Kiekvienas metų pavasaris – galvosūkis žemdirbiams. Šiais metais jis dar didesnis. Kintantis klimatas verčia prisitaikyti prie didėjančių kritulių ir temperatūrų pasiskirstymo nukrypimų nuo normos, o rinkos kainos ir tvarumo reikalavimai skatina tobulinti nusistovėjusius ūkių modelius ir agrotechnologijas.

Didžiausias žemdirbio rūpestis pavasarį – peržiemoję žiemkenčiai, ar nereikės jų atsėti.

Ši žiema buvo netipinė – prasidėjo dar lapkričio 17 d., kai paprastai prasideda gruodžio pirmą dešimtadienį, ir šaltis išsilaikė ilgiau nei mėnesį kai kuriuose regionuose su storesne (iki 39 cm), o Vidurio zonos rajonuose – plonesne (iki 15 cm) sniego danga. Staigus šiltesnio rudens periodo pasikeitimas į atšiauresnes žiemos sąlygas nėra naudingas žiemojantiems augalams, nes jie nuosekliai neperėjo žemesnes temperatūras leidžiančių ištverti užsigrūdinimo tarpsnių, kai augaluose pamažu kaupiasi cukrų ir kitų atsparumą didinančių medžiagų kiekis.

Klimatas ir augalų žiemojimo sąlygos

Siekiant išlaikyti ir padidinti dirvožemio našumą, rudenį vis didesniuose plotuose, skirtuose vasarinių sėjai, dirvos paviršius liko uždengtas tarpiniais pasėliais, tausojamuoju žemės dirbimu mažintas piktžolių plitimas. Tačiau pasėlių struktūroje didžiausius plotus šiemet, kaip ir kasmet, sudarė derlingiausi žieminiai augalai: kviečiai, rapsai, mažesnę dalį – žieminiai miežiai. Ne vienam teko sėjomainą koreguoti, atsižvelgiant į dirvožemio drėgmės sąlygas dėl prastėjančių melioracinių sistemų veikimo, granuliometrinę sudėtį, našumą, reikalavimus žemdirbystės tvarumui didinti, plotų tinkamumą žieminių ar vasarinių augalų pasėliams. Laimėjo tie, kurie dėl neprognozuojamų kritulių per augalų vegetaciją žieminiams augalams parinko drėgmei laidesnius plotus be žemesnių šaltiniuotų vietų, su gerai veikiančiu drenažu, nes šią nepastovią žiemą besikartojant pašalimams ir atšilimams, laikantis sniego tirpimui tai buvo svarbus veiksnys, kad augalai gerai žiemotų.

Akivaizdu, kad klimatas ne tik šiltėja, bet ir tampa vis ekstremalesnis. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) duomenimis, 2022 m. vidutinė oro temperatūra buvo 0,5 °C aukštesnė negu trisdešimties metų (1991–2021 m.) laikotarpio. Jeigu lygintume su dar ankstesnių metų vidutiniais duomenimis ar XX a. laikotarpiu, skirtumas būtų dar didesnis. Kai kurių tyrėjų duomenimis, siektų 1,4–1,5 °C.

Klimato pokyčiai ryškesni žvelgiant į atskirų periodų, ypač augalų vegetacijos, ilgalaikius duomenis. Nors vidutiniai metiniai duomenys pastaraisiais metais skiriasi nežymiai, tačiau atskirais mėnesiais pakitęs jų pasiskirstymas yra svarbus ir reikalauja žemdirbių dėmesio, kitaip neišvengiama nuostolių. Stebint pastarųjų metų vidutinius metinius kritulių kiekius, nustatyta, kad praėjusiais metais jų buvo 674 mm, t. y. truputį (21 mm) mažiau, negu paskutinio trisdešimtmečio 1991–2020 m. vidurkis, bet atskirais mėnesiais nukrypimai dideli. Anksčiau prasideda pavasarinės sausros, kartais – jau kovą–balandį. Lietingiausi periodai būna gegužę, birželį, liepą. Mažesniu kritulių kiekiu pasižymi vėlyvo rudens– žiemos mėnesiai.

Toks netolygus kritulių pasiskirstymas turėjo neigiamos įtakos žieminių rapsų ir kviečių sudygimui, nes po sėjos rugsėjį, spalį ir lapkritį kritulių, LHMT duomenimis, buvo atitinkamai 27,0, 46,2 ir 49,5 proc. mažiau už standartinę kritulių normą (SKN). Todėl vėlesnės sėjos augalai dygo ilgai. Be to, dygimą stabdė gerokai vėsesni negu, įprasta rugsėjį, orai. Todėl pasėliai, ypač vėliau sėti, susiformavo nevienodi.

Spalį ir lapkritį temperatūra buvo beveik kaip daugiamečio vidurkio, žieminiai augalai lengvai ištvėrė staigesnį atšalimą gruodį, kai vidutinė šio mėnesio temperatūra buvo 1,5 °C žemesnė už daugiametį vidurkį, o vietomis šalo iki -20 °C. Gerai, kad pasėlius apsaugojo sniegas.

Visą vasarį atšilimas su menkomis neigiamomis temperatūromis naktimis ir +3–5 °C dienomis ne tik budino augalus, bet ir vis dažnesnėmis saulėtomis dienomis mėnesio pabaigoje apdegino jų lapus. O vasario 23 d. kai kuriuose rajonuose neigiama temperatūra naktį vėl siekė -10 °C, kai kuriuose rytiniuose rajonuose net -17 ar -19 °C.

Nors šių metų pradžios žiema laikytina šilta, bet nepastovi, o tai sunkino žieminių pasėlių būklę, nes kaitaliojosi atšalimas iki -10–15 °C su atšilimu iki teigiamos vidutinės paros temperatūros. Augalų užsigrūdinimo savybės su kiekvienu atlydžiu silpnėjo, mat eikvojosi fitomasėje sukaupti atsparumą šalčiui lemiantys cukrūs, vis daugiau apmirė turgorą praradusių senesnių lapų. Padėtį gelbėjo sniegas, nors ir menkas, pridengiantis ir apsaugantis nuo šalčio augimo kūgelius.

Nors žiemos mėnesiai, vidutiniais duomenimis, buvo tik šiek tiek šiltesni už daugiametį vidurkį, išskyrus gruodį, kuris buvo 1,5 °C šaltesnis, tačiau dėl dažnų temperatūrų svyravimų augalai nualinti, o maisto medžiagų dirvožemyje dėl nuolatinio kritulių plovimo be pastovaus pašalo per žiemą gali būti gerokai mažiau.

Nors vidutinės metinės temperatūros nežymiai nutolusios nuo standartinės klimato normos (SKN), tačiau silpnėja ribos tarp žiemos pradžios ir pabaigos, o atšilimo ir atšalimo periodai kartojasi keletą kartų per sezoną. Tai turi neigiamos įtakos žiemojantiems augalams ir produktyviam jų sukauptų maisto medžiagų išsaugojimui. Žiemą, atšilus orams ir temperatūrai pakilus aukščiau nulio, augalai reaguoja – prasideda jų gyvybiniai procesai, nors temperatūra per žema, kad vyktų vegetacija.

Agrotechnologijos ir pasėlių būklė

Augalų žiemojimas, kad ir kokia būtų nepalanki žiema, didele dalimi priklauso nuo žemdirbių sudarytų sąlygų: dirvos paruošimo, tręšimo, sėjos laiko ir būdo, sėklų įterpimo gylio, veislės parinkimo.

Žemdirbiai, kurie rudenį suarė žemę, pastebėjo, kad iš dirvožemio išgaravo per daug drėgmės, todėl žieminių augalų sėklos dygo ilgiau. Taikiusiesiems bearimį dirbimą pasisekė – sėklos dygo geriau, nes priešsėlio liekanos sudarė drėgmę išlaikančio mulčio sąlygas. Žinoma, bearimis žemės dirbimas pranašesnis ir darbų spartos požiūriu, jei laukas pakankamai švarus, be daugiamečių piktžolių, reikalaujančių specifinių herbicidų.

Daugelis tyrimų, atliktų įvairiuose dirvožemiuose, rodo, kad taikant bearimį žemės dirbimą daugiamečių piktžolių plitimą sunkiau sustabdyti negu giliai ariant. Turbūt gera mintis pereiti prie bearimio žemės dirbimo, kai arimas jau būna atlikęs dirvos kultūrinimo vaidmenį.

Šiltėjant klimatui tiek žieminių rapsų, tiek kviečių sėjos laikas vis dar yra diskusijų objektas. Ilgėjantys rudens periodai ramino ir skatino žemdirbius neskubėti sėti, tačiau atrodo, kad laimėjo tie, kurie nepažeidė optimalaus sėjos laiko, kad jautrūs šalčiui augalai spėtų pasiruošti ir užsigrūdinti.

Kuo augalai rudenį menkiau išsivystę, tuo mažiau jie surenka dirvoje likusių maisto medžiagų, tuo mažesnis jų startinis produktyvumo potencialas. Tačiau, kai mažai sniego, atsparesni žiemojimui, ypač rapsai, sėti anksčiau, negu stipriau išsivysčiusieji. O tankiame pasėlyje augalų tarpusavio konkurencija skatino jų stiebimąsi, aukštai > 1–2 cm pakilo augimo kūgelis.

Skirtingiems žieminiams augalams nevienodas žemės paruošimas, sėjos laikas ir sėklų kokybė, maisto medžiagų balanso optimizavimas – tai didele dalimi augalų žiemojimą lemiantys veiksniai. Klimatui kintant žiemos šiltėja, tačiau temperatūrų nepastovumas augalams kartais pavojingesnis už ilgalaikį pašalimą. Kurie augalai turėjo palankesnes žiemojimo sąlygas šiemet? Turbūt vidutinio sėjos laiko (pasėti iki rugpjūčio 20 d.) žieminiai rapsai, iki rugsėjo 25 d. pasėti žieminiai kviečiai. Toks sėjos laikas lėmė vidutinį augalų išsivystymą.

Be pastovios sniego dangos žiemą, tikėtina, buvo nemaži maisto medžiagų nuostoliai. Mat, esant dažniems atšilimams, dalis jų buvo neproduktyviai išnaudotos priešsėlio šiaudams ir kitoms augalų liekanoms mineralizuoti, dalis išgaravo ar buvo nuplautos iš augalų šaknų zonos gilyn.

Kad ir kaip svarbu kuo greičiau pamaitinti pelningiausius augalus – žieminius rapsus, jų, kaip ir žieminių kviečių, pasėliuose augalų vegetacijai atsinaujinant reikėtų nustatyti maisto medžiagų kiekį dirvoje. Rudenį fosforu ir kaliu menkai tręštuose pasėliuose gausiomis kiek pingančių azoto trąšų normomis neverta siekti maksimalaus augalų produktyvumo rodiklių, nes vienų maisto medžiagų trūkumas riboja augalų galimybes pasisavinti ir azotą.

Piktžolių naikinimo strategijos

Įprasta ir svarbi priemonė žieminių rapsų pasėliuose rudenį – efektyvių herbicidų nuo piktžolių panaudojimas, nes pavasarį jas kontroliuoti sunkiau.

Nepaisant to, ar bus naudojami herbicidai, ar ne, žieminių kviečių ir miežių pasėliuose įvairiomis prasmėmis efektyvi priemonė mažinant piktžolėtumą yra pasėlių akėjimas rudenį ir pavasarį spyruoklinėmis akėčiomis, kurių darbinis gylis ir intensyvumas reguliuojamas. Akėjimu ne tik sumažiname trumpaamžių piktžolių skaičių, bet ir pageriname aeraciją, paskatiname organinių liekanų mineralizaciją augalų šaknų zonoje ir efektyviname augalų mitybą. Akėjimas ypač svarbus ankstyvą pavasarį, nes piktžolės dar silpnos, dirvos paviršiuje, jas lengva sunaikinti. Vėliau akėjimo poveikis mažėja dėl didesnio piktžolių išsivystymo: jos būna stipriai įsitvirtinusios šaknimis dirvoje, siurbia vandenį su maisto medžiagomis, o tai didina atsparumą ir padeda išlikti.

Vis dažniau kalbama apie kai kurių vienaskilčių piktžolių, ypač gausiai plintančių dirvinių smilguolių migliniuose javuose, atsparumą herbicidams. Be to, herbicidų efektyvumas pavasarį mažėja ir dėl stipresnio pačių piktžolių ir javų išsivystymo, tuomet mažiau herbicidų tenka piktžolėms, negu purškiant rudenį.

Žieminiai ir vasarojus po tarpinių pasėlių

Tarpiniams pasėliams tinkamiausi trumpos vegetacijos augalai, todėl populiariausios baltosios garstyčios, ypač jei dėl kurių nors priežasčių pagrindinių pasėlių derlius nuimamas vėlokai, o po posėlio vėl norisi auginti žieminius javus.

Visiems suprantama posėlių nauda – dirvoje likusias maisto medžiagas jie akumuliuoja biomasėje, kuri didina organinės anglies sankaupas dirvožemyje ir tampa maisto medžiagų rezervu po jų augsiantiems augalams. Tačiau viena nepageidautina savybė, kad intensyviai augdamos baltosios garstyčios stipriai išgarina drėgmę iš dirvos, o sausais periodais tai blogina sėklų dygimo sąlygas po jų rudenį pasėtiems javams.

Beje, pastarųjų metų meteorologiniai duomenys rodo, kad, kintant kritulių pasiskirstymui, jų vis mažiau iškrenta rugsėjį, spalį, palyginti su daugiamečiu vidurkiu. O tai taip pat turi įtakos posėliams ir po jų pasėtiems žieminiams augalams.

Tarpiniai pasėliai per žiemą mulčiui tiriami jau daugelį metų, pastaruoju metu ir žemdirbiai didina jų plotus. Sudaromi įvairūs augalų mišiniai, siekiant kuo daugiau išauginti biomasės, praturtinti dirvožemį organinės anglies ir sudaryti tinkamą maisto medžiagų balansą po jų augsiantiems augalams. Svarbu, kad tarpinių pasėlių augalų mišinyje bent dalį sudarytų azotą iš atmosferos fiksuojantys pupiniai.

Daugelis vienmečių augalų, auginamų tarpiniuose pasėliuose, žaliuoja iki didesnių šalčių, išskyrus jautriausius neigiamai temperatūrai – grikius ir saulėgrąžas. Žinoma, daugelis augalų jautresni šalnoms ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, todėl labai svarbu ankstyva sėja tuoj po pagrindinių pasėlių derliaus nuėmimo. Kai kurie tyrimai rodo, kad net garstyčios jautrios šalnoms daigų tarpsniu.

Po vešlaus tarpinio pasėlio per žiemą nušalusių augalų trapi biomasė lengvai sutrupinama pavasarį per priešsėjinį žemės dirbimą ir netrukdo kokybiškai įterpti sėklų, o liekanos dirvos paviršių apsaugo nuo perdžiūvimo.