Apie Ukrainos agroverslą karo sąlygomis, praradimus ir atradimus, bendradarbiavimą su Lietuva „Mano ūkio“ skaitytojams pasakoja Kateryna RYBACHENKO – Ukrainos agroverslo klubo viceprezidentė, įmonių grupės „Agro Region“ savininkė. Ji – buvusio Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministro Aivaro Abromavičiaus sutuoktinė.

Kateryna Rybachenko prisimindama pirmąsias karo dienas pabrėžia, kad įmonės pagrindinėje būstinėje dar iki Rusijos invazijos pradžios parengtas nenumatytų atvejų planas, jog visiems būtų aišku, ką daryti, jei kas nors nutiktų.

„Pernai vasario pradžioje nusprendėme pervežti sėklas, trąšas, augalų apsaugos produktus, vertingą techniką į kitą regioną, – pasakoja K. Rybachenko. – Instruktavome darbuotojus, kaip elgtis blogiausiu atveju, parūpinome visiems savo ūkiams, padaliniams ir centrams palydovinį ryšį, vandens, sauso maisto, reikalingiausių daiktų, net grynųjų pinigų. Tačiau nebuvo jokio aiškaus nurodymo susikrauti daiktus, pasiimti šeimą ir kur nors važiuoti – žmonės turėjo veikti savo nuožiūra. Tiems, kurie norėjo išvykti, nurodyti maršrutai ir adresai, kur galėtų įsikurti. Turime didelį Žytomyro-Chmelnickio klasterį ir galėjome ten priimti bendradarbių su šeimomis. Moterims, taip pat ir besilaukiančioms ar su mažais vaikais, siūlėme laikinai persikelti į Lietuvą.“

Sėjos sunkumai

Praėjusių metų sėja tapo dar vienu išbandymu – didžiausiu per visą ūkininkavimo laiką. „Prasidėjus plataus masto karui, beveik iš karto praradome normalų ryšį su Černihivo sritimi. Ten turime žmonių ir labai daug turto. Kas galėjo išvykti – išvyko, kas negalėjo – liko. Labai daug bendradarbių iškart įstojo į Teritorinės gynybos gretas. Taip atsitiko, kad rusų kolona per Borznos rajoną pravažiavo tranzitu, o Kozeleco rajoną – šonu. Nebuvo taip, kad važiavo per mūsų kaimus, bet jie buvo labai arti“, – pasakoja verslininkė. Ji prisimena, kaip savo laukuose rado priešlėktuvinių raketų kompleksą „Tor“ ir kitos karinės technikos – rusams kažkas nesisekė, tad jie techniką paliko ant kelio.

„Tikriausiai kartais jie tyčia gadindavo savo įrangą, kad toliau nevažiuotų, ir tarsi benamiai vietos gyventojų prašė pinigų ar maisto. Mūsų žmonės visus rastus trofėjus dokumentavo ir perdavė Ukrainos kariuomenei“, – sako K. Rybachenko. Pasak jos, iš tos teritorijos balandžio pradžioje rusai išvaryti, bet visus Boryspilio klasterio laukus (maždaug 12 tūkst. ha oro uosto pašonėje) reikėjo išminuoti, nes šalia jų buvo ukrainiečių kariuomenės ir rusų pozicijos. Be to, ten vyko mūšiai, Boryspilis buvo redutas, tvirtovė, todėl liko daug nesprogusių sprogmenų. Įmonės laukuose rasta nemažai aviacinių bombų. Išminavimo darbai prasidėjo paskutinėmis kovo–pirmomis balandžio dienomis. „Supratome, kad tai reikia padaryti neišpasakytai greitai – per 2 savaites. Iš pradžių sprogmenų vietas ženklinome, vėliau specialistai juos išminavo. Kai buvo saugu, darbuotojai visa tai išvežė iš laukų krautuvais ir nugabeno į Hagos tribunolui skirtų daiktinių įrodymų sandėlį. Černihivo padalinio laukuose radome kur kas mažiau karo technikos ir ginkluotės likučių, bet minų buvo daugiau. Galiausiai teritoriją išminavo. Ir jau maždaug balandžio viduryje paaiškėjo, kad galime sėti. Nebuvome tikri, kad pasėjus pavyks nuimti derlių“, – atvirauja pašnekovė ir priduria, kad labai jaudinosi dėl darbuotojų, nors kariškiai ir patvirtino, jog laukai išminuoti. Mat vis dar buvo 1 proc. tikimybė, kad išminuotojai ne viską rado ar pamatė. Tad kiekvienas mechanikas, agronomas, padalinio vadovas turėjo nuspręsti – eiti ar ne.

„Balandžio viduryje drąsi Černihivo klasterio direktorė Kateryna Moroz kartu su komanda kreipėsi į Stebėtojų tarybą, kad suteiktų leidimą pradėti sėją. Tai buvo labai patriotiška, juk visi girdėjome žemdirbiams skirtus prezidento žodžius: „Jūs – ekonomikos frontas. Sėkite, jei galite ir tai saugu.“ Suabejojome, bet matėme degančias žmonių akis – visi norėjo startuoti ir suprato, kad jei nepasės, nebus nei darbo, nei atlyginimo, nei verslo. Galiausiai nusprendėme sėti, tad į laukus sugrąžinę techniką ir viską, ko reikėjo sėjai, taip ir padarėme. Vienintelė permaina – nusprendėme sėti tai, kas būtų lengviau logistikos požiūriu, štai kodėl pasirinkome saulėgrąžas“, – aiškina pašnekovė. Tačiau jos „iškrėtė piktą pokštą“ verslininkės įmonėms, kurios koncentravosi į paprastesnę logistiką. Šiame regione oro sąlygos saulėgrąžoms buvo nepalankios: vasarą alino sausra, o rudenį susidarė kritulių perteklius. „Lijo gal 6 savaites iš eilės, o tai visiškai sugadino sėklų kokybę ir labai apsunkino derliaus nuėmimo darbus. Daugelis įmonių juos atidėjo iki lapkričio. Trumpai tariant, tai nebuvo geriausi metai saulėgrąžoms tame regione, nors pavasarį atrodė, kad sprendimas racionalus ir pagrįstas“, – apie nesėkmes pasakoja K. Rybachenko.

Kontroliuojančioji bendrovė „Agro Region“ dirba 41 000 ha žemės, kuri priklauso Kyjivo, Černihivo ir Žytomyro-Chmelnyckio klasteriams. Maždaug 10 metų šiuose plotuose pirmenybė teikta kukurūzams (jie sudaro apie pusę sėjomainos). Koncernas taip pat augina kviečius, saulėgrąžas, rapsus ir miežius. Karas, kurį daugiau kaip prieš metus į Ukrainos žemę atnešė Rusija, sukėlė daug išbandymų šalies agroverslui. Nepaisant visko, jis negali sunaikinti žemdirbių įpročio rūpintis juodžemiais ir siekti pergalių agrariniame fronte. O jų labai reikia kariaujančiai šaliai.

Kitas išbandymas – jūrų eksporto blokada

Ukrainai rimtu iššūkiu tapo okupantų vykdyta jūrų eksporto blokada. Įsibrovėliai iš okupuotų teritorijų išvežė daug grūdų, kliudė Ukrainai jūros keliu gabenti ką nors pagaminto ar užauginto. Savaime suprantama, kad tai tapo „unikaliu“ būdu kovoti su konkurentais pasaulinėje maisto rinkoje! Praėjusių metų balandį, kai grūdų koridorius dar neveikė, kalbėta apie Klaipėdos uosto perspektyvas dėl galimo Ukrainos žemės ūkio sektoriaus produkcijos eksporto. „Nuo pirmų karo mėnesių pradėjome ieškoti alternatyvių logistikos kelių grūdams gabenti. Aplankiau visus uostus, į kuriuos teoriškai galima pristatyti ukrainietiškus grūdus ir su kuriais galima bendradarbiauti. Supratau, kad Klaipėda neblogas variantas, vienas geriausių. Pasirinkome jį kaip pagrindinį, nes iš Baltijos šalių uostų Klaipėda yra arčiausiai mūsų“, – pasakoja K. Rybachenko. Jos teigimu, uostas patraukė dėmesį dėl patikimumo, be to, turi daug terminalų ir bent jau laikinai neapkrautas, nes sumažėjo Rusijos ir Baltarusijos krovinių. Kitaip tariant, Klaipėdoje daug galimybių ir pajėgumų. Vis dėlto verslininkė neslepia, kad yra ir kliūčių – norint ten patekti aplenkiant Baltarusiją, reikia važiuoti per Lenkiją, kurios geležinkelio vėžė yra kito pločio. O tai reiškia, kad vagonų riedmenis tenka keisti du kartus. Nors Ukrainos ir Lietuvos geležinkeliai 2022-ųjų vasarą pradėjo rengti naujo riedmenų keitimo terminalo statybos projektą, tačiau nežinia, kada jis bus pastatytas. Taigi, pašnekovės teigimu, kol kas į Klaipėdą krovinius pristatyti įmanoma dviem būdais: kelių transportu, kuris brangus ir negali užtikrinti reikiamų kiekių (tikslas buvo iki 10–20 tūkst. t per mėnesį), arba konteineriais geležinkeliu. Pasirinktas antras variantas tikintis, kad konteineriai užtikrins reikiamus kiekius atliekant vieną reisą per mėnesį maršrutu Boryspilis–Klaipėda–Boryspilis, tačiau tai lūkesčių nepateisino. „Įsigijome ir išsinuomojome konteinerių, įrengėme jų terminalus prie Boryspilio ir Myropilio elevatorių, išsinuomojome platformas ir 2022 m. rugpjūčio pradžioje pradėjome darbus. Problemų kilo, nes grūdai gabenti labai lėtai: vietoj planuotos 21 dienos pirmyn ir atgal vienas iš sąstatų pasiekė antirekordą – keliavo 4 mėnesius į vieną pusę. Vietoj 10 000 t per mėnesį su „LTG Cargo“ per pusmetį pavyko išgabenti vos 3 500 tonų. Tai tikrai nepanašu į veikiančią schemą, nes nuostoliai didžiuliai ir neturi jokios verslo prasmės“, – patirtimi dalijasi K. Rybachenko.

Vis dėlto pašnekovė tiki Klaipėdos kryptimi, bet po karo. Ji neabejoja, kad ateis diena, kai per Baltarusiją be kliūčių pavyks grūdus gabenti geležinkeliu. Mat tranzito per šią šalį atstumas ir greitis leidžia tikėtis, kad maršrutas bus efektyvus ir galės konkuruoti netgi su Juodosios jūros uostais. „Statau už Klaipėdą, net kai nekils problemų eksportuoti per Ukrainos uostus. Klaipėda – puikus ir modernus uostas su didelėmis galimybėmis, profesionaliu terminalų valdymu. Lietuva man – skandinaviškos kultūros ir kovingos ukrainietiškos dvasios šalis. Su šiais žmonėmis malonu dirbti, nes jie mus supranta, nuoširdžiai ir stipriai myli Ukrainą. Lietuviai šiandien yra tarsi ukrainiečiai, nes stovi petys petin šalia mūsų. Kone kiekviena Lietuvos įmonė kuo nors padeda Ukrainai, o Vilniuje Ukrainos vėliavos visur, kur eini. Visi ukrainiečius apkabina, klausia, kuo gali padėti, nes puikiai supranta, kad Ukraina šiuo metu gina ir savo nepriklausomybę, ir Lietuvos, Europos saugumą.“

Bando ne pasipelnyti, o išsilaikyti

Žemės ūkio sezono pradžia Ukrainai pranašauja daug sėjomainos naujovių. Kukurūzai dėl logistikos nesklandumų (Ukrainos geležinkeliai gerokai pakėlė tarifus žemės ūkio gamintojams, faktiškai nustumdami juos iki nulinio pelningumo) greičiausiai neteks savo pozicijų. Tačiau koncernas „Agro Region“ neketina atsisakyti kukurūzų, net neplanuoja mažinti pasėlių plotų.

„Daugelio regionų žemės ūkio sektorius veikia išgyvenimo režimu, išskyrus Vakarų Ukrainą. Daug sprendimų lemia ne įmonių siekis papildomai pelnytis, o uždirbti lėšų mokesčiams, atlyginimams, nuomai“, – pabrėžia K. Rybachenko. – Sprendimams įtakos turi ir tai, ką gali gauti dabar ir už ką sumokėti vėliau. Štai kodėl didėja įvairių pasirinkimų tendencija, nes situacija nuolat keičiasi.“ Vis dėlto verslininkė neslepia, kad su naujais augalais eksperimentuoti neplanuoja. Jos teigimu, Ukrainoje galima viską užauginti, rasti tai, kas optimalu vienai ar kitai kultūrai. Tačiau, norint pasiekti pasaulinio lygio rezultatų, reikia mokytis mažiausiai 10 metų. Na, bent jau penkerius, nes dabar, anot K. Rybachenko, metai prilygsta dvejiems. „Per vienus tikrai to nepadarysime. Technologijų reikia paisyti visais etapais! Kuo didesnė įmonė, tuo sunkiau suskubti taikyti kai kurias naujoves. Smulkiajam ūkininkui paprasta užsėti vieną lauką kažkuo netradiciniu, bet koncernui ką nors sugalvoti, atskirti lauką, paskui jį įdirbti – labai didelės sąnaudos. Šiuo metu trūksta darbuotojų, nes vyksta šaukimas į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Kai nėra užtektinai žmonių, rizikinga apkrauti logistiką ir darbą, nes eksperimentuojant galima išleisti iš akių ką nors svarbaus. Todėl nusprendėme vadovautis savo standartine technologija, kurią taikėme iki karo, kad mažiau apsunkintume ir taip nelengvą situaciją“, – pasakoja K. Rybachenko.

Žemės ūkio įmonių grupės „Agro Region“ savininkės manymu, Ukrainos ūkininkai pasės tiek, kiek galės, nes jie – patriotiškiausi šalies piliečiai, atsidavę darbui. Sės, net jei neturės augalų apsaugos produktų, trąšų ar kokybiškos sėklos. „Ūkininkai bet kuriuo atveju priims teisingą sprendimą. Tačiau klausimas, ar tai bus pramoninio masto gamyba ir Ukraina išliks svarbi pasaulinės grūdų rinkos žaidėja, grūdų aruodo šeimininkė, ar teks kažkurį laiką pasitraukti į šešėlį. Kad ir kaip būtų, susigrąžinsime galingo žaidėjo statusą pasaulinėje žemės ūkio rinkoje, tik nežinia, kiek tam prireiks laiko. Kiekvienas padarysime, kas įmanoma!“ – pabrėžia pašnekovė ir priduria, kad karas atskleidė Ukrainos žemės ūkio sektoriaus stiprybes.

***

Ukrainos žemdirbio mentalitetas toks, kad net sunkiomis sąlygomis jis vis tiek randa takelį, vedantį į efektyvaus ūkininkavimo kelią. Šiemet šios paieškos bus dar sunkesnės nei pernai, nes pajėgumų atsargos, kurias ūkininkai sukaupė prieš 2022 m. sezoną, dabar gerokai sumažėjo. Nepaisant to, nuoširdžiai tikime, kad Ukrainos agrarinis sektorius sėkmingai atlaikys naujus išbandymus, nors ir laikinai teks užleisti ankstesnes pozicijas.

RUSIJOS AGRESIJOS PADARINIAI UKRAINOS ŽEMĖS ŪKIUI

Augalininkystė

Grūdinių kultūrų gamyba 2022 m., palyginti su rekordiniais 2021-aisiais, sumažėjo 37 proc. (iki 53,9 mln. t), aliejinių – 24 proc. (iki 17,5 mln. t), cukrinių runkelių – 16 proc. (iki 9,1 mln. t). Tai lėmė:

• laikina dalies Ukrainos teritorijos okupacija;
• ekonominės veiklos neįmanomumas karo veiksmų apimtose teritorijose;
• užminuoti pasėliai;
• kritęs derlingumas;
• sudėtingi ir pailgėję derliaus nuėmimo darbai dėl lietingo rudens ir kt.

Gyvulininkystė

Pernai visų rūšių mėsos gamyba, palyginti su 2021 m., sumažėjo 11 proc. (iki 3 mln. t), pieno – 12 proc. (iki 7,7 mln. t), kiaušinių – 18 proc. (iki 11,6 mlrd. vnt.). Pagrindinės mažėjimo priežastys:

• dalies gamybos objektų okupavimas;
• sunaikintos gamybinės patalpos ir dalies gyvulių žūtis dėl karo veiksmų;
• prieauglio aprūpinimo pašarais grandinės sutrikimas karo pradžioje (labiausiai paveikė paukštininkystę) ir kt.

Eksportas

Pagrindinė eksporto sumažėjimo priežastis – Rusijos vykdoma jūrų uostų (tradicinio Ukrainos eksporto kelio) blokada.

Grūdinių kultūrų eksportas 2022 m. susitraukė 24 proc. (iki 38,4 mln. t), augalinio aliejaus – 17 proc. (iki 4,6 mln. t). Aliejinių augalų (visų pirma saulėgrąžų) eksportas išaugo 2,1 karto (iki 7,9 mln. t), šį pokytį lėmė sumažėjęs perdirbimo produkcijos (aliejaus ir išspaudų) eksportas.

Išaugo atotrūkis tarp pasaulinių ir vidaus rinkos kainų: kviečių – 4,6 karto (nuo -32 iki -147 JAV dolerių/t), kukurūzų – 3,4 karto (nuo -44 iki -151 JAV dolerių/t). Tai papildomos gamintojo išlaidos. Jas sudaro logistikos kaštai, draudimas ir kita rizika, kurią dabar prisiima tik Ukraina.

Šaltinis – Ukrainos agroverslo klubas