastebėtas puikus rezultatas – avys atvedė didesnius ėriukus, o per laktaciją turėjo daugiau pieno.

Didelę dalį pašarų ūkininkams tenka pirkti, bet jie sako, kad pirkti labiau verta nei patiems gaminti, nes neturi visos reikalingos technikos. O įsigyti brangią techniką tokiam kiekiui pašarų gaminti būtų neracionalu. „Šieną pirkome po 8 Eur už ritinį, o jeigu būtų reikėję patiems gaminti, kainuotų 16 Eur“, – aritmetika Balčiams aiški.

Bet pirkti koncentruotuosius pašarus iš įmonės yra labai brangu, todėl šiemet jie svarsto galimybę įsigyti grūdų iš ūkininkų ir patys gaminti mišinius. Šėrimo racionui sudaryti žada pasitelkti specialistus.

Kasmet įgyja vis daugiau patirties

Kiekvieni metai, pasak Giedrės, suteikia naujos patirties. Pavyzdžiui, pernai avinas ilgai buvo bandoje, tad ėriavimasis išsitęsė nuo gruodžio iki vasario, o paskutinės avys jauniklius atsivedė net kovą. „Ūkininkams toks ilgas ėriavimosi periodas suteikia papildomų rūpesčių ir darbo – daug priežiūros, reikia skirtingai šerti. Šiemet stengsiuosi kergimo sezoną suvaldyti taip, kad didžioji dalis avių apsiėriuotų per du mėnesius“, – planus dėsto Giedrė.

Teko išmokti tvarkytis ir su pirmavedėmis. Šiaip sufolkai ėriuojasi gana lengvai, dažniausiai be žmogaus įsikišimo, bet būtina sureguliuoti pirmavedžių racioną taip, kad ėriukas neužaugtų per didelis. Giedrė šias pamokas greitai išmoko – kai pirmosios ėriavedės nepajėgė atvesti per didelio jauniklio. Dabar ėringų avių racionas yra be šienainio – tik šienas ir koncentruotieji pašarai.

Nemalonios patirties suteikė parazitozės. Pagal visas rekomendacijas avims atrankos būdu atliekami tyrimai dėl kirminų. Šiemet paaiškėjo, kad praėjusį rudenį suduoti antihelmintikai nesuveikė. Žiemą buvo viskas gerai, bet artėjant pavasariui problema išryškėjo. Giedrė įsitikinusi, kad greičiausiai vaistai nesuveikė dėl išsivysčiusio parazitų atsparumo jiems, nes Lietuvoje registruoti tik 3 preparatai.

Todėl ji imasi ir kitų būdų problemai suvaldyti – mažina ganymo intensyvumą ir keičia ganyklas, iš dalies taiko rotacinį ganymą. „Esu už tai, kad kuo mažiau būtų įsivežama gyvulių iš kitų ūkių, taip pat stengiuosi laikyti avis mažesnėmis grupėmis – tai irgi mažina tikimybę užsikrėsti. Darau, ką galiu, bet negaliu pakeisti vaistų trūkumo situacijos ir išsivysčiusio parazitų atsparumo jiems“, – trukteli pečiais moteris.

Nuo vilkų avis nakčiai uždaro tvarte

Kaime Balčiai yra išsinuomoję fermą, kur laiko visas avis tvartiniu laikotarpiu. Ferma geros būklės, tik vandens joje nėra – tenka didelėmis talpomis vežti iš namų gręžinio. Jeigu pavyktų gauti bent kiek paramos, ūkininkai įrengtų vandens gręžinį ir prie fermos. Tvarto viduje reikia pertvarų, bet kol joms neužtenka lėšų, rado laikiną sprendimą – jas padarė iš medinių padėklų. Apskritai avių ūkyje labai daug rankų darbo, daug daugiau negu su galvijais.

Jaunoms avytėms įrengta daržinė prie namų. Čia jos bet kada gali grįžti iš ganyklos pasislėpti nuo kaitros ar vėjo ir lietaus, daržinėje uždaromos ir nakčiai – Giedrė su vyru kas rytą vos pabudę avis aplanko, pažiūri, ar viskas gerai.

Nakčiai avys uždaromos tvartuose pirmiausia dėl vilkų pavojaus – jų šiose apylinkėse gausu, ūkininkai ir dieną jų yra matę. Balčiams medžiotojai sakė, kad šalia esantis didelis Kalniškės miškas yra vilkų tranzito kelias.

„Ganyklas saugo elektrinis piemuo, bet esu įsitikinusi, kad vilkams bet koks panašus fizinis barjeras įveikiamas. Todėl uždauždarau avis nakčiai. Man tai atrodo saugiau. Be to, avys jaukesnės, kai dažniau mato žmones“, – mintimis dalijasi G. Balčienė.

Giedrės galvoje – daugybė idėjų

Ketvirtą sezoną augindama avis Giedrė sako nenusivylusi, bet minčių kyla įvairių. Pirmiausia, sufolkų veislės avys yra gana lepios ir augintojai dar neaišku, kiek jos prisitaikiusios augti Lietuvos sąlygomis, ypač nederlingose Pietų Lietuvos žemėse. Ūkininkė pabrėžia, kad papildomai šeriant viską galima išspręsti, bet tai didina sąnaudas.

Labai sunku į Alytaus rajoną prisikviesti avių kirpėjus. Energingoji Giedrė kartą nutarė, kad patys kirps avis, net mašinėlę įsigijo. „Nukirpome 15 avių ir supratome, kad daugiau nekirpsime“, – juokiasi ji ir priduria, kad jaunas avytes dar būtų įmanoma kirpti, bet tik ne avinus. Vilną kol kas sandėliuoja, ateityje ją tikisi panaudoti kaip šiltinimo medžiagą.

Ji su vyru dar kasmet vis sugalvoja kokių nors naujovių, ką nors perdaro, mąsto, ką padaryti geriau, kad būtų patogiau dirbti. Ir kuo toliau, tuo daugiau visokių idėjų kyla. Net kirba mintis išbandyti mėsinę ožkininkystę – dar turi įvairių brūzgynų, šabakštynų, kuriuos ožkos gerai išvalytų, be to, pati šaka būtų nišinė Lietuvoje. Balčiai mėsinių ožkų ūkį matė Latvijoje, jiems tai padarė įspūdį. Ypač patiko, kaip ožkos pagerina kraštovaizdį.

Ūkis negavo paramos

Vis dėlto didžiausia problema Balčiams atrodo itin menkas avininkystės finansinis rėmimas. Tai nedidina motyvacijos.

Visos investicijos į ūkį darytos šeimos lėšomis, uždirbtomis Norvegijoje. Išskyrus paramą veisliniams gyvuliams įsigyti, kurios gavo vos 840 Eur, daugiau jokios europinės ar nacionalinės paramos Balčiai nėra gavę. „Jeigu laikai vien avis, neaugini grūdinių kultūrų, nėra galimybių gauti net smulkiems ūkiams skirtos paramos“, – nusivylusi Giedrė. Šiemet jai pritrūko vos 30 eurų, kad ūkis pasiektų 4 tūkst. eurų valdos ekonominį dydį.

„Negaliu suprasti skaičiavimo metodikos, jos nesupranta ir Avių augintojų asociacija – jeigu ūkininkas laiko ėriavedes ir jaunas avytes, ypač veisliniuose ūkiuose, jaunos avytės nevertinamos apskaičiuojant valdos ekonominį dydį. Tokia skaičiavimo metodika neleidžia mūsų ūkiui pasinaudoti parama, nors atrodytų, kad parama smulkiems ūkiams ir yra skirta tokiems kaip mes“, – šiuo atžvilgiu G. Balčienės pozityvumas dingo.

Už pirmąsias 14 veislinių avių dar gavo paramos, bet už kitas – jau ne. „Priežastis – jau esame kartą pasinaudoję, ir dar buvo pasakyta, kad neturime ilgametės veislinio darbo patirties. Bet juk jos niekas ir neįgis, jeigu valstybė nepadės įsigyti gerų avių. Kalba apie veislininkystės būtinybę, bet nenori padėti tuo užsiimti. Kol kas ūkininkaujame iš idėjos“, – teigia G. Balčienė.

Jos įsitikinimu, dėl nepakankamo šios šakos finansavimo yra ir mažai avių, o kai mažai avių – neapsimoka registruoti daugiau vaistų, ir taip toliau. Užsisuka uždaras ratas.

Vis dėlto Giedrė nori tikėti, kad įsibėgės savo pastangomis ir investicijos pamažu pradės grįžti.

Sunkiu metu gelbėja pozityvus požiūris

Balčiai papildomų pajamų gauna iš darbinės veiklos – Giedrė, Vilniaus universitete baigusi Verslo vadybos ir organizacijų valdymo studijų magistrantūrą, dirba Norvegijos bendrovės filiale Vilniuje, tvarko buhalterinę apskaitą, šį darbą ji dirbo ir gyvendama Norvegijoje. Didžiąją laiko dalį dirba nuotoliu.

Giedrius, pagal išsilavinimą pieno technologas, turi auksines rankas – emigracijoje dirbo staliumi. Grįžęs atidarė montavimo darbų įmonę.

„Ūkį kūriau galvodama, kad tai bus sviestas ant duonos. Kol kas nei sviesto, nei duonos, – net tai sakydama Giedrė juokiasi – pozityvumas būtinas šiuo ūkio veiklos etapu. – Tikiu, kad tai laikina, kad viskas bus gerai ir savo tikslus pasieksime.“

Avys daug džiaugsmo teikia ketverių metų Balčių sūnui Martynui. Atesninkai – jo gimtinė, ir kas žino, gal kada nors jis taps antros kartos ūkininku ir ūkininkaus savo gimtosiose žemėse.

Turinti daug minčių, energijos, pozityvumo Giedrė viliasi, kad jos šeimos sukurtas „mini ūkelis“ po kelerių metų taps rimtu veisliniu ūkiu.

„Bet kokiu atveju be 10 metų darbo sprendimo dėl tolesnės veiklos priimti negalima. Tad dar pasiduoti neketiname, tikiu avininkystės ateitimi, perspektyvų yra“, – ryžtingai nusiteikusi Giedrė, o jos optimizmą didina ir labiau patyrusių avių augintojų sėkmės pavyzdžiai ir palaikymas.