03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2023/05
Kalvarijos veterinarų kasdienybė – su rūpesčiais ir viltimi
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Veterinarijos gydytojai Alfredas Bieliūnas ir Algirdas Liutkevičius jau 30 metų dirba drauge. Kalvarijoje pradėję savarankišką veiklą sunkiausiu jų profesijai metu, dar tik kuriantis privačiai veterinarijai, jie praėjo ugnį ir vandenį. Ir savo krašte iki šiol yra nepakeičiami.

Kolegos įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Kalvarijos veterinarinės paslaugos“. Pasirinkus šią teisinę organizacinę veiklos formą vien mokesčiams reikia uždirbti daugiau. „Bet su valstybe atsiskaitome, skolų neturime ir atlyginimus išsimokame“, – šypsosi stipria komanda per 30 metų tapę Alfredas Bieliūnas ir Algirdas Liutkevičius.

Kalvarijos krašte žemės augalininkystei netinka. Pasak A. Liutkevičiaus, čia kalnai ir pakalnės, akmenynai, tik pievos ir gali augti, todėl gyvulius ūkininkai laiko, daugėja mėsinių galvijų. Iš pienininkystės pasitraukė tik smulkiausieji.

Specialistų trūksta, todėl veterinarijos gydytojams tenka važiuoti ir Vilkaviškio ar Lazdijų kryptimi. „Kur kviečia, ten važiuojame“, – sako A. Bieliūnas, o kolega Algirdas priduria, kad iš keturių anksčiau dirbusių veterinarų liko tik jiedu, dar šiek tiek darbuojasi ir 70-metį perkopęs vienas iš vyresnės kartos veterinarų. Felčerių yra, bet jų galimybės ribotos, cezario pjūvio ar šliužo dislokacijos operacijos nepadarys, jie gali dirbti tik šalia veterinarijos gydytojo.

„Kai tik sulauksiu pensinio amžiaus, irgi trauksiuosi. 40 metų gyvenau dėl kitų, reikia ir dėl savęs pasistengti“, – sako A. Liutkevičius. Jo aistra – kelionės dviračiu, su kuriuo yra aplankęs daugiau kaip 40 šalių, tad per darbo dešimtmečius bent griežtą atostogų režimą turėjo. Šiuo atžvilgiu labai gerai, kad dirba dviese ir be vargo gali išleisti vienas kitą atostogų. Tai vienas bendro darbo privalumų, nors kooperuotis veterinarijos gydytojai, kaip ir ūkininkai, vis dar neskuba.

Paklaustas, ar išleis kolegą į pensiją, A. Bieliūnas atsidūsta: „Aš jo vietoje irgi taip daryčiau.“ Tačiau jam dar teks dirbti.

Darbo daug, pinigų mažai

„Kalvarijos veterinarinių paslaugų“ kabinetas įsikūręs sename, dar 1896 m. statytame name, kuriame kadaise buvo kareivinės, arklidės, o sovietmečiu – apylinkės veterinarijos ligoninė. Būtent čia 1984 m. pradėjo dirbti A. Liutkevičius, o po 1990-ųjų prisidėjo ir A. Bieliūnas. Atkūrus nepriklausomybę ligoninė pateko į privatizuojamųjų sąrašą. „Mums buvo palanki situacija, nes uždaruose aukcionuose galėjo dalyvauti tik specialistai, turėjo būti tęsiama veterinarijos veikla. Abu išpirkome akcijas, pagal reikalavimus įkūrėme uždarąją akcinę bendrovę“, – pasakoja apie veiklos pradžią A. Liutkevičius.

Dabar jų aptarnaujamų ūkių vidurkis – iki 30 karvių, bet yra stambių, 150– 200 galvijų ūkių, skirtingos pažangos. Ūkių mažėja, bet jie stambėja, išsiplėtė aptarnavimo teritorija.

Labiausiai įtemptas laikas yra pavasaris, kai prasideda veršiavimosi sezonas ir ligos po veršiavimosi. Kai sumažėja darbo vidurvasarį, vykdo valstybinius užsakymus – ima kraujo mėginius.

Veterinarijos gydytojų kasdienybė nėra lengva. Ne paslaptis, kad rajonuose dirbančių veterinarų atlygis mažas, nes jie priklauso ir nuo ūkininkų gerovės.

„Mūsų įkainiai, ypač juos palyginus su užsienio šalių, net su kaimynų lenkų, mano požiūriu, žemina veterinarijos gydytojo vardą“, – sako A. Liutkevičius. Bet abu su kolega supranta, kad pakėlus įkainius ne vienas ūkininkas, už pieną gaunantis centus, visai nesikvies

„Pieno krizę ir mes jaučiame. Kaina krenta, viskas brangsta, tai jeigu dar veterinaras užsiprašys daugiau pinigų, ką tam vargšui ūkininkui daryti? Mažųjų ūkių labiausiai gaila. Turime balansuoti, o ta linija tarp uždarbio ir nuostolių labai plona“, – kalba abu, bet prisimena ne vieną atvejį, kai atsidėkodami už išgydytą gyvulį ūkininkai nori ir daugiau sumokėti.

Nors dabar nebe tie laikai, kai karvei veršiuojantis naktį kviesdavo veterinarą, bet darbo dar abu turi tiek, kad ieškoti papildomų pajamų, tarkime, iš sėklinimo, nereikia. „Kad ir kaip būtų, dar galime gyventi iš gydytojo darbo“, – šypsosi A. Bieliūnas. O Algirdas priduria, kad išsilaiko, nes neturi konkurencijos, veterinarų trūksta, žmonės dėkoja, kad jie atvažiuoja.

Abu sutartinai teigia, kad darbo daug, nes keičiasi dalies ūkininkų požiūris – jie vis dažniau nenori rizikuoti gyvulių sveikata, nors, be abejo, būna ir priešingų situacijų.

Iš valstybinių užsakymų nepragyvens nė vienas veterinaras, bet šie, kaip ir gyvūnų ženklinimo, vakcinacijos paslaugos suteikia papildomų lėšų, kurių negavus, pripažįsta Alfredas ir Algirdas, veterinarijos gydytojo darbo įkainiai turėtų būti didinami. Jiems lengviau ir dėl to, kad abu gauna papildomų pajamų iš nedidelių šeimos verslų.

Kalbėdami apie veterinarijos skaudulius, kaip didžiausią problemą gydytojai įvardija ne menką užmokestį, bet tai, kad vaistų įvairioms ligoms gydyti gali nusipirkti ir ūkininkas ar felčeris. Atvažiuoja, pavyzdžiui, sėklinti ir kartu dar siūlosi spręsti kitas problemas. „Išsprendžia ar ne, bet gydytojo tam ūkininkui tuokart jau nereikia, o kai vis dėlto supranta, kad reikia, neretai būna per vėlu“, – sako A. Bieliūnas.

Per gyvenimą jiedu matė įvairių nesąžiningų situacijų vertinant pieno kokybę, apie jas jau nenori net kalbėti, tik pasidžiaugia, kad dabar apie tai mažiau girdėti.

A. Bieliūno ir A. Liutkevičiaus santykiai su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba dalykiški, bet jie nebijo ir savo nuomonės pasakyti, jeigu kas nepatinka. „Buvome atsisakę tikrinti kiaules laikančius ūkius – juk negalėjome skųsti ūkininkų, kurie yra mūsų darbdaviai. Dar seniau buvo ir vajus veltui tikrinti pienvežius dėl mastito – nesutikome“, – pasakoja A. Bieliūnas, aktyviai dalyvaujantis ir Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos veikloje.

Jaunimas renkasi darbą mieste

Kokių pokyčių labiausiai reikia, kad veterinarijos gydytojo darbas būtų patrauklesnis? A. Liutkevičiaus įsitikinimu, visko pradžia yra produkcijos supirkimo kainos. Jeigu ūkininkas už pieną gautų tinkamą, adekvačią kainą, jis ir veterinarijos gydytojui mokėtų normaliai, ir kviestų jį vos sunegalavus šeimos maitintojai piendavei, o ne pats gydytų. Tas pats ir su mėsiniais galvijais.

Jis prisimena, kai lito laikais vienu metu ūkininkai už pieno litrą gaudavo 1 litą – niekas tuomet nesiginčijo dėl paslaugų kainos, karves tausojo ir gydė, nes nusipirkti kitą karvę buvo problema, jų niekas neparduodavo.

Bet jaunimas ir tada nesiveržė dirbti į rajoną. „Per 40 mano darbo metų į Kalvariją iš jaunų gydytojų atvažiavo dirbti vienintelis Alfredas, daugiau – nė vieno!“ – nepaliauja tuo stebėtis A. Liutkevičius. Kiek žino savo aplinkoje kolegų ir ūkininkų vaikų, baigusių Veterinarijos akademiją ar kolegiją, sako, nė vienas nenuėjo dirbti su gyvuliais.

Kodėl nedaug jaunimo renkasi darbą su ūkiniais gyvuliais? Priežasčių daug ir jos objektyvios. Algirdas ir Alfredas mano, kad tai lemia darbo sąlygos – juk su naminiais gyvūnais dirbantys laukia pacientų klinikoje, švariame kabinete, jų įkainiai dideli. Ir klientų mokumas kitoks, negu nemažos dalies ūkininkų. O atvykęs į rajoną dirbti, turi turėti kur gyventi, darbo priemonių, automobilį. Turi sugebėti užsidirbti atlyginimą. Todėl pasirinkę darbą su ūkiniais gyvūnais jauni specialistai labiau linkę eiti į bendroves – nors apie sunkias darbo sąlygas kai kuriose iš jų sklando legendos, tačiau jaunas žmogus gaus stabilų atlyginimą ir turės socialines garantijas.

„O mes turime iki tvarto ar ganyklos važiuoti po keliolika ir keliasdešimt kilometrų, braidyti po mėšlą. Be to, išlaidos kurui, transportui sudaro didelę dalį mūsų sąnaudų“, – sako A. Liutkevičius.

A. Bieliūnas pritaria, kad dėl naminio gyvūno žmogus padarys viską, o ūkinis dažnu atveju brokuojamas ir tiek. Toks skirtingas darbo pobūdis ir dar noras gyventi mieste lemia, kad jauni veterinarijos gydytojai renkasi švaresnį darbą su augintiniais.

Pelnė ūkininkų pasitikėjimą

Veterinarijos gydytojo profesija – kuo toliau, tuo labiau reikalinga, ji tampa vis svarbesnė, tad kodėl šios profesijos atstovai turi vargti ir ieškoti papildomų pajamų, kad galėtų gyventi oriai? „Manau, finansinė padėtis su laiku keisis. O ūkininkų pagarbą jau esame užsitarnavę“, – sako A. Liutkevičius.

Ūkininkų pasitikėjimą, dėkingumą A. Bieliūnas ir A. Liutkevičius pelnė profesionalumu, dalykiškais, pagarbiais santykiais. Kai Algirdas užsimena, kad netrukus eis į pensiją, ūkininkai stveriasi už galvos – ką reikės daryti? „Tai tokie žmogiški santykiai ir trukdo mums patiems daugiau apie save galvoti“, – šypteli A. Bieliūnas.

Yra įvairių žmonių, pasitaiko ir nesutarimų, su kai kuriais jie patys nutraukė sutartis. Ne jiems vieniems pasitaiko, kai ūkininkas, ilgai nesikreipęs į specialistą ir užleidęs ligą, vėliau vis dėlto jį išsikviečia, nors neretai jau būna per vėlu. Tada kaltina veterinarą. Kitam gydytojas geras būtų, jei sugebėtų išgydyti per dieną, bet jeigu reikia gyvuliui leisti vaistus kelias dienas, jau negerai, apie gydymo kursą ne visi girdėję. Anksčiau būdavo tokių, kurie piktybiškai neatsiskaitydavo už paslaugas ir kone tyčiodavosi, bet tokie jau išnyko.

„Taigi, diskusijų su ūkininkais būna įvairių, bet, susiklosčius tam tikrai situacijai, jau gebame apginti savo nuomonę ir iš esmės mūsų santykiai su Suvalkijos ūkininkais yra gražūs ir dalykiški“, – džiaugiasi abu kolegos.

Dabar dirbti lengviau

Veterinarija, veterinarų požiūris į darbą per kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė. Sovietmečiu studijas baigęs ir 6 metus toje santvarkoje dirbęs A. Liutkevičius atsimena gana dažną kolegų palydovą – alkoholį. Kiek istorijų ir anekdotų apie tai sukurta! Pasikeitė ir pats darbas, ir gydymo taktika, ir metodai. Pasak A. Bieliūno, anais laikais niekas nedarydavo cezario pjūvio ar šliužo dislokacijos operacijų, o dabar tiesiog tvarte jos atliekamos. Anksčiau ketozė buvo kone egzotinė liga, o dabar yra viena pagrindinių. Tam įtakos turi ir pasikeitusi pašarų kokybė, ir daug didesnis primilžis. Gerokai padidėjęs karvių produktyvumas turi įtakos sveikatingumui.

Dabar, kai atsirado daugiau diagnostikos galimybių, įvairių greitųjų testų ir kitų veterinarinės medicinos priemonių, veterinarams net sunku įsivaizduoti, kaip teko kolegoms dirbti prieš 100 metų su pacientais, kurie nepapasakos, kuo skundžiasi ir kaip jaučiasi.

Algirdas ir Albertas dar yra girdėję istorijų, kaip gydydavo gyvulius Smetonos laikais. Pavyzdžiui, kiaulių raudonligę gydė karvių pieno injekcijomis, nes antibiotikai dar nebuvo išrasti. Karvių paralyžių lygindavo su karštu lygintuvu per audeklą. Norint suleisti vaistus į Jungo veną, ant kaklo būdavo rišama virvutė su mediniu bumbulu. Virvutė atlikdavo varžties funkciją, kad vena prisipildytų. Veterinarą vežimu ar rogėmis žiemą ūkininkams tekdavo atsivežti patiems.

„Mums dabar lengviau“, – juokiasi optimizmo niekada nepraradę A. Liutkevičius ir A. Bieliūnas.