Dažnas, išgirdęs žodį „bitė“, pagalvoja apie aviliuose gyvenančias ir medų nešančias namines bites arba gerai matomas dideles spalvingas kamanes, tačiau yra kur kas daugiau ir įvairesnių bičių. Laiką leisdami gamtoje net nenumanome, kokios skirtingos išvaizdos ir gyvenimo būdo laukinės bitės mus supa.

Įsivaizduojame, kad visos bitės gyvena didelėmis bendruomenėmis ir yra pasiskirsčiusios vaidmenimis. Tačiau taip gyvena tik nedidelė dalis bičių – visų gerai pažįstamos naminės bitės, kurias savo naudai išmoko pasitelkti žmogus, ir mažesnes trumpalaikes šeimas sukuriančios kamanės, taip pat kai kurios vagabitės. Visos kitos bitės yra pavieniai vabzdžiai – kiekviena patelė pasigamina atskirą lizdą ir pati rūpinasi palikuonimis. Lizdui įsirengti bitės renkasi įvairų substratą: dirvožemį, medieną, augalų stiebus, sienų kiaurymes ar kitas vamzdelio formos landas.

Bičių ypatumai

Bitės priklauso plėviasparnių (Hymenoptera) būriui, bitinių (Apoidea) antšeimiui. Tai vapsvoms ir skruzdėlėms giminingi vabzdžiai iš to paties smaugtapilvių (Apocrita) pobūrio. Bitinių kūnas įvairaus dydžio, vienų gausiau, kitų mažiau plaukuotas. Užpakalinės kojos įvairiai pakitusios, pritaikytos efektyviau rinkti ir nešti žiedadulkes, pavyzdžiui, paprastosios gauruotakojės bitės (Dasypoda hirtipes) galinės kojos yra labai plaukuotos, todėl idealiai tinka žiedadulkėms prikibti. O pailgėjęs bičių liežuvėlis skirtas nektarui iščiulpti. Jeigu patelės turi geluonį, jis yra neilgas ir aštrus, skirtas gynybiniam nuodų suleidimui, tačiau laukinės bitės nėra tokios aršios kaip naminės ir gelia retai.

Lietuvoje aptinkamos laukinės bitės priklauso šešioms šeimoms: smėliabičių (Andrenidae), tikrųjų bičių (Apidae), vagabičių (Halictidae), šilkabičių (Colletidae), pilvarinkių bičių (Megachilidae) ir dervabičių (Melittidae). Pirmųjų trijų šeimų gausi rūšinė įvairovė.

Pasaulyje žinoma per 20 tūkst. bičių rūšių, tačiau tikėtina, jog nemažai rūšių dar nėra atrasta. Lietuvoje yra apie 350 rūšių ir dar nemažai ieškotinų, nes buvo aptiktos netoli Lietuvos teritorijos – Lenkijoje ar Baltarusijoje. Į naujausią Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 8 rūšys, o visai neseniai išnykusiomis laikytos įspūdingo dydžio mėlynosios bitės (Xylocopa valga) vėl pastebėtos keliose Lietuvos vietovėse.

Bitės yra kosmopolitės – jos paplitusios visame pasaulyje, neaptinkama tik Antarktidoje. Kadangi minta ir palikuonis maitina augalų nektaru ir žiedadulkėmis, jų išgyvenimui reikia žydinčių augalų, todėl ir išplisti bei prisitaikyti gyventi bitės gali visur, kur pakanka tinkamų augalų. Kamanės dėl gausaus ir tankaus plaukuotumo yra atspariausios žemai temperatūrai, dėl to jos gali apsigyventi poliariniuose kraštuose ir skraidyti kitoms bitėms nepalankiu šaltu ar lietingu oru. Laukinių bičių žiemos ramybės periodas, per kurį jos nėra aktyvios, trunka ilgiau, tad jos skraidyti pradeda kiek vėliau nei naminės bitės, apie balandžio vidurį.

Daugiau kaip 90 proc. laukinių bičių gyvena pavieniui, tačiau yra ir bendruomeninių, šeimomis gyvenančių rūšių. Dėl atliekamų skirtingų vaidmenų šeimas kuriančios bitės pasižymi ryškesniu lytiniu dimorfizmu ir palyginti ilgesne gyvenimo trukme nei pavienės bitės, kurios dažniausiai yra trumpaamžės. Pavienės bitės nekaupia medaus atsargų ir negamina kitų žmogui naudingų produktų, kiekvienos bitės motinos užduotis yra sukurti lizdą, sudėti kiaušinėlius ir aprūpinti palikuonis maisto atsargomis, kad jie sėkmingai vystytųsi. Jos lizdus įrengia įvairiame substrate, kuriame randa tinkamų lizdo statybai tunelinių ertmių. Tam tinka dirvožemis, negyva mediena, sausi augalų stiebai, ertmės po akmenimis, net senų pastatų moliniai pamatai. Senose sodybose dažnos įvairiose ertmėse lizdus iš molio lipdančios rudosios pilvabitės (Osmia rufa).

Lizdo vidui įrengti ir cilindriškoms akelėms formuoti bitės taip pat naudoja įvairias medžiagas: pačių išskiriamą vašką ar šilką, sakus, augalų lapus, medienos drožles, smėlį ar molį ir kt. Taigi, ne vien žmogus yra toks išradingas ir sumanus!

Verta paminėti, jog yra ir kitaip gyvenančių laukinių bičių – tai kleptoparazitinės bitės gegutės, taip vadinamos dėl to, jog elgiasi visai kaip šie paukščiai. Tokios bitės nekuria lizdų ir nerenka žiedadulkių palikuonims, jos tiesiog palieka savo kiaušinėlius kitų bičių lizduose ir taip pačios išnaudoja mažiau išteklių. Toks elgesys būdingas ne vienos sisteminės šeimos bitėms, šių išvaizda labai skiriasi: smiltbičių (Andrena vaga) lizdus parazituojančios gegutbitės (Nomada lathburiana) visai nepanašios į kitų kamanių lizduose besilankančias gegutkamanes ar į vagabites (Sphecodes albilabris), užimančias šilkabičių (Colletes cunicularius) lizdus.

Nauda ir saugojimas

Tiek naminės, tiek laukinės bitės yra prisitaikiusios rinkti žiedinių augalų žiedadulkes palikuonims maitinti ir nektarą savo pačių maistui, taigi ypač svarbios Paprastoji gauruotakojė bitė (Dasypoda hirtipes) natūraliai augančių ir žemės ūkyje kultivuojamų augalų apdulkinimui. Būtent laukinės bitės dažniausiai aplanko gerokai daugiau augalų nei naminės, o ilgiausią liežuvėlį turinčios kamanės apdulkina net tuos augalų žiedus, kurių nelanko jokie kiti vabzdžiai. Taip bitės ne tik palaiko šių augalų gyvavimą ir plitimą, didina laukinių augalų įvairovę darže ar sode, bet ir suteikia žmogui gausesnį daržovių, vaismedžių ir vaiskrūmių derlių. Vadinasi, bičių nauda nėra vien medus!

Intensyvėjant žemdirbystei ir plečiantis monokultūriniams plotams, ariamos dirvos, naikinamos natūralios pievos ir krūmynai, sodinami vienarūšiai miškai. Taip nyksta ir laukinių bičių buveinės, mažėja vietų potencialiems lizdams įkurti, sunkiau rasti augalų maitinimuisi, o tai kelia didžiausią grėsmę bičių išlikimui.

Nuolatinis vejų šienavimas taip pat sunaikina žydinčius augalus arba atveria dirvožemyje įkurtus laukinių bičių lizdus įvairiems gamtiniams priešams. Vykdant sanitarinius kirtimus miškuose atsikratoma senų drevėtų medžių, o gaisravietes apsodinant medynais, nelieka vietos sausoms pievoms ir viržynams formuotis; taip netenkame potencialių laukinių bičių buveinių.

Be abejo, laukinės bitės pražudomos naudojant pesticidus intensyviame žemės ir miškų ūkyje. Nors ir nesiekiama tikslingai išnaikinti bičių, jos patiria nemenką žalą – žūsta, sutrikdomas jų dauginimasis ir navigacinė orientacija aplinkoje. Bitinių įvairovė pasaulyje gali gerokai sumažėti būtent dėl šių priežasčių.

Taigi, jei norime išsaugoti bites, labai svarbu plėsti ir saugoti žydinčių augalų plotus, būtinus ne tik bičių, bet ir kitų apdulkintojų išgyvenimui. Tvarus ir tinkamas ūkininkavimas yra abipusiai naudingas, jis ne tik didina bitinių populiacijas, bet ir skatina ūkininkų auginamų pasėlių derlingumą. Taip pat, norint sukurti daugiau bičių buveinių, vertėtų pastatyti neseniai išpopuliarėjusius „vabzdžių viešbučius“, kuriuose ilgalaikius namus galėtų rasti kai kurios laukinės bitės. Šie viešbučiai būna įvairaus dydžio ir sudėtingumo, juos galima nusipirkti arba nesunkiai pasigaminti patiems iš medienos ir sudžiūvusių nendrių stiebų. „Vabzdžių viešbučiai“ tinka ne tik laukinėms bitėms įsikurti, bet yra ir graži sodo ar daržo dekoracija!