Ūkininkams neužtenka vien pasėti ar nukulti derlių. Jiems taip pat reikia gerai išmanyti įstatymus ir semtis žinių. Kartais tam laiko pritrūksta, tad gelbėja augalininkystės konsultantai. Apie tai, kaip atrodo jų darbas, kalbamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilkaviškio biuro augalininkystės konsultante Modesta KIRVAITIENE.

Kaip nusprendėte dirbti augalininkystės konsultante? Galbūt apie tai svajojote?

Svajonės tokios tikrai neturėjau. Kai įstojau į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą, normaliai net nežinojau, kas yra agronomija. Mano tėvai – smulkieji Tauragės rajono ūkininkai (turėjo gyvulininkystės ūkį, bet dabar pamažu suka augalininkystės link – red. past.), tad tiesiog norėjau būti prie žemės ūkio, studijuoti, kad tėčiui padėčiau ir viskas suklestėtų

Baigusi studijas įsidarbinau Nacionalinėje mokėjimo agentūroje – dirbau su dokumentais, bet greitai supratau, kad ne ten mano vieta. Taip atsidūriau Konsultavimo tarnyboje. Iš pradžių dirbau Šakių r. biure. Buvau neseniai baigusi mokslus, žinios minimalios, galvojau, ką ten veiksiu, bet į kolektyvą įsiliejau greitai, iš kolegų sulaukiau labai daug pagalbos. Visai smagiai viskas susidėliojo. Greitai prie ūkininkų pripratau, o jie prie manęs. Gana artimai susidraugavome, o su kai kuriais iš Šakių r. dar iki šiol tenka pabendrauti.

Grįžusi po motinystės atostogų, dar apie pusmetį dirbau Šakiuose, paskui pasiūlė darbą arčiau namų (Modestos sutuoktinis Gediminas yra iš Suvalkijos, susipažino su juo studijų metais – red. past.). Taigi nuo 2020-ųjų spalio darbuojuosi šiame krašte. O gyvenu Vilkaviškio r. nuo 2013 metų. Jis man nesvetimas, darbo prasme prilipęs ir ištyrinėtas gana nemažai.

Augalininkystės konsultantų poreikis mažėja ar didėja?

Manau, didėja, ypač pastaruoju metu. Pasikeitė įstatyminė bazė, o pasėlių deklaravimas šiemet keitėsi iš pagrindų, tad iš ūkininkų sulaukiame labai daug klausimų, jie prašo pasidomėti ir padėti viską paskaičiuoti, kad tinkamai pasiruoštų. Mudvi su kolege, taip pat augalininkystės konsultante, turime apie 250 klientų. Tad būrys tikrai nemažas.

Kitas dalykas – dokumentacija, t. y. pesticidų ir trąšų žurnalai, kuriuos reikia pildyti. Visa tai reikalauja laiko. Jeigu ūkis didelis ir jame mažiau samdomų darbuotojų, pildyti dokumentus ūkininkui tampa gana didele našta.

Ar konsultantui-technologui tenka daug mokytis?

Tikrai taip. Kartais, ypač pavasarį, stengiuosi visus įmonių seminarus išklausyti, kad žinočiau, kokias naujoves jie siūlo. Taip pat dažnai tenka susipažinti su įstatymų pokyčiais. Nemeluosiu – šiemet bent penkiskart ėjau į gyvus seminarus apie pasėlių deklaravimą, o kur buvo galimybė, dalyvavau ir nuotoliniu būdu, kad kuo didesnį žinių bagažą pasikraučiau ir informacijos apie naujoves surinkčiau. Tad mokytis tikrai tenka daug – uždarius universiteto duris niekas nesibaigia.

Kokių išbandymų darbe kyla ir kas džiugina?

Dažnai trūksta laiko. Atrodo, 24 valandų parai yra per mažai. Norisi visur suspėti, be to, žinių srautas be galo didžiulis, sritis plati, nes apima ir ekologinius augalininkystės ūkius. Tiesa, Suvalkijoje jie nėra labai populiarūs, čia chemijos paklausa didžiulė. Produktai keičiasi, tad reikia visus juos išstudijuoti, įvertinti, kas su kuo dera, ir ūkininkui visa tai suprantamai pateikti. Tai irgi iššūkis.

Labiausiai džiugina bendravimas, kai galiu padėti ir gaunamas teigiamas rezultatas, tarkime, per ūkių patikras, kai ūkininkas apsieina be baudų ir viskas klostosi sklandžiai.

Kaip atrodo jūsų darbo diena laukuose?

Jeigu vykstu stebėti pasėlių, pasidarau aikštelę, ten atsinešu augalų mėginių, juos apžiūriu ir nustatau, kokių rasta kenkėjų, ligų, kokia augalo išsivystymo fazė. Ir tada jau sudarinėju prognozes. Važiuoti į laukus stebėti pasėlių yra smagiausia. Tada jaučiuosi atliekanti labai svarbų darbą, nes prognozės, ko galima tikėtis, pateikiamos visam rajonui. O ūkininkams tai ypač svarbu.

Vykdama atlikti dirvožemio tyrimus, nusiteikiu, kad teks paplušėti iš peties, esu liaunutė, tad būna sunkoka. Tačiau smagus jausmas, kai žinai, kad paskui ūkininkui galėsi pateikti naudingos informacijos. Mane tai labai užveda.

Kokius prasčiausius ir geriausius metus ūkininkams atsimenate?

Kiekvienais metais pasitaiko kataklizmų. 2020-ųjų gegužės vidury prisnigo. Iš vakaro apžiūrinėjau savo vyro ir vieno ūkininko laukus, džiaugėmės, kad rapsai gražūs ir metai bus oho kokie geri. Bet naktį daug prisnigo, augalus išlaužė. Nemažai ūkininkų nukentėjo, patyrė nuostolių.

Pernai vasaros liūtys praėjo su kruša ir vėtra, nemažai pasėlių, įskaitant vasarinius, buvo išguldyti. Vienam ūkininkui beveik visus žirnius išguldė, kitiems – pupas, miežius iškapojo. Negalima tikėtis, kad visada viskas eis kaip per sviestą. Tai, kad augalai gerai peržiemojo, dar nereiškia, jog vasaros pabaigoje derlius bus stebuklingas. Jeigu viskas vyksta sklandžiai, kartu su ūkininkais stengiamės tyliai pasidžiaugti, bet suprantame, kad netikėtumų galime bet kada sulaukti.

Geriausi buvo 2015–2016 m., kai derliai buvo tikrai puikūs. Ir kūlimo sezonas ėjosi labai sklandžiai, buvo mažai lietingų dienų. Bet tobulai vis tiek nebūna. Pavyzdžiui, šiemet ūkininkai vėlavo tręšti, nes sunkiai įvažiavo į laukus, kai buvo didžiausias trąšų poreikis. Bet ūkininkai prisitaiko ir toliau dirba.

Kokių klaidų žemdirbiai padaro ūkininkaudami?

Dažniausiai klaidas lemia klimatas, kalbu apie ne laiku atliekamus darbus. Tarkime, pavasarį vėluojama išdirbti dirvą, nes šlapia. Tad paskui ūkininkai skuba, pradeda tai daryti per anksti. Savaime nukenčia ir derlius – nebūna geriausios kokybės, dirva suslegiama.

Purškiant taip pat padaroma klaidų. Yra kritiniai momentai, kai purkšti reikia, norint apsaugoti derlių. Pavyzdžiui, fuzariozė plinta, kai vyrauja lietingi orai, žydint javams. Jeigu ūkininkas laiku nenupurkš augalų, liga išlips ir nuostolių išvengti nepavyks. Dalį klaidų lemia įstatymų nežinojimas. Įstatymai keičiami dažnai, o ūkininkai per darbus nespėja visko susekti. Pavyzdžiui, ne visi užregistruoja insekticidų purškimą ant žydinčių augalų, dėl to irgi kyla problemų. Visa tai turi savo kainą.

Sakoma, kad šeimininkę pažinsi iš pietų, o ūkininką – iš laukų. Koks turėtų būti išmintingo ūkininko laukas?

Žiūrint, ką tenka vertinti. Jeigu suartą lauką, tai pirmiausia atkreipiu dėmesį, kaip jis suartas, ar vagos tolygios, ar apvertimas geras – žiūriu iš technologinės pusės. Svarbu ir tai, ar laiku ir kokybiškai atliekami priežiūros darbai – tręšimas, purškimas. Pagal tokius kriterijus vertinčiau. Kita vertus, ne viskas priklauso vien nuo ūkininkų, kartais labai spaudžia laikas ir tenka imtis ne pačių geriausių sprendimų.

Ar pastebėjote skirtumų tarp įvairių rajonų ūkininkų, pavyzdžiui, Vilkaviškio ir Šakių?

Vilkaviškio ūkininkai, kai pradėjau dirbti šiame rajone, iš pradžių pasirodė paslaptingi, daug tyrinėjantys. Jie nelabai pasakoja, ką daro laukuose. Santūriai į viską žiūri, atrodo, kad savyje kunkuliuoja. Tik po kažkiek laiko prisileidžia. O Šakiuose, kur dirbau iš pradžių, ilgai nebuvo augalininkystės konsultantų, tad kai atėjau, ūkininkai buvo ištroškę žinių – ir tą, ir aną padaryk. Tiesiai šviesiai sakydavo, kaip yra.

Vis dėlto tiek Vilkaviškio, tiek Šakių rajono žemdirbių ūkininkavimo stilius labai panašus – jie inovatyvūs, taiko modernias technologijas, investuoja, puoselėja savo dirvožemius ir stengiasi gauti maksimalų derlių. Suvalkija – žemės ūkio kraštas, garsėja derlinga žeme, tad ūkininkai stengiasi tai išnaudoti protingai.

Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte šiandienį žemės ūkį?

Dabar jis tikrai kur kas kitoniškesnis, nei buvo, kai augau. Gyvulius tada rišo prie grandinių, nelabai kas kreipė dėmesį į aplinkosaugą. Dabar gerokai mažiau tokių atvejų – tai ir kontroliuojančių institucijų, ir modernėjančių ūkininkų įdirbis. Žemdirbiai, ypač jaunesni, ateities kartoms nori palikti tokius ūkius, kuriuose dirbti būtų malonu. Šiandienį žemės ūkį apibūdinčiau kaip inovatyvų, tobulėjantį ir klestintį.

Kaip sekasi derinti motinystę ir darbą?

Man pasisekė – turiu labai gerą komandą namie. Vyras daug padeda žiemą, o močiutė gelbėja, kai jam prasideda intensyvūs darbai. O šiaip esu nusistačiusi, kiek laiko būtinai turiu skirti šeimai. Taip mūsų puiki komanda ir dirba. Darbe lygiai tas pats – šauni ir supratinga vadovė, kolektyvas irgi, padedame vieni kitiems, tad problemų nekyla, o tai duoda puikių rezultatų.

Mano dukrytė Kamilė, kuriai aštuoneri, domisi, kuo dirbu. Visada jai aiškinu, kad esu kaip augalų gydytoja, jiems duodu vitaminų, o prasidėjus kokiais nors ligai – vaistų. O sūnui Pauliui autoritetas yra ūkininkaujantis tėtis, todėl labai žavisi traktoriais. Bet jam dar tik penkeri, todėl užduoda labai daug klausimų.

Dėkoju už pokalbį.