Penkiolika metų ūkininkaujantis pilotas instruktorius Laurynas Griauzdė prieš kelerius metus ūkyje įkūrė nuosavą aerodromą su aviacijos treniruočių ir mokymų centru. Aviacija ir žemės ūkis lydi jį nuo mažens.

„Tiek aviacija, tiek žemės ūkis lydi mane nuo mažų dienų. Tėtis – profesionalus lakūnas instruktorius, o natūrinį ūkį turėjo seneliai – mamos tėvai, tad abi veiklos persipynusios ir tęsiamos“, – sako Laurynas Griauzdė. Jam aviacija – ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir malonumas, ir tam tikra priklausomybė, o žemės ūkis – verslas, teikiantis pajamų, leidžiantis plėtoti ir širdžiai mielą veiklą. Nors abiejų veiklų sezoniškumas tas pats ir abi labai priklauso nuo orų, nes, pasak Lauryno, kai saulė šviečia, ir dangus, ir žemė kviečia, tačiau kol kas nė vienos iš jų nežada atsisakyti.

„Laimė, kad ūkyje turiu du gerus darbuotojus, vieni kitais pasitikime, jei reikia, dienos veiklas koreguojame telefonu, o darbymečiu per sėją ir javapjūtę ir pats įsitraukiu į žemės ūkio darbus, trumpam palikdamas aviaciją. Tačiau jei būtų kritinis momentas ir turėčiau rinktis, greičiausiai atsisakyčiau žemės ūkio. Negalėčiau sau leisti, kad mano gyvenime nebūtų aviacijos“, – sako pašnekovas, svarstydamas, kad galbūt ateityje žemės ūkis taps tik pomėgiu. Beje, prieš įrengdamas nuosavą aerodromą (skyrė jam 10 ha derlingiausios ūkio žemės, o neseniai dar 2 ha išplėtė) ir taip, jo žodžiais, įgyvendindamas amerikietišką svajonę, Laurynas septynerius metus dirbo Panevėžio aeroklubo viršininku.

Kurti ūkį suviliojo parama

Pašnekovas pasakoja, kad kurti ūkį susiviliojo dėl jaunojo ūkininko įsikūrimo paramos, kuria pasinaudojo pusbrolis. „Pagalvojau, kodėl ir man nepabandžius. Rengiau projektą galvodamas, kad pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui veiklą nutrauksiu. Tačiau jam pasibaigus, tokios minties neliko, nes viskas buvo įsisukę, plotai didėjo, taip ir įklimpau“, – juokiasi vyras, ūkininkauti pradėjęs būdamas 18 metų.

Ūkio pradžia – 40 ha, kartu su 15 ha senelių žemės, tačiau pamažu plotai didėjo ir šiuo metu siekia 350 hektarų. Nors didžioji dalis naudmenų Kupiškio rajone, tačiau taip pat turi laukų Biržų ir Rokiškio rajonuose. Laurynas daugiau ūkio nežada plėsti ir net dabartinį plotą vadina šiek tiek per dideliu. Pasak jo, didėjant plotui, neišvengiamai auga technikos, darbuotojų poreikis, didėja išlaidos.

Svarbiausiu sėkmingo ūkininkavimo žingsniu jis įvardija atsakingą ir protingą technikos pasirinkimą, o tai, jo supratimu, reiškia, kad pagrindines ūkio mašinas, tokias kaip traktorius, kombainas ir sėjamoji, būtina rinktis gerai žinomų patikimų gamintojų, o štai padargams galima ir pataupyti, įsigyjant pigesnių gamintojų mašinas. Savo įsitikinimą pagrindžia ir asmenine patirtimi. Pavyzdžiui, Horsch Pronto sėjamoji, įsigyta gavus jaunojo ūkininko įsikūrimo paramą, naudojama lig šiol. Maksimaliai išnaudotas ir ilgą laiką kaip pagrindinis buvęs Fendt 720 Vario traktorius, kurį naują nusipirko iš karto pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui, pardavęs su parama įsigytą 100 AG Claas traktorių.

„Kai nusprendžiau jį įsigyti, rinkausi dvigubai galingesnį nei tuo metu reikėjo, nors dirbau dar tik 100 ha. Nežinau, kodėl tada taip sugalvojau, tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad tai buvo protingas, su kaupu atsipirkęs pasirinkimas – net ūkiui išaugus su juo buvo atliekami visi darbai be papildomų investicijų“, – pasakoja L. Griauzdė. Tik šį pavasarį ūkininkas apsisprendė įsigyti antrą tos pačios gamintojos šiek tiek galingesnį traktorių, nes ilgiau kaip dešimtmetį naudotas pirmasis traktorius gesti pradėjo.

Laurynas skaičiuoja, kad, technikos parką papildžius antru traktoriumi, persiskirstys senojo traktoriaus darbo valandos, tad mažesnis krūvis pailgins jo eksploataciją, nors investicijų remontui reikės, tačiau tai vadina natūraliu dalyku, juk traktorius buvo intensyviai naudojamas – darbymečiu be sustojimų dirbo 18–19 val. per parą. „Dabar bent dešimtmetį būsiu ramus dėl traktorių“, – sako ūkininkas.

Skiria ypatingą dėmesį technikos priežiūrai

Nors pats traktoriaus kabinoje praleidžia gerokai mažiau laiko nei skraidydamas lėktuvais, tačiau antrąjį traktorių ūkininkas rinkosi maksimaliai sukomplektuotą. „Darbuotojai taip pat turi dirbti komfortiškai, nepervargti. Žmones būtina saugoti, juk kabinoje tenka praleisti nemažai valandų, darbymečiu ir viršvalandžius dirbti“, – pastebi L. Griauzdė, tik per sėją pats sėdantis už traktoriaus vairo, ypač jei tenka naktimis padirbėti.

O štai prie kombaino vairo jis praleidžia visą javapjūtę. Javai ūkyje dorojami prieš penkerius metus įsigytu naudotu Claas kombainu, nes, pasak Lauryno, naujos mašinos investicija ūkiui būtų nepakeliama. Tiesa, prieš tai dirbo daugiau kaip trijų dešimtmečių senumo, 100 ha ūkiui skirtu kombainu, nors dorojo dvigubai didesniame plote augančius javus. „Ir nusikuldavome tikrai ne paskutiniai, o svarbiausia, kad per visą sezoną dėl gedimų nė vieno sustojimo neturėjome, nes daug investavome į dylančiųjų dalių keitimą ir remontą. Tuo vadovaujamės ir dabar – jei kyla menkiausias įtarimas, keičiame guolius, diržus, kitas dalis naujomis, nelaukdami, kol darbymečiu technika sustos“, – pabrėžia ūkininkas, pasidžiaugdamas darbuotojų suvokimu ir kompetencija technikai prižiūrėti, remontuoti. Tam senuose buvusios bendrovės pastatuose įrengęs šildomas dirbtuves, kad žmonės šaltuoju periodu galėtų komfortiškai dirbti.

Pasak jo, nėra ūkyje tokios mašinos, kuri žiemą nebūtų įvaroma į garažą remontui ar bent jau patikrai. Jis net technikos gedimų sąsiuvinį užvedęs, kad darbuotojai žinotų, į ką reikėtų pirmiausia atkreipti dėmesį remontuojant techniką. Toks ypatingas dėmesys technikos priežiūrai leidžia be gedimų dirbti ir mašinas naudoti ilgai.

Našumą lemia ne padargo plotis

Nors labiau vertina žemės arimą, nes suarti laukai tvarkingiau atrodo ir piktžolių mažiau, tačiau prieš kelerius metus L. Griauzdė pradėjo taikyti minimalaus žemės dirbimo technologiją. Ji gerokai palengvino ir paspartino darbus, o tai, esant ūkyje vienam rimtam traktoriui, buvo labai aktualu, nes pritrūkdavo laiko visiems darbams optimaliais terminais atlikti (tiesa, ūkyje yra ir Belarus, ir T-40, ir 1986 m. gamybos Case IH, tačiau juos Laurynas vadina pagalbiniais traktoriais). Tačiau ir plūgo vis dar neatsisako, pvz., vasarinėms kultūroms laukus šiemet arė, o siekdamas sumažinti dirvos eroziją dėl vis stiprėjančių vėjų visus arimus stengiasi privoluoti.

Laukus dirba 3 m darbinio pločio Unia diskiniu ir noraginiu skutikliais. Tokio pat darbinio pločio ir senoji Horsch Pronto sėjamoji, pasėjusi jau 3 000 hektarų. Sėjamosios ir pirmojo Fendt traktoriaus tandemas per visus darbo metus nė karto nepavedė, tad kol kas sėjamosios keisti nemato poreikio. „Kai turi gerai veikiančią ir puikiai savo darbą atliekančią techniką, daryti naują investiciją neprotinga, juolab kad ir parduoti sėjamosios neapsimoka, nes jos vertė gerokai sumažėjusi“, – sako pašnekovas ir priduria, kad domisi juostine technologija, tačiau artimiausiu metu technologinių pokyčių neplanuoja, nes mašinos įsigijimas – milžiniška investicija.

O štai trijų metrų darbinį sėjamosios ir skutiklių plotį jis laiko ne trūkumu, turinčiu įtakos našumui, o privalumu: su mažesnėmis mašinomis paprasčiau dirbti nedideliuose laukuose, patogu bus apsėti ir 3 m ruožus prie griovių, įgyvendinant naujausius aplinkosauginius reikalavimus, o svarbiausia – dirbant mažesnio pločio padargais labiau saugomas traktorius. „Mano vizija – turėti didelį rezervą ir taip saugoti brangią techniką, skiriant kelias papildomas valandas ar dieną žemei paruošti ir pasėti. Pavyzdžiui, dirbdami su 3 m darbinio pločio skutikliu bet kokiomis sąlygomis išlaikome pastovų greitį, o dirbant platesniu padargu to užtikrinti nepavyktų“, – aiškina ūkininkas.

Dėl laiko ir technikos stokos antrus metus rapsus su turima sėjamąja sėjo tiesiai į ražieną. Pasak Lauryno, teko rinktis: arba sėti tiesiai į ražieną savaite anksčiau, arba išdirbti žemę ir pasėti vėluojant. Nors iš pradžių laukai atrodė tragiškai, tačiau rezultatai buvo stebėtinai geri. „Tačiau šiemet taip nedarysime ir nerizikuosime, nes jau turime antrą traktorių – pirmiausia važiuosime su noraginiu skutikliu ir tik tada sėsime rapsus“, – piktnaudžiauti sėkme nelinkęs L. Griauzdė.

Investicijų laukia aviacijos bazė ir ūkio pastatai

Šiais metais ūkininkas įsigijo 15 m3 cisterną purškimams skirtam vandeniui į laukus gabenti ir pritaisė ją ant krovininio ūkio automobilio, kuris lig tol buvo naudojamas tik grūdams vežti. Toks sprendimas gerokai palengvino visus procesus, pagerino darbo sąlygas, be to, leido geriau išnaudoti krovininį automobilį, kuris nuo ilgo stovėjimo vis gesti buvo pradėjęs.

Pasėlius, kurių didžiąją daugumą sudaro žieminiai kviečiai ir rapsai, purškia Pasvalio įmonėje pagamintu purkštuvu. Nors pripažįsta, kad purkštuvas – viena iš daugiausia naudojamų mašinų per sezoną, tačiau Lauryno vertinimu ji nepatenka prie tos svarbiausios technikos, į kurią verta investuoti didelius pinigus, perkant žinomų gamintojų produktą. „Lietuvoje surinktas purkštuvas beveik tris kartus pigesnis nei žinomų gamintojų, nors komplektuojamosios dalys tokios pat. Žinoma, galbūt pastarųjų purškimo kokybė geresnė, tačiau nežinia, kiek metų reikėtų, kad tie geresni purškimo rezultatai atpirktų permoką. Tad kol kas esu patenkintas jau ketvirtus metus naudojama mašina – savikaina jos pigi, o darbą padaro“, – sako ūkininkas ir prasitaria, kad atėjus metui keisti mašiną galvotų apie naudoto savaeigio purkštuvo įsigijimą.

Lig šiol L. Griauzdė vertėsi be teleskopinio krautuvo, kurį vadina prabanga savo ūkiui, tačiau svarsto įsigyti traktorių su frontaliniu krautuvu, kad galėtų jį universaliau naudoti. Tačiau artimiausių investicijų prioritetų sąraše konkuruoja aviacijos bazės gerinimas ir senų ūkinių ir gamybinių pastatų remontas, pradedant kapitaliniu stogų keitimu ir antrojo bokštų, talpinančių 1 000 t grūdų, korpuso paleidimu (vienas tokios pat talpos bokštų korpusas jau funkcionuoja – jame sandėliuojami grūdai, veikia mobili grūdų džiovykla). „Ūkinių pastatų stogų keitimas prašyte prašosi investicijų, bet esu iš tų žmonių, kurie kenčia iki tam tikros ribos, bet kai jau daro, viską gerai iš pagrindų padaro, kad nereikėtų daugiau grįžti, nes labiausiai nekenčiu perdarinėti“, – prisipažįsta vyras.

Ne mažiau investicijų reikia ir aviacijos bazei, jos infrastruktūrai kurti ir gerinti. Dar pernai pastatė ir įrengė kelis namelius aviacijos mylėtojams apsistoti, tačiau trūksta antro angaro lėktuvams laikyti: pirmą angarą statė keturiems lėktuvams, dabar jų – keturiolika, todėl, jo žodžiais, tenka sklandytuvus išardyti ir sugrūsti. „Jaučiuosi lyg būčiau šalies vizitinė kortelė, nes mokytis skraidyti ir paskraidyti atvažiuoja žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Jaučiu didžiulę atsakomybę už savo šalį, rajoną. Ypač man smagu, kad savo veikla populiarinu regioną“, – sako ūkininkaujantis pilotas instruktorius.

Tačiau kol kas nuo bet kokių investicijų jį sulaiko nežinomybė dėl būsimo derliaus ir grūdų kainų, juolab kad vis tikintis didesnės kainos apie 20 proc. neparduotų grūdų bokštuose guli. Įsiskolinimai už brangiai pirktas trąšas ir chemiją šiemet muša rekordus, o kaip didžiausią savo klaidą įvardija tai, kad pirkdamas brangias trąšas neužfiksavo grūdų kainos, kuri šiuo metu 210 Eur/t siekia (vienintelė paguoda, kad didžiąją dalį ūkyje užaugintų kviečių pardavė po 340 Eur/t).

„Žemės ūkis – be galo sudėtingas verslas, kur daugybei veiksnių negali daryti jokios įtakos, o grūdai tapę spekuliacijos objektu ir ankstesnieji algoritmai nebeveikia. Tad dabar pagrindinis klausimas, kaip išgyventi iki to laiko, kol grūdai vėl bus reikalingi ir jų supirkimo kaina pradės kilti“, – svarsto Kupiškio r. ūkininkas L. Griauzdė.