Egidijus Vičkus visada žinojo, kad jo kelias – ūkininkauti. Tad kai atėjo laikas apsispręsti, dvidešimtmetis jaunuolis nedvejodamas perėmė pieno ūkį.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip dešimtmetis. E. Vičkus ūkį gimtuosiuose Reizgiuose plėtė, puoselėjo, prižiūrėjo, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų dukrų, o pernai atėjo ir įvertinimas – tapo konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoju Šilutės rajone.

Konkurso laureatu Egidijus tapo ne veltui – ūkis ir pastatai tvarkingi, gyvuliai prižiūrėti, kieme – asfalto danga, o technikos angare – trinkelės. Šalia ūkininkas šeimai pastatė gražų namą. Akivaizdu, kad darbo čia įdeda daug.

„Veiklos truputuką turime“, – juokiasi 150 melžiamų karvių laikantis Egidijus. Iš prigimties linksmo būdo, jis stengiasi išsaugoti optimizmą, pokštauja, bet kartais tai būna juokas pro ašaras – pieno ūkį išlaikyti vis sunkiau.

E. Vičkus neslepia – viskas būtų gerai, jeigu ne pieno supirkimo kaina, kuri tiesiog glumina. Ir kuo toliau, tuo labiau. „Ką turėjome sutaupę investicijoms, dabar viską išleidžiame kasdienėms ūkio reikmėms ir pragyvenimui“, – konstatuoja ūkininkas. Gelbsti tik grūdai – be jų pieno ūkio jau nebebūtų.

Karves kergia

Egidijus savarankiškai ūkininkauti gimtosiose žemėse pradėjo vos baigęs mokyklą. Gavęs paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui, ūkį perėmė iš tėvo, kuris pasinaudojo ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos galimybe. „Iš tiesų ūkininkauju nuo mažų dienų – tėvams visada padėjau. Užtai anksti ir pats ėmiausi veiklos. Brolis nenorėjo dirbti su gyvuliais, tad verčiasi tik augalininkyste“, – pasakoja Egidijus.

Europinių pinigų į ūkį įdėta nedaug. „Daugiau paramos man neduoda – esu per didelis (?!)“ – trukteli pečiais Egidijus. Gavęs paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui, vėliau dar teikė projektą supaprastintai paramai ir įsigijo technikos. Beje, techniką jis juokais vadina metalo laužu, į kurį reikia kasmet investuoti.

Karvės – holšteinizuotos juodmargės. Jos ne sėklinamos, kaip įprasta pieno ūkiuose, bet kergiamos su holšteinų buliais. „Juos renkuosi atsakingai, aiškinuosi genetiką. Norėčiau ir aš karves sėklinti, bet kol kas neturime sėklintojo, tad dirbtinis karvių apvaisinimas lieka ateičiai“, – sako ūkininkas.

Paleidus bulių į bandą, pasak jo, „reikalų daug mažiau“, reproduktorius pats kontroliuoja rujas. Karvės apsivaisina gerai, kasmet atsiveda po veršelį. Žinoma, kai bandoje 150 karvių, retkarčiais pasitaiko visko – ir sunkiau apsivaisinančių, ir bergždžių. „Nė vienas ūkis turbūt neapsieina be tokių rūpesčių, toks gyvenimas“, – kalba E. Vičkus.

Karvės veršiuojasi visus metus, tad pieno kiekio svyravimų nebūna. Produktyvumas – iki 8 t iš karvės per metus, per dieną ūkyje primelžiama 3 t pieno. „Manau, tai optimalus kiekis, neaukojant karvių sveikatos. Nesiekiu maksimalaus produktyvumo, nebandau per dvi laktacijas karvę išmelžti. Karvės – ne pomėgis, o pragyvenimo šaltinis, todėl labai gerai pagalvoju, kiek verta didinti primilžį“, – teigia Egidijus.

Karvės melžiamos 8 vietų tandemo tipo aikštelėje. Jų produktyvumo ūkininkas nekontroliuoja. Jis pripažįsta, kad daug kam tai kliūna, bet jo toks požiūris. „Turėjau planų rekonstruoti seną tvartą ir diegti bandos valdymo programą, bet kol tokios mažos pieno kainos, investuoti negaliu“, – atviras pašnekovas.

Pirmenybę teikia silosui

Pašarams Egidijus gamina žolės ir kukurūzų silosą, šieną ir šiek tiek šienainio. Jeigu užsiaugina, gyvuliams duoda ir kukurūzų grūdų. Papildomai perka rapsų išspaudų, premiksų, o kreidos, sodos duoda atsižvelgdamas į siloso kokybę. Racioną suskaičiuoja šėrimo specialistas, jeigu reikia, koreguoja jį pagal pašarų tyrimus.

„Siloso gamyba, palyginti su šienainio, daug pigesnė, nes plėvelė brangi. Tik tiek, kad siloso gamyba vienu metu reikalauja daugelio žmonių darbo, šeimos ir ūkio darbuotojų net neužtenka, į pagalbą kviečiu visus, kas tik gali. Pavyzdžiui, kaimynui pagaminu ritinius, jis padeda man gaminant silosą. Bent taip kooperuojamės“, – pasakoja Egidijus.

Šiemet jį nemaloniai stebina rapsų išspaudų kainos. Kai tona rapsų kainavo 600 Eur, jų išspaudos kainavo 440 Eur/t. Dabar rapsai kainuoja apie 430 Eur/t, išspaudos – 410 Eur/t. „Išspaudžia aliejų iš rapsų ir už tą pačią kainą vėl juos parduoda“, – neatsistebi E. Vičkus, kuriam už ūkio rapsus gautų pinigų neužteko nusipirkti išspaudų. Gerai, kad palaidų rado pigiau pirkti.

Karvių pašarams jis netaupo – kartą per darbus pavėlavo rapsų užsakyti, tai primilžis nukrito per kelias dienas, o sulaukus rapsų atsikūrė per kelias savaites.

Karvės turi laisvą išėjimą iš tvarto. Prie ūkio yra 7 ha ganyklų, į kurias kas rytą po melžimo išeina pačios ir vakare atgal parginamos melžti. Per karščius tvarto durys ir naktį lieka atviros, kad karvės galėtų atsivėsinti po saulės laidos. Šeriamos tvarte su pašarų maišytuvu-dalytuvu.

Visas ūkyje atvestas telyčias pasilieka pakaitai, o buliukus parduoda – suskaičiavęs, kiek kainuoja juos užauginti ir kiek gauna pardavęs perdirbėjams, Egidijus suprato, kad tai darbas dėl darbo, nes uždarbio nelieka.

Veterinarinių problemų – ne daugiau kaip kituose ūkiuose. Pasitaiko medžiagų apykaitos ligų, mastito, sunkaus veršiavimosi atvejų, retkarčiais – ir veršelių kritimų, bet tai, sako Egidijus, pavieniai atvejai, kurių neišvengia joks ūkis. Jis džiaugiasi, kad, reikalui esant, visada gali kreiptis į „Pamario veterinariją“, kurią yra įkūrę trys žinomi Žemaitijos veterinarijos gydytojai: Arūnas Kurlianskas, Vytautas Mockus ir Vidmantas Gečas.

Dažniausiai karvės apsiveršiuoja pačios, bet, esant būtinybei, Egidijus pasiruošęs padėti. Situaciją mato per vaizdo kameras, tad, jei reikia, lekia į tvartą ir naktį. „Esu girdėjęs, kad reikia karvę ryte užtrūkinti, tada ryte veršiuosis. Nežinau, kiek čia teisybės, bet būna visaip“, – juokiasi jis.

Telyčių veršiukai maždaug iki mėnesio yra prie motinų, nes jas lengviau tame pačiame tvarte pripratinti prie melžimo aparatų. Vyresnių karvių veršiukai iškart atskiriami.

„Karvių priežiūra, sveikatingumas, veršiavimasis ar ligos – visa tai yra normalus pieno ūkio gyvenimas. Net nevadinu to sunkumais ar rūpesčiais, nes tikrą rūpestį turime tik vieną – kainą už pieną. Jeigu mokėtų tinkamą kainą, ūkininkaučiau ir džiaugčiausi“, – atsidūsta E. Vičkus, nebeturintis planų plėsti ūkio.

Derlių dalytis su gamta – normalu

Kai tik galėjo, Egidijus investavo į žemes ir tai labiausiai pasiteisinusi investicija. „Nors kai kas kvailiais vadino, bet dabar esu nepriklausomas, nuomojamos žemės turiu tik 40 ha“, – džiaugiasi jis.

Žemės Šilutės krašte nėra labai derlingos. Egidijus mineralinių trąšų naudoja tik nedidelius kiekius, nes turi organinių – mėšlo, taip pat sėja tarpinius augalus, taiko sėjomainą, stengiasi tausoti dirvožemį. Mėšlą veža mažesniais kiekiais į daugelį laukų, rotuoja juos, nes svarbu nepadidinti dirvožemio pH – žemė čia rūgšti.

„Mūsų pasėliai gražūs ir derliai paprastai neblogi. Žinoma, labai priklauso nuo motulės gamtos“, – sako E. Vičkus. Kai gamta nekrečia išdaigų, kviečių kulia 5–6 t/ha, kukurūzų žalios masės – iki 50 t/ ha, grūdų užpernai kūlė 10 t/ha, tik pernai gerokai pasidarbavę šernai dalį derliaus sunaikino. Dėl žalos atlyginimo Egidijus nesikreipė, nes pats medžiotojas, tad atlaidžiai žiūri į problemą – juk ir šernams reikia ėsti. „Ir su gamta dalytis ne taip baisu, kaip jaustis pieno supirkėjų skriaudžiamam“, – vėl išsprūsta nuoskauda ūkininkui.

Sėja kviečių, miežių, kukurūzų, rapsų, grikių, pupų, žirnių, dalį derliaus, kas lieka nuo pašarų – parduoda. Grūdines kultūras Egidijus sėja taip, kad kūlimas vyktų skirtingu laiku, tad išsiverčia su vienu kombainu. Jo rugiapjūtė prasideda liepą, baigiasi lapkričio gale, kai nuimamas kukurūzų grūdų derlius.

Apie 100 ha skirta šienaujamoms pievoms ir ganykloms. Pašarines žoles atsėja kas 5 metus. „Jeigu nori gerų pašarų ir daug, atsėti reikia. Jeigu iš to paties lauko gali gauti tris kartus daugiau žolės, kodėl to nedarius? Kai kas sako, kad žolių sėklos labai brangios. Nėra jos brangios, jeigu skaičiuoji, kad gali gauti kelis kartus daugiau pašarų. Ir žolės kokybė visai kitokia“, – dalijasi patirtimi jaunas ūkininkas ir priduria, kad nuolat atnaujinama pieva pakantesnė nepalankioms klimato sąlygoms negu seni žolynai.

Pievose dominuoja baltieji ir raudonieji dobilai, motiejukai, varpinės žolės. Liucernos yra geras pH indikatorius.

Nuo vokiškų tvartų iki šiuolaikinių

Egidijus pasvajoja apie ūkio modernizavimą – melžimo robotus ar bent apie bandos valdymo programą, bet, sako, baisu kilpą ant kaklo užsinerti. „Matysiu pagal situaciją. Tikrai nesakau, kad melžimo robotų nebus – visko gali būti, jeigu bus normalios sąlygos laikyti karves ir uždirbti. Kai nebus kam melžti, reikės spręsti, ką daryti – statyti robotus ar atsisakyti karvių. Reikės skaičiuoti, ar įmanoma investuoti?“ – racionaliai mąsto pienininkas.

Viena ferma, juokiasi jis, dar vokiečių statyta, rusų rekonstruota, lietuvių tobulinta. Jeigu ekonominės sąlygos leistų, šitos fermos, kur laikomos užtrūkusios karvės, jis atsisakytų ir statytų naują, nes ji kaip rakštis, traktoriui sunku įvažiuoti.

Kita palaido laikymo ferma, vadinamoji „kliuškinė“, kurią sudaro tvirta vientisa kolonos ir sąramos konstrukcija, statyta savo lėšomis apie 2012-uosius. Čia ant gilaus kraiko laikomos melžiamos karvės. „Visą tvartą patys su broliu ir tėvu išbetonavome ir dar daug kitų darbų pasidarėme. Ir tai nemažai ši ferma atsiėjo, visas tuo metu brangių rapsų derlius į fermą sudėtas“, – prisimena Egidijus. Telyčios taip pat turi savo tvartuką su mocionu.

Skystas mėšlas laikomas lagūnoje, tirštas – mėšlidėje, o kraikinis mėšlas suvežamas į rietuves laukuose.

Lengviau skaičiuoti metus be krizių

Egidijus skaičiuoja ne krizes, o metus be krizių – su tėvu suskaičiavo, kad pienininkams buvo vos du geri sezonai nuo 2005-ųjų, kai gavo adekvačią kainą už pieną. Ir tai ta kaina laikėsi po pusmetį, tad beveik per 20 metų išeina vos vieni geri metai.

Nuo gegužės perdirbėjai pieno supirkimo kainą E. Vičkui sumažino 5 centais. „Tik pamačiau tokį laišką ir iškart ištryniau susinervinęs, – neslepia emocijų ūkininkas. – Dar nebūtų taip pikta, jeigu parduotuvėje pienas būtų pigus, bet jis net labai brangus. Tai ypač piktina, nes rodo perdirbėjų pelnus – pigiai perka, brangiai parduoda. Nežinau, tiek institucijų yra, kurios mus tikrina, kelis kartus per metus apsilanko ūkiuose, o perdirbėjai ir prekybininkai daro ką nori.“

Mato jis ir kitų ūkininkų nuotaikas – ne vienas sustabdė modernizavimo projektus, nemažai jų nori baigti pienininkystės veiklą, ypač vyresnieji, pavargę nuo rūpesčių ir neturintys, kam perleisti ūkių. Ir Egidijui kirba mintis atsisakyti gyvulių, pasilikti tik augalininkystę ir ramiau gyventi. Tik gaila investicijų. Juk normaliomis sąlygomis grąža iš pieno ūkio turėtų būti didesnė nei iš augalininkystės, bet, kai pradeda skaičiuoti, baisu darosi. „O juk reikia ir normalius atlyginimus darbuotojams mokėti, kad jie būtų motyvuoti, kad apskritai pritrauktume juos dirbti kaime“, – sako ūkio savininkas, subūręs gerą vietinių melžėjų ir ūkio darbininkų komandą ir norintis ją išlaikyti.

Vis dėlto jis neatsisakys karvių artimiausiu metu. Bet ir apie investicijas kalbėti, kai dirbama nuostolingai, neišeina. „Netikiu ir parama, nes, kaip rodo istorija, kai tik ūkininkai gauna paramą, perdirbėjai numuša pieno supirkimo kainą. Visi viską žino, bet kaip pieninės dirbo savo darbą, taip dirba ir toliau“, – moja ranka Egidijus.

Neskaičiuoja jis ir pieno gamybos savikainos, nes nutinka taip pat, kaip ir pamačius laišką apie mažinamą supirkimo kainą. „Vakar pradėjau skaičiuoti, kiek kainavo karvėms sušerti rapsai ir grūdai – išjungiau skaičiuoklę. Vandens ir visų kitų dalykų net nepradėjau skaičiuoti“, – kasdienybės iššūkius atskleidžia E. Vičkus.

Egidijus neskaičiuoja ir savo darbo laiko – kiek reikia, tiek dirba. Pats sėda prie traktoriaus, smulkintuvo, kai reikia – ir prie kombaino vairo. Atostogų su šeima Egidijų po darbymečio išleidžia tėvas. Žmona Simona, penkerių ir dvejų metukų dukros – didžiausia jo parama ir atgaiva nuo rūpesčių ir darbų, kurie Egidijų dabar bus įtraukę iki rudens.