03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2023/05
Veterinarijos savivalda išgyveno krizes, vykdė reformas ir sulaukė renesanso
  • Dr. Audrius KUČINSKAS LVGA prezidentas
  • Mano ūkis

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija (LVGA), pradėjusi veiklą kaip Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga, šiemet mini 100 metų jubiliejų. Nedaug Lietuvos savivaldos organizacijų gali pasigirti tokiomis giliomis tradicijomis.

Tarpukario Lietuvoje veterinarijos gydytojo specialybė buvo viena svarbiausių, sunki ir reikalaujanti pasišventimo. Gyvuliai maitino šeimas, leido klestėti miestams, retas ūkis apsieidavo be veterinaro pagalbos. Prabėgus šimtui metų, veterinarijos gydytojas tapo gal net dar svarbesnis, nors kai kuriuose ūkiuose jis yra retas svečias.

Nuo pirmųjų veiklos metų Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos (LVGS) misija buvo atsakomybė už veterinarijos ateitį. Svarbiausias siekis – veterinarijos gydytojų pajėgų suvienijimas veterinarinėms žinioms populiarinti, gyvulių ligoms tyrinėti ir savo veiklai tobulinti. Pirmaisiais gyvavimo metais LVGS vienijo 43 veterinarijos gydytojus. Nemaža dalis narių buvo Veterinarijos departamento darbuotojai, t. y. išlaikomi valstybės lėšomis. Tai rodo specialybės svarbą tuometinėje Lietuvoje ir valstybės požiūrį.

Veterinarijos akademijoje 1936 m. pradėjus ruošti tuo metu aukščiausio lygio specialistus, Lietuvos veterinarijos vardas garsiai skambėjo senosios Europos valstybėse. Bet Antrasis pasaulinis karas palietė kiekvieną sektorių, tarp jų ir veterinarinių paslaugų, nes šalyje drastiškai sumažėjo gyvulių, veterinarinės farmacijos ir įrangos pramonė buvo sunaikinta, dėl karo baisumų šalį paliko veterinarijos mokslo korifėjai, į užsienį pasitraukė didelė dalis Lietuvos veterinarijos gydytojų ir Veterinarijos akademijos studentų.

Pirmaisiais pokario metais jie susitelkė Vokietijoje, kur 1946 m. atkūrė Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungą, pavadinę ją Lietuvos tremtinių veterinarijos gydytojų draugija. Panašiai pasivadinusi – Lietuvos veterinarijos gydytojų draugija tremtyje – 1949-aisiais buvo atkurta Čikagoje (JAV), kuriai priklausė 76 nariai, veterinarijos gydytojai išeiviai. Iki 1969 m. buvo leidžiamas specialus biuletenis.

Sovietmetis veterinariją pakėlė į kitą dimensiją – šiuo laikotarpiu galime įžvelgti tiek teigiamų, tiek neigiamų specialybės vystymosi padarinių. Nežmoniškais tempais auganti planinė gyvulininkystė provokavo naujų ligų protrūkius, o kartu – ir veterinarijos mokslo vystymąsi, veterinarinių paslaugų tinklo plėtrą.

Galime įžvelgti ir savivaldos organizacijos paralelių – pirmieji Sąjungos nariai buvo didžiąja dalimi Veterinarijos departamento darbuotojai, o sovietmečiu LVGS augo dėl valstybinių gyvulininkystės ūkių „planinių“ veterinarijos gydytojų ir kitų, dirbusių valstybinėse įmonėse.

Toks skirtingų specialybės sektorių persipynimas buvo nelengva misija tuometinei savivaldos organizacijai: kaip tinkamai atstovauti interesams, kaip sugebėti politiškai nepriklausomai veikti dėl savo narių gerovės, galiausiai – kaip atlaikyti spaudimą „iš viršaus“ ir išlikti nepažeidžiamiems? Tikriausiai atsakymą pateikia faktas, jog Sąjungos teises 1989 m. perėmė dabartinė LVGA.

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos veterinarijos savivalda išgyveno vieną didžiausių krizių, reformų, bet kartu ir renesansą. Per vieną naktį keli tūkstančiai veterinarijos gydytojų tapo privačiais, atsakingais už savo išgyvenimą nežmoniškos konkurencijos sąlygomis, drastiškai mažėjant gyvulių skaičiui, taigi ir pajamoms. Asociacijai iškilo užduotis padėti susiorientuoti kolegoms naujomis sąlygomis. Dauguma veterinarijos gydytojų nebuvo pasiruošę vykdyti verslo savarankiškai, o kartu reikėjo neatsilikti nuo dalykinės informacijos srauto, kuris tapo lengvai prieinamas, perprasti naujus neregėtus ir negirdėtus gydymo metodus, sužinoti apie naujus vaistus, priemones ir kt., o lygiagrečiai – ir pasinerti į biurokratinius labirintus.

Asociacija organizavo daug mokymų specialybės, buhalterijos, verslo ir kitais klausimais, dalyvavo kuriant veterinarijos teisinę bazę, analizavo Europos ir pasaulinių veterinarijos organizacijų informaciją ir bandė adaptuoti Lietuvoje, siūlė ir kūrė veterinarijos gydytojų verslumo programas.

Šiandien LVGA atstovauja tik privačių veterinarijos gydytojų interesams. Liūdna matyti blogas tendencijas – šalyje mažėja produkcijos gyvūnų, veterinarijos gydytojai kaimuose priversti aukoti savo žinias darbui ne pagal savo tiesioginę kvalifikaciją, vis dar bijo kooperuotis ir dažnai perdega dėl per didelio krūvio, poilsio trūkumo ar tiesiog psichologiškai pavargsta uždirbti iš žmogaus nelaimės, susirgus gyvūnui maitintojui ar augintiniui.

Galime pasidžiaugti kiekvienais metais nuveiktais darbais, padėdami veterinarijos gydytojams kelti kvalifikaciją, susikalbėti su institucijomis, siūlydami savo nariams teisinę, psichologinę pagalbą. Tačiau, žiūrint į priekį, naujų darbų sąrašas ilgėja ir, galima drąsiai sakyti – tik sunkėja: tai ir nauji gyvūnų gerovės reikalavimai, jų kontrolė, gyvūnų ženklinimas, antimikrobinių medžiagų mažinimo programos, nauji kvalifikaciniai reikalavimai, naujasis veterinarinių vaistų įstatymas, rengiama juridinių asmenų apmokestinimo reforma ir t. t.

Vis dėlto po 100 metų veiklos norime ir pasidžiaugti veterinarijos savivalda, visų mūsų nuveiktais darbais ir nuoširdžiais prestižinės specialybės atstovais, kurie savo nenuilstamu darbu gelbsti žmoniją.