Rytiečių posakis „Mano priešo priešas – mano draugas“ tinka apibūdinti ir žmogaus bei parazitoidinių plėviasparnių tam tikrą simbiozę. Žmogus, augindamas kultūrinius augalus, netiesiogiai aprūpina vabzdžius maistu – augalų kenkėjais, o jais misdami minėti plėviasparniai sėkmingai mažina kenkėjų populiacijas.

Biologinė kontrolė yra kenkėjų populiacijų valdymas naudojant jų gamtinius priešus. Pastaruoju metu vis dažniau šiam tikslui pasirenkami vyčiai – parazitoidiniai plėviasparniai vabzdžiai, kurie vystydamiesi minta kitais bestuburiais organizmais ir kartu gerokai mažina žemės ūkio kenkėjų populiacijas.

Kaip vapsvos ir bitės, didžioji dalis vyčių suaugėlių, besimaitindami žydinčių augalų nektaru ir žiedadulkėmis, atlieka svarbią ekologinę funkciją – apdulkina augalus. Be to, dalis jų yra sėkmingai naudojami ekologijos, elgsenos ir neurologijos sričių moksliniuose tyrimuose.

Ypatumai

Vyčiai (lot. Parasitica) – formalaus taksonominio statuso neturinti vabzdžių grupė, apimanti maždaug 70 proc. plėviasparnių būrio (Hymenoptera) rūšių. Jai priklauso visi smaugtapilvių pobūrio (Apocrita) atstovai, išskyrus geluoninius plėviasparnius (Aculeata).

Šių vabzdžių, kitaip nei geluoninių, patelių kiaušdėtis nėra praradęs savo pirminės funkcijos ir naudojamas kiaušiniams dėti. Priklausomai nuo šeimininko (organizmo, kuriuo minta lervos), vienų Parasitica rūšių patelės turi ilgesnius kiaušdėčius, skirtus prasiskverbti pro augalų audinių sluoksnius arba įveikti apsaugines šeimininkų struktūras, tokias kaip kokonai ar plaukeliai; kitų, parazituojančių atvirai gyvenančias ir apsauginių struktūrų neturinčias rūšis, kiaušdėčiai trumpesni.

Dauguma vyčių yra kitų bestuburių gamtiniai priešai, kurie sumažina jų populiacijų gausą jais misdami. Dažniausi yra parazitoidai – organizmai, vystydamiesi sunaudojantys maistui tik vieną šeimininką, kurio žūtis pabaigoje neišvengiama (tuo parazitoidai skiriasi nuo parazitų, kurių vystymosi eigoje šeimininkas išlieka gyvybingas).

Suaugę parazitoidai paprastai minta nektaru, lipčiumi ir žiedadulkėmis. Po poravimosi kiekvienos apvaisintos patelės tikslas yra aptikti tinkamą šeimininką savo palikuonims. Skirtingų rūšių vyčiai renkasi skirtingus šeimininkus ir jų vystymosi stadijas: kiaušinius, lervas, nimfas arba lėliukes, suaugėlius. Slaptai gyvenančių rūšių jos ieško antenomis liesdamos rąstų paviršius, medžių kamienus, žolinių augalų stiebus. Pajutusios šeimininko kvapą, o kartais – jo skleidžiamus virpesius, vyčių patelės gręžia kiaušdėtį į substratą, kol jį pasiekia. Nelygu rūšis, prieš dėdamos kiaušinį, jos šeimininką laikinai (koinobiontai), arba visam laikui (idiobiontai) paralyžiuoja. Kiaušinis padedamas griežtai nustatytoje vietoje: į šeimininko vidų (endoparazitoidai) arba ant jo, o kartais šalia jo (ektoparazitoidai). Iš kiaušinio išsiritusi lerva, misdama kito bestuburio audiniais, auga ir neriasi. Žiemoja arba suaugęs vytis, arba jo visiškai išsivysčiusi lerva, dar vadinama priešlėliuke, kuri pavasarį užbaigia savo vystymąsi virsdama lėliuke, o vėliau – ir suaugėliu.

Vyčiai apima 12 smaugtapilvių plėviasparnių antšeimių, iš kurių didžiausia rūšių įvairove, gausumu ir ekonomine svarba pasižymi tikrieji vyčiai (Ichneumonoidea) ir chalcidiniai vyčiai (Chalcidoidea).

Tikrieji vyčiai

Tikrieji vyčiai (Hymenoptera: Ichneumonoidea) yra didžiausias plėviasparnių smaugtapilvių antšeimis, kurį sudaro net 100 tūkst. rūšių, paplitusių visame pasaulyje ir priklausančių dviem šeimoms – tikravyčiams (Ichneumonidae, Lietuvoje jų – per 1 tūkst. rūšių) ir šarvavyčiams (Braconidae, Lietuvoje jų aptikta apie 650 rūšių). Šie vabzdžiai dažniausiai yra 0,1–4 cm ilgio, neįskaitant patelių kiaušdėčio, liekni, plonu stiebeliu besijungiančia krūtine ir pilveliu bei pusę kūno ilgio siekiančiomis ar net ilgesnėmis antenomis. Šarvavyčiai skiriasi nuo tikravyčių sparno gyslotumo ypatybėmis ir tuo, kad bent du, o kartais ir visi jų pilvelio nugarinės dalies skydeliai, vadinami tergitais, yra suaugę į ištisinį šarvą.

Didžioji dalis tikriesiems vyčiams priklausančių rūšių yra kitų vabzdžių parazitoidai, pavyzdžiui – drugių (verpikų, pelėdgalvių (Lepidoptera: Erebidae, Noctuidae)), vabalų (pvz., lapgraužių, straubliukų (Coleoptera: Chrysomelidae, Curculionidae)), amarų ir blakių (Hemiptera: Aphidoidea, Heteroptera), dvisparnių (Diptera), plėviasparnių (Hymenoptera) (tarp jų ir pjūklelių Tenthredinoidea), tripsų (Thysanoptera), tinklasparnių (Neuroptera), kupriukų (Raphidioptera), apsiuvų (Trichoptera) ir voragyvių (Arachnida).

Vienas iš dažnų Lietuvoje šio antšeimio parazitoidų yra geltonasis ofionas Ophion luteus (Ichneumonidae) – 2 cm ilgio raudonas ar oranžinis vytis. Jis aktyvus gegužės–birželio ir rugpjūčio–rugsėjo mėnesių naktimis. Paprastai kaip šeimininką jis renkasi šauktukinį dirvinuką (Agrotis exclamationis) – Lietuvos teritorijoje taip pat dažną pelėdgalvių šeimos drugį (Lepidoptera: Noctuidae), kuris, misdamas augalų šaknimis, kenkia runkeliams, griežčiams, ropėms, bulvėms ir žiemkenčių želmenims.

Bene didžiausias (iki 4 cm ilgio) ir įdomiausias iš Lietuvoje gyvenančių tikravyčių yra Rhyssa persuassoria (Ichneumonidae), aptinkamas liepos–rugpjūčio mėnesiais spygliuočių ir mišriuose miškuose. Ši rūšis, kitaip nei dauguma kitų vyčių, minta ne nektaru ir žiedadulkėmis, o tik lipčiumi ir pušų spygliais. Patelė, keliaudama kamienu, antenomis aptinka šeimininko, pvz., didžiojo raguodegio (Urocerus gigas) (Hymenoptera: Siricidae), lervos buvimo vietą. Tuomet patelė kiaušdėčiu pragręžia apie 0,5 cm storio medieną ir, pasiekusi ten esančią šeimininko lervą, padeda ant jos kiaušinį.

Šarvavyčiams (Braconidae) priklauso vienas iš dažniausiai daržuose sutinkamų kopūstinio baltuko (Pieris brassicae) (Lepidoptera: Pieridae) gamtinių priešų – jo vikšrų endoparazitoidas baltukinė kotezija (Cotesia glomerata). Neretai darže galime aptikti „paketus“ iš keliolikos nedidelių gelsvų ar balsvų šių šarvavyčių kokonų, išsidėsčiusių abipus jų suvartoto kopūstinio baltuko vikšro liekanų.

Chalcidiniai vyčiai

Chalcidiniai vyčiai (Hymenoptera: Chalcidoidea) sudaro antrą pagal dydį plėviasparnių smaugtapilvių antšeimį, kuriame aprašyta daugiau kaip 22 tūkst. rūšių, priklausančių 50 šeimų. Daugelio jų kūnai yra metališkos spalvos, nesiekia net 3 mm ilgio. Šie vyčiai išoriškai labai skiriasi tarpusavyje: pasitaiko sparnuotų, sutrumpėjusiais sparnais ir besparnių rūšių, kai kurios išsiskiria išplatėjusiomis šlaunimis, sumažėjusiu antenų ir letenų narelių skaičiumi, retesniu ar visai išnykusiu sparnų gyslotumu. Be to, labai skiriasi ir dalies rūšių lytys.

Parazitoidų ekologinei grupei priskiriama dauguma šio antšeimio atstovų. Kaip šeimininkus jie renkasi įvairių vystymosi stadijų visų būrių vabzdžius, dažniausiai – drugius (Lepidoptera), vabalus (Coleoptera), dvisparnius (Diptera) ir kitus plėviasparnius (Hymenoptera), taip pat voragyvius, įskaitant vorus, erkes, pseudoskorpionus (Arachnida: Araneae, Acari, Pseudoscorpionida) ir net galus formuojančias apvaliąsias kirmėles (Nematoda).

Vienas iš stambesnių chalcidinių vyčių pavyzdžių – 1 cm kūno ilgio nesiekianti Brachymeria femorata (Chalcididae) rūšis. Šis vabzdys yra dažno ir po visą Lietuvos teritoriją paplitusio ropinio baltuko (Pieris rapae) (Lepidoptera: Pieridae), mintančio bastutinių šeimos augalais (kopūstais, griežčiais, ropėmis), lėliukių endoparazitoidas.

Trichogramų genčiai (Trichogrammatidae: Trichogramma) priklausantys smulkūs vyčiai kiaušėdžiai yra daugelio vabzdžių, iš jų ir 200 drugių rūšių (Lepidoptera), kiaušinių endoparazitoidai. Jie auginami komerciniais tikslais keliasdešimtyje pasaulio šalių, mat yra sėkmingai naudojami kaip biologinės kontrolės priemonė, skirta pasėlių (pvz., kukurūzų, cukrinių runkelių), sodų, taip pat maisto atsargų apsaugai nuo kenkėjų.

Apsauga

Būdami aukštesnio mitybinio lygmens atstovai, vyčiai yra jautresni insekticidams negu jų šeimininkai, todėl, norint išsaugoti šiuos naudingus vabzdžius, cheminės augalų apsaugos priemonės daržuose ir soduose turėtų būti naudojamos tik būtiniausiais atvejais.

Kaip ir vapsvų, skruzdėlių ar bičių, daugumos vyčių suaugėlių pagrindiniai energijos šaltiniai yra nektaras ir amarų išskiriamas lipčius, todėl pastarųjų vabzdžių populiacijos klesti, jei sodyboje, šalia daržų ar laukų yra nektarą išskiriančių ir amarų kolonijas palaikančių medžių ir krūmų, pvz., liepų, klevų, gluosnių, ievų, gudobelių. Iš nektarą išskiriančių žolinių augalų vyčiams patraukliausi yra stambūs salierinių (skėtinių) šeimos atstovai: garšvos, gurgždžiai, barščiai, skudučiai, šventagaršvės, kurių augavietes šalia sodų, daržų ar laukų reikėtų bent vietomis palikti nešienautas. Taip pat jie mėgsta lankyti ir kultūrinius tos pačios šeimos augalus: krapus, salierus, gelsves, kalendras.

Natūraliose pievose sutinkamus bestuburius, kaip savo šeimininkus, renkasi įvairių vyčių ir kitų žmogui naudingų vabzdžių rūšys, kurios iš tų pievų plinta ir į netoliese esančius laukus, daržus ir sodus, taip juos saugodamos nuo kenkėjų. Tad verta greta žemės ūkio naudmenų ar sodybų turėti biologinei įvairovei skirtas pievų juostas, kurios būtų šienaujamos tik antroje vasaros pusėje. Taip pat paranku dalį mažiau svarbių ūkiui plotų palikti be priežiūros natūraliai sukcesijai, o esant galimybei – greta dirbamų laukų, daržų ir sodų kas antri metai įsėti vienmečių ir dvimečių medingų augalų mišinių juostas.