Ūkininkai skatinami įrengti vienokių ar kitokių kraštovaizdžio elementų, nes jie kuria sveikesnę aplinką, praturtina vietinę biologinę įvairovę. Svarbu tinkamai tvarkyti kraštovaizdžio elementus, kad jie atliktų savo paskirtį.

Žemės ūkio naudmenos atsirado sunaikintų natūralių gamtinių buveinių vietoje. Kartu su urbanizuotomis teritorijomis šiuo metu jos jau užima beveik 70 proc. Lietuvos teritorijos. Lietuva yra tarp Europos Sąjungos šalių, kuriose vyrauja antropogeniniai kraštovaizdžiai.

Įvairūs kraštovaizdžio elementai didina mūsų gyvenamosios vietos ir visos aplinkos patrauklumą. Pavyzdžiui, medžių grupės ar miškeliai, tvenkiniai ar kūdros, pavieniai akmenys, akmeninės tvoros ar riedulynai ir netgi žydinčių pievų juostos prie sodybos gali būti identifikuoti kaip vertybiniai asmeninės ir visuomenės gerovės elementai, turintys specifinių verčių, leidžiantys mums suvokti krašto unikalumą, sukeliantys jausmus ir emocijas, skatinantys ieškoti, atrasti ir pažinti, suteikiantys plačias laisvalaikio galimybes ir kita. Be abejo, šie kraštovaizdžio elementai žmogui teikia ir materialinės naudos. Todėl ypač svarbu išsaugoti ir puoselėti žemės ūkio naudmenose dar išlikusias gamtines vertybes, nes jos didina kraštovaizdžio estetiką, kuria sveikesnę aplinką, praturtinta vietinę biologinę įvairovę. Vis dėlto, tvarkant kai kurias pusiau natūralias ar natūralias buveines žemės ūkio naudmenose, gali kilti problemų. Ūkininkaujant aplinkai palankiais būdais sumažėja kultūrų derlingumas, tačiau produkcijos praradimas kompensuojamas per įvairias išmokų schemas. Idealu būtų, kad kraštovaizdžio elementai per daug neribotų ūkių gamybinės veiklos.

Šiame straipsnyje aptarsime dešimt reikšmingiausių kraštovaizdžio elementų, patarsime, kaip juos tvarkyti ir puoselėti.

• Akmenys ir akmenų krūvos.
• Tvenkiniai ar kūdros.
• Laikinai užmirkstančios vietos ariamojoje žemėje.
• Pavieniai medžiai ar krūmai dirbamuose laukuose.
• Pavieniai medžiai ar krūmai pievose ir ganyklose.
• Medžių grupės ar miškeliai.
• Daugiamečių žolių juostos.
• Ežios ir ribinės juostos.
• Grioviai.
• Palaukės.

Akmenys ir akmenų krūvos

Tai – vieni vertingiausių Lietuvos kraštovaizdžio elementų. Akmenis į Lietuvą iš Skandinavijos atvilko ledynai, kuriems ištirpus rieduliai nuklojo krašto paviršių, pasiskirstydami labai netolygiai. Vienose vietose akmenų gausu, kitose mažai ar iš viso nėra. Didesni akmenys nuo seno traukė žmonių dėmesį. Apie juos sukurta daugybė mitų, legendų ir padavimų, jie naudoti kaip aukurai šventvietėse.

Tačiau akmenys ne visuomet yra pageidaujami žemės ūkio laukuose, nes jie trukdo dirbti žemę. Nuo seno žemdirbiai juos rinkdavo iš laukų ir galulaukėse dėdavo į krūvas. Vėliau dalį akmenų panaudodavo statybose, užpilti kelio duobes, formuoti grindinius, tačiau dalis jų taip ir liko gulėti galulaukėse.

Akmenų krūvos – tai kraštovaizdžio elementai, menantys žemdirbystės istorijos pradžią, nes dalį jų sukrovė dar pirmieji žemdirbiai. Didesni akmenys ir jų santalkos paskelbti gamtos paminklais ir geologiniais draustiniais – riedulynais.

Pievose ir dirbamuose laukuose esantys akmenys dažnai apaugę samanomis ir kerpėmis, tarp kurių yra ir saugomų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, pvz., smulkialakštis juodkežis, Mužo auksakežis, melsvoji polija ir kt. Tad akmenys ir akmenynai svarbūs biologinei įvairovei išsaugoti. Norint išsaugoti retąsias kerpių ir samanų rūšis, svarbu išlaikyti tinkamą apšvietimo režimą. Tokios vietos su išsibarsčiusiais dideliais rieduliais primena Lietuvos kraštovaizdį, buvusį prieš dvylika tūkstančių metų, kai didžioji mūsų teritorijos dalis buvo apaugusi tundros augalija. Dabar be žmogaus pagalbos šis kraštovaizdis išnyktų, nes apaugtų mišku. Norint išlaikyti pirmykštį vaizdą pievose su jose esančiais akmenimis ir jų santalkomis, reikia įdėti šiek tiek pastangų, t. y. bent kartą per metus reikėtų nušienauti ir išvežti žolę arba neintensyviai ganyti gyvulius ir taip neleisti pievoms apaugti medžiais ir krūmais.

Dirbamuose laukuose esantys dideli akmenys dažniausiai aplinkui apariami nepaliekant jokios apsauginės zonos. Apie juos reikėtų palikti bent porą metrų nedirbto ploto ir čia suformuoti žemą žolyną. Labiausiai tiktų žemaūgiai, tankią velėną formuojantys žoliniai augalai: aviniai ir raudonieji eraičinai, paprastosios smilgos, kiškio ašarėlės, paprastosios kietavarpės. Į tokį žolyną reikėtų įsėti ir gražiai žydinčių žemaūgių laukinių augalų. Čia geriausiai tiktų tankiažiedžiai katilėliai, pakrūminės bajorės, šiauriniai lipikai, šlaitinės žemuogės, paprastosios baltagalvės, mažieji ir didieji barškučiai. Be išvardytų augalų, tiktų ir žemesnės pupinės žolės, pvz., paprastieji garždeniai ar perluočiai.

Akmenys ar akmenų krūvos teikia prieglobstį daugeliui rūšių bestuburių. Todėl žolyne aplink akmenis tikslinga suformuoti ar palikti jau esančias natūralias dirvos pažaidas, t. y. atvirus dirvos lopinėlius. Tokios vietos itin svarbios vabzdžiams apdulkintojams įsikurti. Prie dažniau lankomų didesnių akmenų reikėtų pastatyti tiltelį ar lieptelį per griovius, jei akmuo yra sunkiai pasiekiamas, o saugant vertingus, didelius riedulius galima juos aptverti ir tvorele.

Tvenkiniai ar kūdros

Jie dažni prie sodybų, svarbūs žvejybai, poilsiui, augalams laistyti, žuvims auginti. Čia apsigyvena gana daug laukinių gyvūnų. Kūdros – ypač vertingos varliagyvių nerštavietės ir svarbios kai kurių vandenyje gyvenančių bestuburių išgyvenimui agrariniame kraštovaizdyje. Tam, kad susiformuotų didelė biologinė įvairovė, tokius vandens telkinius svarbu tinkamai prižiūrėti. Visų pirma reikėtų sutvarkyti jų pakrantes. Jos gali būti labai įvairios, mozaikiškos: apsodintos medžiais ar plikos, su lėkštais ar stačiais krantais, užsėtos daugiametėmis žolėmis ar apaugusios natūralia žoline augalija. Pageidautina, kad pietiniai šlaitai būtų lėkštesni, neapaugę medžiais, kad varliagyviai ar baliniai vėžliai galėtų išropoti pasišildyti prieš saulę. Pietinius ir rytinius krantus reikėtų nuganyti ar nupjauti žolę, iškirsti krūmus. O šiaurinė ir vakarinė pusės turėtų būti su aukštesniais augalais, medžiais, krūmais, kurie užstotų žvarbokus vėjus.

Šalia iškastų kūdrų tikslinga įrengti varliagyvių žiemojimo vietas. Tam labai tinka akmenų ar medžių šaknų su durpių priemaiša krūvos. Čia sėkmingai žiemoti gali ir skiauterėtieji tritonai.

Gamtosaugininkai rekomenduoja kasti ne po vieną kūdrą, o suformuoti jų sistemą: skirtingų gylių, dydžių ir formų. Tokie vandens telkiniai geriau tenkina gyvūnų poreikius įvairiais sezonais, o kasamos per didesnį nuotolį jos tampa vietinio ekologinio tinklo jungiamaisiais elementais. Deja, kūdros, esančios tarp intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų, užauga krūmais ir aukštaūgiais vandens makrofitais (paprastosiomis nendrėmis, plačialapiais švendrais ir kt.). Jų eutrofikaciją skatina iš laukų su nuotekomis patenkančios azoto ir fosforo trąšos, pesticidai ir kitos cheminės medžiagos. Itin blogai, kai tokie mažieji vandens telkiniai yra apsėjami iki pat pakrantės, nepaliekant aplink bent kelių metrų žolyno. Tokios kūdros pamažu tampa netinkamomis gyventi ir veistis tipinėms gyvūnų rūšims, augti tipinei povandeninei kūdrų augalijai.

Vandens telkinius, jų aplinką labai svarbu apsaugoti nuo pesticidų ir eutrofikacijos. Palanku yra ne tik aplink augančios daugiamečių augalų juostos, bet ir netręšiama, ekstensyviai naudojama aplinkinė žemė. Degradavusias kūdras patartina atgaivinti ne per intensyviai, t. y. iškirsti dalį krūmų, taip pat pašalinti dalį dumblo.

Grioviai

Jie rodo, kad žemė yra nusausinta ir toje vietoje ar netoliese tekėjo upelis, tačiau per melioraciją jis buvo ištiesintas. Griovių šlaitus ir jų krantus taip, kaip ir anksčiau aptartus kraštovaizdžio elementus, reikia prižiūrėti. Tie grioviai, kurie yra valomi bent iš vienos pusės, neturėtų būti apžėlę krūmais ir medžiais. Prie rinktuvo žiočių taip pat neturi būti medžių. Tinkamiausia griovio šlaitus ir krantus apželdinti daugiametėmis žolėmis. Žolyno juostos plotis turėtų priklausyti nuo griovio dydžio ir šlaito statumo. Geriausiai tiktų augalai, kurie formuoja gilią šaknų sistemą, tankią velėną ir mažina erozijos riziką.

Ežios ir ribinės juostos

Jos Lietuvoje mažiau populiarios negu daugelyje Vakarų Europos šalių, kur laukų ribos išliko stabilios ne vieną šimtmetį ir yra įprastas kraštovaizdžio elementas. Ten per daugelį amžių nusistovėjo laukų ribos su akmeninėmis tvoromis, apaugusiomis gervuogėmis, taip pat suformuotomis gyvatvorėmis, krūmų juostomis ir kt.

Lietuvoje taip pat tikslinga suformuoti nuolatines laukų ribas, kurios išliks stabilios daugelį metų. Pas mus nėra populiaru apsodinti medžiais ir krūmais dirbamų laukų ežias, nes nėra tokios tradicijos ir supratimo apie jų naudą. Krūmų ir medžių juostos (gyvatvorės) labai reikalingos išsaugant biologinę įvairovę. Tokie elementai naudingi ne tik gamtosaugos aspektu, bet ir ūkininkams. Medžių ir krūmų juostos apsaugo dirbamus laukus nuo vėjų, dirvožemio išplovimo, taigi, sumažina dirvožemio eroziją; augalams suformuojamas švelnesnis mikroklimatas.

Kitas galimas variantas yra suformuoti neplačias 3 metrų laukų ežias ir ribines juostas apsėjant jas daugiamečiais žoliniais augalais, kurie vėliau netrukdytų šias ribas pakeisti. Žolinės augalijos juostos suformuojamos greičiau ir paprasčiau nei apsodinant medžiais. Naudojant laukuose chemines medžiagas, mineralines trąšas, pesticidus būtina saugoti, kad į šias juostas jų nepatektų. Kartą per metus tokius laukų žolynus reikia nušienauti.

Tęsinys kitame numeryje

***

Kraštovaizdis ir jo biologinė įvairovė yra kiekvienos šalies turtas ir „veidas“. Šiandien žmogaus tradicinė ūkinė veikla yra taip pakitusi, kad kai kur ji tapo per daug intensyvi, kitur iš viso nebevykdoma, dėl to kinta kraštovaizdis ir visos jame esančios ekosistemos, kartu nyksta jose gyvenančios rūšys. Biologinės įvairovės rūšinė sudėtis ir gausumas agrariniame kraštovaizdyje priklauso nuo jo fragmentiškumo ir vykdomų veiklų intensyvumo. Mažiausiai paveiktame kraštovaizdyje biologinė įvairovė yra didžiausia, o sukultūrintame, intensyviai naudojamame – mažiausia. Norint padidinti Lietuvos „gamtiškumą“, žemės ūkyje svarbu išsaugoti dar likusius kraštovaizdžio elementus, kurie mažina skirtumą tarp natūralios gamtos ir urbanizuotų teritorijų.