Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės dirba nuolatinės rizikos sąlygomis. Jie dažniausiai susiduria su gamybos nepastovumu dėl nenuspėjamų gamtinių sąlygų ir supirkimo kainų pokyčiais, kurie lemia ūkių pajamas. COVID-19 pandemija sukėlė precedento neturinčią riziką visuomenei ir ekonomikai, tad žemės ūkiui teko svarbus vaidmuo – aprūpinti šalį maistu.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas paskelbė nuomonę apie susidariusią situaciją Europos Sąjungoje per COVID-19 pandemiją. Komiteto teigimu, nepaisant patirtų sunkumų ir kliūčių, ūkininkai ir kiti maisto grandinės dalyviai visoje ES susitelkė, kad gamyba nesustotų ir gyventojai būtų aprūpinti maistu. ES žemės ūkio ir maisto produktų sektorius parodė atsparumą – net sutrikus tiekimo grandinėms tiekė saugų ir kokybišką maistą.

Ypač brango maistas

Eurostato duomenimis, 2020 m. ES šalių bendrojo vidaus produkto (BVP) II ketvirčio kritimas, palyginti su I ketvirčiu, kito nuo 2,8 Liuksemburge iki 17,6 proc. Ispanijoje. Vidutiniškai visoje ES BVP sumažėjo 10,3 proc., o Lietuvoje – 5,4 proc. (vienas mažiausių kritimų tarp ES šalių). COVID-19 pandemijos poveikį ES šalių maisto tiekimo sistemai taip pat rodo namų ūkių maisto ir nealkoholinių gėrimų išlaidų analizė. 2021 m. šios išlaidos ES 27, palyginti su 2020-aisiais, vidutiniškai padidėjo 4,8 proc. Tarp ES 27 šalių didžiausias šių išlaidų mažėjimas fiksuotas Kroatijoje (-5 proc.), o didžiausias augimas – Slovakijoje (+11,3 proc.). Lietuvos namų ūkiuose šios išlaidos padidėjo 6 procentais. Mūsų šalies gyventojų išlaidų dalis maistui – antra pagal dydį (po Rumunijos) tarp ES šalių, ji 2020 m. siekė 20,3 proc., palyginti su ES 27 vidurkiu, kuris yra 13,4 procento. Dėl maisto grandinės sutrikimų brangstantis maistas daro didelį spaudimą visuomenei.

Europos Komisijos apsirūpinimo maistu saugumo statistikoje vienas iš rodiklių – metinis infliacijos lygis šalyje. Lietuvoje 2020 m. kainos buvo panašios kaip ir 2019 m. (metinė infliacija siekė 0 proc.), o 2021 m. maistas brango 11,7 proc., labiausiai daržovės (tam įtakos turėjo trečdaliu mažesnis bulvių derlius nei prieš metus). Nepaisant to, 2021 m., palyginti su 2020 m., maistas Lietuvoje brango labiausiai iš visų šalių – net 33,5 procento. Tai rodo, kad pirmaisiais COVID-19 protrūkio metais kainų augimą suvaldyti pavyko, o antraisiais – ne. Verta paminėti, kad didėjančios kainos labiausiai veikia mažas pajamas gaunančius asmenis, o jie (gyvenantys skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje), Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. sudarė 24,8 proc. visų gyventojų.

Mokėtos subsidijos pagal ūkininkavimo kryptį

Pandemija skirtingai paveikė visas šalis, daugeliu atvejų priimti sprendimai pagal kiekvienoje iš jų susiklosčiusią situaciją. ŽŪM duomenimis, Lietuvoje COVID-19 protrūkio laikotarpiu žemės ūkio subjektams teikta parama, nukreipta į produktą ir (arba) paslaugą: paskolos ūkio subjektų likvidumui užtikrinti, palūkanų ir garantinių įmokų kompensavimas žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriams, taip pat palūkanų, sumokėtų už paskolas ir lizingo paslaugas be garantijos, kompensavimas. Be to, mokėta parama konkretiems žemės ūkio subsektoriams: paukštienos, kiaušinių, pieno, galvijų, kiaulių, daržovių ir kailinių žvėrelių.

Lietuvos žemės ūkio subjektai galėjo gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Išimtinė laikina parama ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“. Ji skirta skubiai laikinajai pagalbai labiausiai nuo krizės nukentėjusiems ūkininkams (fiziniams ir juridiniams asmenims) ir mažoms įmonėms teikti, neatsižvelgiant į jų teisinę formą, taip pat fiziniams asmenims, savarankiškai vykdantiems veiklą pagal veiklos liudijimą ar įregistravusiems individualią veiklą. NMA duomenimis, pagal šią priemonę išmokėta 24 proc. skirtų lėšų – 7,5 mln. Eur (pasirašyta 7 841 sutartis).

Lietuvos Ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT) pateikia statistiką, kiek vidutiniškai paramos, susijusios su COVID-19, ūkiai gavo 2020 ir 2021 metais. Tai leidžia tiksliau nustatyti, kaip lėšos paskirstytos pagal ūkininkavimo kryptį. Šioje apžvalgoje taip pat pateikiama, kaip kito ūkių produktyvumas 2019 m. (prieš COVID-19 krizę) ir 2020–2021 m., kokios ūkių pajamos buvo krizės metais, palyginti su 2017–2019 m. vidurkiu. Reikia pažymėti, kad ši analizė neatskleidžia, kiek COVID-19 išmokos konkrečiai prisidėjo prie ūkio ekonominio rezultato.

Visos subsidijos, išskyrus skirtos investicijoms, 2020 m. vienam Lietuvos ūkiui siekė vidutiniškai 10,9 tūkst. eurų. Daugiausia šių subsidijų teko žolėdžių gyvulių (14 tūkst. Eur), mažiausiai – mišriam ūkiui (4,3 tūkst. Eur). Lietuvos ūkiuose COVID-19 išmokos pagal ūkininkavimo kryptį svyravo nuo 69 Eur (mišriam ūkiui, kuriame vyrauja paukščiai) iki 1 712 Eur (pieno), o vidutiniškai vienam ūkiui siekė 759 eurus. Šios išmokos ūkiui sudarė apie 7 proc. visų subsidijų, išskyrus skirtas investicijoms.

Lietuvoje 2021 m. subsidijos, išskyrus skirtos investicijoms, vienam ūkiui buvo apie 16 proc. didesnės nei 2020-aisiais. Pagal ūkininkavimo kryptį visos šios gautos subsidijos turėjo augimo tendenciją, išskyrus kituose mišriuose ūkiuose. Labiausiai – iki 84,8 proc. – didėjo subsidijos mišriems ūkiams, kuriuose vyrauja paukščiai. Ši ūkininkavimo kryptis apima kiaulininkystę ir paukštininkystę, t. y. grūdais šeriamų gyvulių ūkius. 2021 m. mažiausia COVID-19 išmoka teko pieno ūkiui (30 Eur), o didžiausia – mišriam, kuriame vyrauja paukščiai (2 321 Eur), atitinkamai visos subsidijos, išskyrus skirtos investicijoms, siekė 0,25 ir 28,7 procento.

Sumuojant gautą COVID-19 paramą, tenkančią vienam ūkiui 2020–2021 m., didžiausia parama išmokėta mišriems ūkiams, kuriuose vyrauja paukščiai (2 390 Eur ūkiui). Palyginti su kitomis ūkininkavimo kryptimis, ši parama buvo didelė pieno (1 742 Eur ūkiui) ir žolėdžių gyvulių ūkiams (1 526 Eur).

Siekiant palyginti COVID-19 paramos pasiskirstymą pagal ūkininkavimo kryptį, apskaičiuota, kiek šios paramos (Eur) skirta ūkio bendrajai produkcijai (tūkst. Eur). Rezultatai rodo, kad 2020 m. daugiausia paramos teko pieno ūkių bendrajai produkcijai, o 2021 m. – mišrių ūkių, kuriuose vyrauja paukščiai. Mažiausiai paramos 2020–2021 m. teko javų ir rapsų ūkiams (1,76 Eur/tūkst. Eur).

Vienas iš ūkio produktyvumo matavimo rodiklių – produkcijos ir išlaidų santykis. Didelį produktyvumą, kai produkcija gaunama sunaudojus nedaug išteklių, galima vertinti kaip didelį išteklių efektyvumą. Naudojant ŪADT duomenis, apskaičiuotas bendrosios produkcijos ir visų išlaidų santykis 2019–2021 m. pagal ūkio kryptį. Rezultatai rodo, kad produktyvumas vidutiniškai visuose ūkiuose aukštesnis buvo 2020–2021 m. nei 2019-aisiais. Pagal ūkininkavimo kryptį produktyvumas šiuo laikotarpiu buvo didesnis nei 2019 m. javų, rapsų, augalininkystės, pieno, mišriuose augalininkystės ir žolėdžių gyvulių ūkiuose, o mažesnis – daržininkystės, sodininkystės, žolėdžių gyvulių ir kituose mišriuose ūkiuose. Mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja paukščiai, produktyvumas kito netolygiai: 2020 m. buvo aukštesnis, o 2021 m. – žemesnis nei 2019 metais. Ūkininkams pavyko veiksmingai panaudoti išteklius per COVID-19 krizę – bendroji produkcija viršijo visas išlaidas: 2020–2021 m. – javų, rapsų, augalininkystės, daržininkystės, sodininkystės ir kituose mišriuose ūkiuose, tik 2020 m. – mišriuose, kuriuose vyrauja paukščiai, tik 2021 m. – pieno ūkiuose.

Ūkio pajamoms įvertinti pasirinktas standartinis ŪADT rodiklis – grynosios ūkio pajamos, tenkančios vienam metiniam šeimos darbo vienetui.

Grynosios pajamos apskaičiuojamos taip:

bendroji produkcija - vidinis suvartojimas

+ gamybos subsidijų ir mokesčių balansas (nusidėvėjimas)

+ subsidijų ir mokesčių balansas, skirtas investicijoms

- išorinių veiksnių išlaidos

Bendroji produkcija apima parduotos produkcijos vertę, produktų atsargas ir jų sunaudojimą ūkyje, ką būtų galima prilyginti pardavimo pajamoms. Vidaus vartojimas – tai specifinių ir pridėtinių ūkio išlaidų suma. Išorinių veiksnių išlaidos apima sumokėtus atlyginimus, nuomą ir palūkanas. Subsidijų ir mokesčių balansas, skirtas investicijoms, parodo ūkio gautą paramą pagal investicines programas.

Palyginti su 2017–2019 m. vidurkiu, visuose ūkiuose 2020–2021 m. pajamos padidėjo – atitinkamai 61,6 ir 93,7 procento. 2020 m. mažesnes pajamas nei vidutiniškai 2017–2019 m. gavo tik daržininkystės ir sodininkystės ūkiai, 2021 m. visų kitų krypčių ūkiams pajamos augo. Javų ir rapsų ūkiams šios pajamos buvo dvigubai aukštesnės COVID-19 krizės metais, palyginti su 2017–2019 vidurkiu. Santykinai didesnis šių pajamų pokytis (2021 m., palyginti su 2017–2019 m.) taip pat stebėtas pieno (80,7 proc.) ir žolėdžių gyvulių (82,1 proc.) ūkiuose.

Taigi, Lietuvos ūkininkų ūkiuose per COVID-19 pandemiją išlaikytas produktyvumas, netgi padidėjo pajamos. Didžiausia COVID-19 parama pagal ūkininkavimo kryptį 2020 m. teko pieno, o 2021 m. – mišriems ūkiams, kuriuose vyrauja paukščiai.

***

Mokslinėje literatūroje išskiriamos dvi rizikos valdymo kryptys – savidrauda ir rizikos dalijimasis. Savidrauda apima nuosavų santaupų ar turto naudojimą, gamybos apimčių, išlaidų keitimą / mažinimą krizės padariniams padengti. Dalijimosi rizika – tai išorinių išteklių pritraukimas, ji gali būti formali ir neformali. Neformaliame mechanizme ištekliai ir parama teikiama ūkininkui naudojant savo asmeninius ryšius, pavyzdžiui, giminaičių ar draugų pagalbą. Formalus rizikos dalijimosi mechanizmas apima įvairią valstybės pagalbą (paskolas, žemės ūkio draudimą, kitą finansinę paramą).  

***