Medunešės bitės vertinamos už jų gaminamus produktus ir efektyvų augalų apdulkinimą, o vapsvas daugelis laiko agresyviais ir nenaudingais vabzdžiais. Anot vienos kenkėjų kontrolės įmonės, bitės neša medų, o vapsvos tik bjauriai gelia. Bet ar tai tiesa?

Kartu su bitėmis vapsvos užima svarbią sausumos ekosistemose vietą apdulkindamos tiek natūraliai augančius, tiek žemės ūkio augalus. Jos sudaro net 15 proc. visų šią funkciją atliekančių vabzdžių gausumo. Vapsvos yra vienintelės kai kurių retų, nykstančių augalų apdulkintojos: pavyzdžiui, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus musinius ofrius (Ophrys insectifera) apdulkina vien Gorytes genties žiedvapsvės.

Tačiau svarbiausias vapsvų vaidmuo yra augalėdžių vabzdžių populiacijų valdymas. Jos yra nepakeičiamos žemės ūkio kenkėjų biologinėje kontrolėje: grobuoniškos vapsvos, maitindamos savo palikuonis drugių, tokių kaip sprindžiai, lapsukiai (Lepidoptera: Geometridae, Tortricidae), vikšrais, pjūklelių (Tenthredinoidea) ir vabalų – lapgraužių, straubliukų (Coleoptera: Chrysomelidae, Curculionidae) – lervomis, amarais (Hemiptera: Aphididae) ir kitais žalą agroekosistemose darančiais vabzdžiais, gerokai sumažina jų gausumą, o kartu ir neigiamą poveikį žemės ūkio kultūroms ir derlingumui.

Šių vabzdžių ypatumai

Vapsvos priklauso plėviasparnių būriui (Hymenoptera), smaugtapilvių pobūriui (Apocrita). Tai – išvaizdos ir gyvenimo būdo įvairove pasižymintys vabzdžiai. Vapsvos nuo kitos didelės smaugtapilvių grupės – vyčių – skiriamos pagal tai, kad jų kiaušdėtis, vadinamas geluonimi, yra neilgas, aštrus ir tiesus kaip adata. Geluonis yra praradęs savo pirminę funkciją – kiaušinių įskverbimą į augalo audinius ar šeimininko kūną – ir yra pritaikytas vien tik suleisti nuodus į grobį, o kiaušiniai dedami pro jo pamate esančią angą.

Pagal gyvenimo būdą vapsvos skirstomos į kitas rūšis parazituojančiąsias ir grobuoniškąsias. Pirmosioms priskiriamos rūšys, kurių lerva per savo vystymąsi maistui sunaudoja tik vieną stambų grobį, panašiai kaip tai daro parazitiniai plėviasparniai vabzdžiai – įvairūs vyčiai.

Iš Lietuvoje gyvenančių vapsvų parazituojančiomis laikomos voravapsvės (Pompilidae), medžiojančios vorus, skolijos (Scoliidae) ir tifijos (Tiphiidae), mintančios plokštėtaūsių vabalų (Scarabaeidae) lervomis, metochos (Thynnidae: Methochinae), paralyžiuojančios vabalų šoklių (Cicindela) lervas, tarakonvapsvės (Ampulicidae), gaudančios tarakonus, ir kai kurios kitos. Grobuoniškoms vapsvoms būdinga tai, kad daugumos jų rūšių patelės kiekvieną savo lervą aprūpina ne vienu stambiu, o keliais mažesniais vabzdžiais, kuriuos jos gali nunešti į lizdą skrisdamos. Iš Lietuvoje aptinkamų vapsvų grobuoniškosioms priklauso klosčiavapsvių (Vespidae), smiltvapsvių (Sphecidae), blakiavapsvių (Astatidae), mėšlavapsvių (Mellinidae), žiedvapsvių (Bembicidae), greitavapsvių (Crabronidae), kietavapsvių (Philanthidae), laibavapsvių (Pemphredonidae) ir stiebavapsvių (Psenidae) šeimos. Nelygu rūšis, šių vabzdžių ilgis svyruoja nuo 3 iki 60 mm, menkai plaukuoti kūnai dažnai išmarginti geltonomis, oranžinėmis ar rudomis dėmelėmis ir skersiniais pilvelio raiščiais, nors nemažai jų yra visai juodi.

Lietuvoje iš viso aptinkama maždaug 350 gyvenančių pavieniui ir 10 bendruomeninių rūšių grobuoniškų vapsvų.

Gyvenančiosios pavieniui

Gyvenančiųjų pavieniui vapsvų patelės savarankiškos: jos pačios rūpinasi savo palikuonimis be kitų tos pačios rūšies individų pagalbos, įrengia jiems lizdus ir aprūpina maistu. Iš jų dažniausiai pastebimos šalia žmogaus gyventi prisitaikiusios pavienės klosčiavapsvės (Vespidae: Eumeninae).

Nelygu rūšis, apvaisintos patelės lizdus įrengia tuščiaviduriuose augalų stiebuose, dirvoje, molyje, įvairiuose plyšiuose ar negyvoje medienoje esančiose ertmėse. Lizdai gali būti linijiniai arba šakoti, paprastai sudaryti iš pertvaromis atskirtų cilindriškos formos akelių. Pertvaros formuojamos iš molio, smėlio, smulkių akmenukų, sakų, augalinių dalių, organinių liekanų, voratinklių ar liaukinių išskyrų. Kiekvieną akelę patelė užpildo lenktos formos kiaušiniu ir palikuonio vystymuisi būtinomis maisto atsargomis.

Suaugusios pavieniui gyvenančios vapsvos minta nektaru, kartais papildydamos maisto racioną lipčiumi ar augalų sultimis, tačiau jų palikuonių vystymuisi būtini baltymai, kurių jie gauna iš patelės sumedžioto grobio: drugių (Lepidoptera), vabalų (Coleoptera), straubliuočių (Hemiptera), pjūklelių (Tenthredinoidea), tripsų (Thysanoptera), tiesiasparnių (Orthoptera), dvisparnių (Diptera), šiengraužių (Psocoptera) lervinių stadijų ir vorų (Arachnida). Tam, kad būtų nesunku gabenti į lizdą ir palikuonys gautų saugų ir šviežią maistą, aptiktas grobis paralyžiuojamas geliant. Grobio, dedamo į kiekvieną akelę, skaičius priklauso nuo vapsvos rūšies, palikuonio lyties ir svyruoja nuo kelių iki keliasdešimties individų.

Iš kiaušinių išsiritusios aklos, bekojės, tačiau su gerai išsivysčiusiais burnos organais lervos misdamos neriasi 4–5 kartus. Baigusios maitintis, kai kurių rūšių paskutinės stadijos lervos pina šilkinius kokonus, kuriuose žiemoja priešlėliukės. Pavasarį pastarosios virsta lėliukėmis, kurioms vystantis kietėja ir tamsėja kūno danga. Praėjus kelioms dienoms po visiškos kūno pigmentacijos, paskutinį kartą išsinėrusios lėliukės tampa suaugusiais vabzdžiais. Jie, išsitiesus sparnams, palieka lizdą ir leidžiasi į maistinių augalų paieškas, ant kurių poruojasi ir maitinasi.

Bendruomeninės vapsvos

Kitaip nei gyvenančiųjų pavieniui, bendruomeninių vapsvų patelės, vadinamos motinomis, rūpinimosi palikuonimis atsakomybe dalijasi su šeimos nariais – nevaisingomis, morfologiškai nuo motinos besiskiriančiomis dukterimis, vadinamomis darbininkėmis. Lietuvoje aptinkamos klosčiavapsvių šeimai (Vespidae) priklausančių bendruomeninių vapsvų pošeimių – širšių (Vespinae) ir popiervapsvių (Polistinae) – atstovės.

Lizdo statybą iš pilkos, popierių primenančios sukramtytos augalinės masės ir seilių pavasarį pradeda atsibudusi apvaisinta motina. Šešiakampės akelės su į apačią nukreiptomis angomis sudaro korius. Širšės šį statinį apgaubia tokia pat popierine mase, o popiervapsvių lizdai yra atviri, be išorinio apvalkalo. Nelygu rūšis, lizdai gali būti įrengiami dirvoje, drevėse, inkiluose, sienų ertmėse, tvirtinami prie augalų, pastogėse, palėpėse ar pastatuose.

Motina į pirmąsias akeles deda kiaušinius, iš kurių išsiritusias lervas maitina susmulkintu grobiu – drugių (Lepidoptera), vabalų (Coleoptera), straubliuočių (Hemiptera), dvisparnių (Diptera) ir kitų būrių vabzdžių lervomis. Suaugusios popiervapsvės, kaip ir pavieniui gyvenančios vapsvos, minta nektaru, kartais lipčiumi ar augalų sultimis, o širšės, be jau minėtų produktų, į savo racioną įtraukia ir vaisius, vabzdžius, žmonių maistą, žinduolių ir paukščių maitą. Bendruomeninės vapsvos gyvą grobį gaudo žandais, vadinamais mandibulėmis, o geluonis naudoja tik lizdui ginti nuo užpuolikų.

Pirmoje vasaros pusėje iš lervų išsivysto nedidelės nevaisingos darbininkės, kurios perima lizdo statybos, grobio medžiojimo ir rūpinimosi palikuonimis darbus, o motina tampa atsakinga tik už kiaušinių dėjimą. Kartu su lizdu auga ir vapsvų bendruomenė, galinti padidėti iki kelių tūkstančių individų. Sezono pabaigoje išsirita didesnio dydžio patelės, iš kurių neapvaisintų kiaušinių vystosi patinai, o iš motinos apvaisintųjų – būsimos motinos. Po susiporavimo apvaisintos motinos žiemoja sienų ertmėse, medienos, dirvos plyšiuose, augalų stiebuose ar po nukritusiais lapais, o senoji motina, darbininkės ir patinai kito sezono nebesulaukia.

Kaip saugoti

Žemės ūkio kraštovaizdyje vapsvoms išgyventi reikia įvairių išteklių: tinkamos vietos ir medžiagos lizdams įrengti, maisto palikuonims ir suaugusiems vabzdžiams, poravimosi vietos ir slėptuvės nuo gamtinių priešų ir nepalankių oro sąlygų. Daugiausia šių išteklių aptinkama pusiau natūraliose buveinėse – miškuose ir pievose su natūralia augmenija, mat kur daugiau ir įvairesnių žolinių ir sumedėjusių augalų – daugiau nektaro ir grobio, lizdams, slėptuvėms ir poravimuisi tinkamų vietų.

Deja, intensyvaus žemės ūkio poveikis mažina pusiau natūralių buveinių plotus, o kartu ir minėtus išteklius, būtinus vapsvoms išgyventi, ir jų susisiekiamumą. Norint išlaikyti didelę grobuoniškų vapsvų įvairovę ir jų gausumą, siūloma ūkiuose tarp sukultūrintų augalų plotų įrengti pusiau natūralių buveinių salas, užsodintas kuo įvairesniais žydinčiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais. Taip vapsvos bus aprūpintos ne tik trūkstamais ištekliais, bet ir galės pasinaudoti šiais plotais kaip tarpinėmis stotelėmis, plisdamos tarp izoliuotų pusiau natūralių buveinių.

Negyvos medienos, molio ertmėse ar augalų stiebuose lizdus įrengiančioms pavieniui gyvenančioms vapsvoms pritraukti tiktų vis plačiau Lietuvoje naudojamos dirbtinės lizdavietės – vadinamieji vabzdžių viešbučiai. Juos nesunku pasigaminti savarankiškai: reikia tik pradžiūvusius įvairaus ilgio ir skersmens nendrių tarpubamblius, kurių viena pusė būtų atvira, suvynioti į kombinuotą tetrapaką ir sutvirtinti apsukant lipnia pakavimo juosta. Nukreipus lizdavietę horizontaliai angomis į pietinę ar rytinę pusę, liks tik pritvirtinti ją saulėtoje vietoje, 1–3 m aukštyje prie krūmų, medžių, molinių ar medinių pastatų sienų ir... laukti naujakurių!

***

Nors dalies vapsvų įgėlimai yra skausmingi ir pavojingi alergiškiems žmonėms, jų nuodai pasižymi antimikrobiniu, neurotoksiniu ir net poveikiu nuo vėžio. Tai neabejotinai bus panaudota ateities medicinoje.