Apie agromiškininkystės idėją ir svarbą išsamiai rašėme praėjusių metų rudenį („Mano ūkis“ 2022 m. Nr. 9). Šįkart smulkiau apie šios ūkininkavimo krypties galimą naudą Lietuvoje.

Intensyvus žemės ūkis koncentruojasi į produkcijos poreikio tenkinimą, dirvožemio našumo išlaikymą ar didinimą. Dėl įvairių krizių ir maisto stygiaus tam tikruose regionuose tai neabejotinai turėtų išlikti pirmine žemės ūkio sektoriaus funkcija. Tačiau vertinant ilguoju laikotarpiu, nereikėtų išleisti iš akių ir strateginių šalies klimato kaitos švelninimo įsipareigojimų.

Būdas mažinti emisijas

Klimato kaitos portalo 2022 m. duomenimis, yra nemažai būdų, kaip žemės ūkis galėtų prisidėti prie klimato kaitos švelninimo, pavyzdžiui, vykdant tvarią ir aplinką tausojančią žemdirbystę, stiprinant dirvožemio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kaupimo funkciją, gaminant atsinaujinančiąją energiją ir bioproduktus.

Remiantis Lietuvos nacionalinės ŠESD apskaitos ataskaita, 2020 m. į mūsų šalies atmosferą pateko 20,2 mln. t ŠESD. Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal išskiriamą emisijų kiekį žemės ūkis (22,1 proc.) buvo trečioje vietoje po transporto (30,4 proc.) ir energetikos (28,1 proc.) sektorių.

Žemės ūkio sektoriuje susidaro apie 85 proc. visų diazoto oksido (N2O) ir apie 57 proc. visų metano (CH4) dujų emisijų. Tai gana reikšminga dalis, todėl žemės ūkio sektoriuje išsiskiriančių ŠESD valdymas, taikant priemones, kurios organinę anglį skatina kaupti dirvožemyje ir augalų biomasėje, taip pat biologinės įvairovės išsaugojimas ir didinimas turėtų likti prioritetiniais šio sektoriaus plėtros uždaviniais.

Lietuvos dirvožemyje sukauptos anglies kiekis, palyginti su kitomis panašių gamtinių sąlygų Europos Sąjungos šalimis, yra vienas mažiausių.

Agromiškininkystė leidžia kurti tvaresnes agrosistemas, didinti žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumą ekstremalioms meteorologinėms sąlygoms (sausroms, gausiam lietui, ankstyvoms ar vėlyvoms šalnoms ir pan.) ar geopolitikos krizėms, taip pat mažinti ŠESD emisijas ir didinti agrosistemų biologinę įvairovę.

Agrarinė miškininkystė – raktas į sparčiai augantį atsinaujinantį žemės ūkio judėjimą, o Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija ją laiko viena pagrindinių priemonių kovai su klimato kaita.

Žemės ūkio ir miškininkystės integracija

Pastaraisiais metais žemės ūkio plotai, kuriuose auginamos žemės ūkio kultūros, po truputį plečiasi. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, 2021 m. ariamosios žemės plotas padidėjo 0,4 proc., sodų – apie 1,5 proc., tačiau pievų ir natūralių ganyklų plotai, kurie ypač svarbūs mažinant dirvožemio taršą, sumažėjo apie 4,5 proc., palyginti su 2020-aisiais. Vertinant ekonominius rodiklius, žemės ūkio produktų gamyba Lietuvoje nepasižymi ypač dideliu konkurencingumu, tačiau prasminga išlaikyti ir net didinti žemės ūkio našumą, užtikrinti vietinę pasiūlą ir nuolatinį aprūpinimą maistu.

Vertinant socialiniu aspektu, dabartinis žemės ūkis nenutolsta nuo funkcijos skatinti darbo vietų kūrimą žemės ūkio, maisto pramonės ir susijusiuose sektoriuose. Vis dėlto nuo 2008 m. Lietuvoje gana intensyviai plėtojama monokultūrinė grūdininkystė, kur sąnaudos produkcijos vienetui menkesnės ir darbuotojų skaičius santykinai mažesnis. Panašios tendencijos stebimos ir naujas kryptis plėtojančiuose ūkiuose, kuriuose auginamos vienos rūšies kultūros, veisiami tik sodo augalai (pvz., šilauogių ūkiai).

Bendrosios žemės ūkio politikos tikslas taip pat apima tausų gamtos išteklių naudojimą ir valdymą. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač daug dėmesio skiriama klimato kaitos švelninimo priemonių analizei, ieškoma adaptyvių sprendimų. Šiame kontekste didelę reikšmę turi naujų ūkininkavimo formų ir krypčių paieška, pavyzdžiui, dėl žemės ploto konkuruojančių sektorių – žemės ūkio ir miškininkystės – integracija.

Be to, naujos iniciatyvos, įskaitant agromiškininkystę, gali prisidėti prie regionų plėtros. Intensyvių ir ekstensyvių ūkių įvairovė užtikrina kaimo vietovių gyvybingumą, išlaiko tokių vietovių struktūrą ir kraštovaizdį.

Sumedėjusių augalų integravimas į agrosistemas – vienas iš būdų, leidžiančių prisidėti prie Europos Komisijos komunikato „Nuo ūkio iki stalo“ tikslų.

Inovatyvios agromiškininkystės taikymo praktikoje principas atitinka ES biologinės įvairovės strategijos ir ES vabzdžiųapdulkintojų iniciatyvos tikslus.

Agromiškininkystė (mišrus ūkininkavimas), kai pasėlių ar daugiamečių žolynų (pievų) žemėnaudos derinamos su sumedėjusių augalų (vaismedžių ar vaiskrūmių) arba vaistažolių auginimu, ganiava ir pan., pripažįstama kaip potenciali ir laiku taikoma žemės ūkio valdymo sistema besikeičiančio klimato sąlygomis, politikos ir ekonomikos krizių kontekste.

Gamtinio kraštovaizdžio tvarumo didinimo prasme, žemės ūkio naudmenose ar jų pakraščiuose tikslingai suplanuoti ir įveisti medžių ir krūmų gojeliai, apsauginės medžių ir krūmų juostos ar pavieniai medžiai didina vietos biologinę įvairovę – daugėja augalų, gyvūnų ir paukščių rūšių, formuojasi naujos buveinės. Ilgainiui galima tikėtis gausesnės dirvožemio makro- ir mikrobiocenozės įvairovės, didesnių organinės anglies sankaupų tiek augalų antžeminėje, tiek požeminėje biomasėje (didėja visuminis žemės naudmenos biomasės produktyvumas) ir dirvožemyje.

Agroželdiniai gerina dirvožemio struktūrą, didina vandens infiltraciją, mažina augalų maisto medžiagų nuostolius dėl dirvožemio erozijos, taip pat gruntinių ir paviršinių vandenų užterštumą, o tai galima vertinti kaip papildomą agromiškininkystės teikiamą naudą.

Intensyvinant agromiškininkystės sistemų plėtrą mūsų šalyje, būtų sukurtas finansinis-kompensacinis mechanizmas ūkininkams už papildomas ekosistemų paslaugas. Tačiau platesniame kontekste šios srities potencialas nevertintas – Lietuvoje trūksta išsamių mokslinių tyrimų, susijusių su mišrių žemės ūkio ir miškų sistemų tvarumu, ekonominiu efektyvumu. Mažai tirtas poveikis dirvožemiui (ŠESD emisijoms ir organinės anglies sekvestravimui), biologinei įvairovei, gamtinio kraštovaizdžio funkcionalumui, ypač numatant galimybes realizuoti ekologinės apsaugos, rekreacines ir konservacines funkcijas.

Tarp kitų agromiškininkystės naudų – aplinkosauginiai aspektai, kurie neretai gerokai mažiau skatina imtis naujų žemės ūkio krypčių. Miško fragmentai, želdinių grupės, juostos ar pavieniai medžiai agrariniame kraštovaizdyje teikia prieglobstį ir maistą nykstančiai smulkiajai faunai (kiškiams, kurapkoms), gausina dirvožemio mikrobiotą, suteikia sąlygas gyvūnams pasitraukti ir pasislėpti, kai vyksta derliaus nuėmimo darbai. Be to, pusiau atviros laukų struktūros papildo kraštovaizdį, darniai dera su miškų ir laukų elementais, tampa migraciniais koridoriais laukinei faunai. Taip pat kuriamos ekologinės nišos laukiniams augalams ir gyvūnams – taip prisidedama prie ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros užtikrinimo.

Galimybė diversifikuoti pajamas

Mišrus ūkininkavimas turi stiprias istorines ir kultūrines tradicijas. Jis pradėtas praktikuoti gerokai anksčiau, nei įdiegtos šiuolaikinės ūkininkavimo sistemos. Kai kurių ūkių patirtis rodo, kad mišrus ūkininkavimas leidžia diversifikuoti gaunamas pajamas, tad mažėja priklausomybė nuo vienos ūkio šakos, išlaikomi darbuotojai, atsiranda galimybė jiems pasiūlyti konkurencingą atlyginimą visus metus.

Kita vertus, šiandienos žemės ūkio ir miškininkystės mokslų, sumanių žemės ūkio technologijų ir verslų integracijos kontekste agrarinių ir miško žemėnaudų samplaika gali priminti grįžimą prie žemdirbystės ištakų. Tačiau reikia suprasti, kad agromiškininkystė neturi vienodo požiūrio. Tai priklauso nuo klimato, geografinės padėties, reljefo, istorinės ir kultūrinės patirties, tikslų, rinkų ir kitų kintamųjų.

Mišraus ūkininkavimo sistemos teikia trejopą naudą – stiprina dirvožemio sveikatą, plečia augalininkystės sektoriaus galimybes ir teigiamai veikia šiuo metu išbalansuotas klimato sąlygas. Galimybė ūkiuose derinti įvairias veiklas, pavyzdžiui, augalininkystę, gyvulininkystę ir energijos gamybą, arba papildomas veiklas, tarkime, kaimo arba agrarinį turizmą ir žuvininkystę, skatina gamtinių išteklių atnaujinimą ir mažina pajamų praradimo riziką.

Kaip minėta, dabartinis žemės ūkis mūsų šalyje koncentruojasi į didelį produkcijos kiekį. Įvertinus daugelį miškininkystės ir žemės ūkio sektorių integracijos aspektų, vienas iš prioritetų, į kurį pastaruoju metu orientuojamasi, būtų galimybė išplėsti žemės ūkio kultūrų, sumedėjusių sodo ir miško augalų auginimą vieno ūkio ar keleto ūkių, bendruomenės lygmeniu (socialiniu aspektu taip skatinamas bendruomeniškumas). Būtina sąlyga – kruopščiai atrinkti medžius ir krūmus ne tik pagal rūšis, bet ir pagal intensyviosios selekcijos metodus. Sumedėjusių ar kitų daugiamečių augalų rūšinės sudėties pasirinkimą lemtų bendra ūkio vizija, dirvožemio savybės (pvz., rūgštingumas, makro- ir mikroelementų kiekis, humusingumas), vietinės rinkos sąlygos ir kiti veiksniai.

Ieškant alternatyvių ūkininkavimo iniciatyvų, ekonominis bet kokių veiklų efektyvumas tampa lemiančiu veiksniu. Agromiškininkystė suteikia platų veiklų, miško ir žemės ūkio sistemų pasirinkimą, net ir suinteresuoti ūkiai gali susidurti su iššūkiais priimdami teisingus ir pagrįstus sprendimus. Agromiškininkystė sudaro prielaidas iš to paties ūkio ir (ar) žemės sklypo gauti įvairią produkciją, o tai mažina nenumatytų situacijų riziką. Pavyzdžiui, dėl sausros netekus daug derliaus lieka kita galimybė, kuri leidžia neprarasti visų einamųjų metų pajamų.

Ūkyje nusprendus taikyti agromiškininkystę, pirmiausia būtų tikslinga rinktis sumedėjusių augalų rūšis, kurios gana greitai suteiktų produkcijos ir pajamų. Galima uždirbti papildomų pajamų auginant lazdynų (12–30 tūkst. Eur/ ha) ir graikinius riešutus (20–40 tūkst.), kedrines pinijas (25–45 tūkst.), šermukšnių (20–23 tūkst.) ir aronijų uogas (20– 25 tūkst. eurų).

Yra duomenų, kad kartu auginant miško ir žemės ūkio augalus iš žemės ūkio kultūrų pajamos gaunamos kasmet. Kas 3–10 metus pajamų galima gauti iš sumedėjusių kultūrų biomasės, o maždaug kas 30–50 metų – iš medienos produkcijos, ūkyje aplinkosaugines ar kitas funkcijas atlikusių medžių.

Be to, remiantis aplinkos tvarumo ir subalansuotumo principais, agromiškininkystė sudaro prielaidas išlaikyti pasirinktų ūkinių veiklų tęstinumą keletą metų ar net dešimtmečių. Ši šaka ne tik leidžia smulkiems ūkiams optimizuoti savo produkciją, bet ir prisideda prie vietos ekonomikos, verslo iniciatyvų plėtros regionuose, mažina skirtumus tarp kaimo regionų.

Apibendrinant galima teigti, kad ES agromiškininkystė galėtų tapti vienu iš įrankių, padedančių sumažinti maisto sistemos poveikį aplinkai ir klimatui, stiprinti šios sistemos atsparumą, užtikrinti nenutrūkstamą maisto tiekimą įvairių krizių kontekste. Tačiau tenka pripažinti, kad mažai ištirta, kiek ši ūkininkavimo schema būtų ekonomiškai efektyvi tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, ypač per krizes. Nors apleistas žemės ūkio naudmenas apželdinti skatinama finansiškai (Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos finansinių priemonių fondas), tačiau kol kas nėra aiškaus finansavimo mechanizmo tradicinių žemės ūkių pertvarkai ar naujų veiklų įvedimui ir diegimui.

***

Agromiškininkystė – daugiakryptė ir daugiafunkcė žemės naudojimo praktika, bendru atveju apimanti keleto žemės ūkio naudmenų derinimą. Tame pačiame žemės sklype skirtingos žemės ūkio naudmenos – ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos – gali užimti nevienodo dydžio plotus, kartais formuojamos augalų juostos ar grupės. Papildomai galima auginti specifinės paskirties (maistinių, pašarinių ar vaistinių) augalų arba augalininkystę derinti su gyvulininkyste, bitininkyste ir pan. Dar bendresne prasme – tai sumedėjusių augalų ar kitų specialią funkcinę paskirtį (žaliava biokurui, pluoštui, aliejui, maistui) atliekančių daugiamečių augalų derinimas su tradicinėmis žemės ūkio kultūromis.