Žvelgdama beveik dešimtmetį atgal Kasia Jankun sako, kad sprendimas modernizuoti pieno perdirbimą pasiteisino. Tačiau pastarieji metai žinomai savo produkcija ūkininkei išties nelengvi ir ji vis dažniau svarsto, ką toliau daryti. Atsakymą siūlo sūnaus šeima, pasiryžusi neapleisti pieno ūkio.

Kasios ir Zbignevo Jankunų ūkis (Širvintų r.) turi dvi atšakas – augalininkystę ir gyvulininkystę. Pieno perdirbimas – ūkio vizitinė kortelė. Garsas apie kokybiškus ūkyje pagamintus pieno produktus sklinda plačiai, viena darbo kabineto siena nukabinta padėkos raštais. Neatsitiktinai Kasios ir Zbignevo ūkis buvo pasirinktas ir Europos Sąjungos žemės ūkio komisaro Janusz’o Wojciechowski’o vizitui, kai šis viešėjo Lietuvoje.

Tai pats tikriausias šeimos ūkis, kuriame dirba ir sūnus Gžegožas su šeima. Šalia avis augina vyresnioji Jankunų dukra Božena su vyru.

Vis dėlto Kasia ir Zbignevas jaučia didelę įtampą – pieno sektoriaus padėtis verčia rimtai svarstyti, ar dar verta laikyti karves. Bet kol kas K. Jankun pieno produktai iš Žibėnų kasdien pasiekia Vilniaus gyventojus.

Dešinioji Kasios ranka yra marti Inesa. Jauna trijų vaikų mama tiki pieno ūkio perspektyva. O aštuonerių anūkas Oskaras, paklaustas, kuo bus užaugęs, nė nemirktelėjęs pareiškia, kad ūkininku!

„Man tai suteikia jėgų ir įkvėpimo“, – žvelgdama į anūką sako K. Jankun. Tokiomis akimirkomis ji ir vėl trumpam pamiršta pienininkystės sunkumus.

Pirkėjus traukia ne tik kokybė, bet ir kaina

Kai maždaug 2015-aisiais šeima svarstė, ar atsisakyti karvių, sprendimas buvo priimtas rizikingas ir visai priešingas – modernizuoti pieno perdirbimą. Nauja sūrinė, statyta savo ir iš banko skolintomis lėšomis, atidaryta 2018 metais.

„Iš esmės sprendimas buvo teisingas, bet įvairių problemų buvo ir yra. Aš jau norėčiau trauktis“, – konstatuoja K. Jankun. Tačiau tokias mintis stabdo baimė viską užkrauti ant vaikų pečių, nes iki 2030-ųjų ūkis dar turi įsipareigojimų – be ES paramos išgyventi ir modernizuoti perdirbimą būtų buvę neįmanoma.

Ilgus metus pati ir sūrius gaminusi, ir prekiavusi jais, dabar K. Jankun daugiau dirba vadybinį darbą. Produktus gamina trys patikimos moterys, o prekybą perėmė Inesa. Vasarą jai padeda trylikametė dukra Einora, anksčiau talkinusi močiutei prekiauti.

Kai įsirengė naują perdirbimo cechą, darbas tapo našesnis, efektyvesnis. Atsirado daugiau galimybių sandėliuoti produkciją, tad asortimentą papildė džiovinti ir brandinti sūriai.

Žiemą kasdien ūkyje perdirbama 500 kg pieno – beveik perpus mažiau nei vasarą, kai karvės ganosi. Produkcija – įvairių rūšių sūriai, pienas, grietinė, grietinėlė, varškė, kastinys, sviestas, vasarą – ir lydytas sūris, kuris labai paklausus. Brinzos sūris irgi labiau vasaros produktas. Labai paklausūs brandinti sūriai, nes jų kaina gerokai mažesnė nei parduotuvėse. O populiariausias išlieka pienas. Asortimentas priklauso ir nuo to, kur tą dieną prekiaus, nes jau žinomi kiekvieno turgelio pirkėjų poreikiai.

Ieškodamos naujovių Kasia su Inesa eksperimentuoja. Taip atsirado desertų, vienas jų – panakota. „Tai jau Inesos išgrynintas receptas“, – sako Kasia.

Sūrius gamino ir jos mama, ir močiutė. Kasia turėjo galimybių pažiūrėti, kaip sūriai gaminami užsienio šalyse, dar labai norėtų nuvykti jų gamybos paslapčių sužinoti į Italiją. „Anksčiau visomis gamybos paslaptimis dalijausi su kitais. Dabar, jeigu dar rasiu kokių nors gerų receptų, jau nesidalysiu, tai bus mūsų šeimos paslaptis“, – pareiškia ūkininkė.

Inesos teigimu, net ir žinodami visas Kasios paslaptis kiti nepagamintų jos brinzos ir brandintų sūrių ar panakotos.

Pieno produktais Kasia prekiauja apie 30 metų. Tvarka jau nusistovėjusi, daugelis pirkėjų pažįstami, jų vaikai užaugo su K. Jankun karvių pienu, dabar patys jį perka. „Klientai pasitiki mumis ir mūsų gaminiais. Todėl kokybę stengiamės išlaikyti. Vis dėlto mūsų ateitį, t. y. prekybą, lemia ne tik gaminių populiarumas ir kokybė, bet ir kaina – jie turi kainuoti gerokai pigiau nei parduotuvėje. Kitu atveju pusė pirkėjų eis ieškoti akcijų prekybos centre“, – įsitikinusi Kasia.

Pagrindiniai jos ūkio pieno produktų pirkėjai – vyresnio amžiaus, pensininkai (juk prekyba turgeliuose vyksta dieną), kurių perkamumas ribotas, bet koks pabrangimas jiems skausmingas. Todėl K. Jankun pieno produktų kaina, nepaisant didžiulės infliacijos, kilo tik minimaliai, centais.

Praėjusią vasarą, kai pieno kaina buvo labai pakilusi, uždarbis buvo geresnis už žaliavinį pieną negu už produktus, kurių savikainą didino iki neregėtų aukštumų pabrangusios pakuotės. „Bet negalėjome nustoti gaminti produktų – prarastume pirkėjus. Vienais metais, gal 2008-aisiais, visus metus pieninei tiekėme pieną ir neblogai uždirbome. Bet kai kainos krito ir vėl grįžome į pieno produktų rinką, prireikė kelerių metų klientams susigrąžinti. Rasti pirkėją, jį prisikalbinti, jam įtikti – tai dar vienas iššūkis“, – savo verslo niuansais dalijasi K. Jankun.

Sūnaus šeima mato ūkio perspektyvą

„Jeigu ne vaikai, pieno ūkio jau būčiau atsisakiusi. Kartais atrodo, kad esame savo verslo vergai. Bet geresnėmis akimirkomis pasidžiaugiu, kad mūsų veiklą pasiruošusi perimti ketvirta karta, ir svajoju, kad anūkai tęstų mūsų darbą. Svajoti nėra uždrausta, kol svajoji, tol gyveni. Iš prigimties esu pozityvi ir kai neviltis apima vyrą, jį raminu, kad viskas bus gerai“, – kalba K. Jankun.

Jiedu su Zbignevu didžiuojasi, kad pradėjus veiklą ant plyno lauko su trimis karvėmis pavyko pakloti ne tik tvirtus ūkio pamatus, bet ir visą ūkį pastatyti ant kojų. „Tai jau nebloga starto pozicija ir mūsų vaikams“, – sako Kasia. Bet ir vėl ji nerimauja, ar nebus jiems vargas dirbti pieno ūkyje, ypač kai tokia nestabili sektoriaus padėtis. Tačiau iš Vilniaus ką tik grįžusi ir į pokalbį įsitraukusi Inesa šypsodamasi ją nuramina: „Viskas bus gerai, dirbsime.“

Inesa mato ūkio perspektyvą, tiki, kad gali iš pieno gyventi ir uždirbti. „Svarbiausia, kad man patinka, tai ką darome, ir mano vyrui ūkininkauti prie širdies. Dabar net minčių nekyla palikti ūkį ir ieškoti kitos veiklos, norime jį toliau puoselėti. Tai ir darysime. Savas verslas yra savas, be to, gerus produktus ne tik kitiems tiekiame, bet ir mūsų vaikai juos valgo“, – užtikrintai kalba I. Jankun.

Kai darbininkai dėl daugeliui žinomų priežasčių kartais nepasirodo laiku darbe, Inesa su Gžegožu ir uošviu patys eina karvių melžti ir kitų darbų dirbti. Visos šventės praeina namuose, nes niekada negali žinoti, kada reikės pavaduoti darbininkus. Tačiau dėl to Inesa nesiskundžia – kartą per metus, rudens pabaigoje, išvyksta atostogų, o kitoms šventėms kiek laiko turi, tiek ir gana.

Prioritetą teikia kokybei

Ūkio karvės laikomos beveik ekologiškai, tad jų produktyvumas nedidelis – vidutiniškai iki 6 t iš karvės per metus. Užtai baltymingumas siekia 4–6 proc., o riebumas įsibėgėjant laktacijai – 4–4,5 procento. „Mums, gaminantiems produktus, tai svarbiausi rodikliai. Mes dirbame ne dėl pieno kiekio, o dėl kokybės“, – paaiškina Kasia.

Produktyvumo su specialiais priedais Jankunai nutarė nedidinti. Kasia nemano, kad investicijos į brangius priedus atsipirktų. Be to, mažiau produktyvios karvės yra ilgaamžės – yra pieną duodančių 10 ir daugiau laktacijų.

Racioną skaičiuoja šėrimo specialistas. Jį sudaro šienas, šienainis, koncentruotieji pašarai, rapsų išspaudos, kurių parūpina kaimynas Liubomiras Vošteris, visi būtini mineralai. Kasia dairosi ir melasos, kad paskanintų pašarus ir pienas saldesnis būtų. Koncentruotuosius pašarus pagamina mobilus malūnas. Pašarams sunaudojama 70 proc. užaugintų grūdų, likusius 30 proc. parduoda, bet tai nėra didelės pajamos.

Ūkyje paliekamos ir telyčios bandos pakaitai, ir veršeliai – 20 jų per metus turi nupenėti pagal įsipareigojimus. Bet, anot Kasios, uždarbio iš pieninių bulių jokio – vieni nuostoliai.

Senos statybos tvartas yra rištinio laikymo. „Tai turbūt didžiausia klaida, kad tuo metu, daugiau kaip prieš 20 metų, dar neįžvelgėme būtinybės laikyti karves palaidai“, – atsidūsta K. Jankun. Karvės melžiamos į pieno liniją, kuri buvo sumontuota gavus pirmąją paramą pagal SAPARD projektą. Vėliau buvo įgyvendinti nitratų direktyvos, ūkio modernizavimo projektai. ES parama labai padėjo plėtoti ūkį.

Didelė problema – nėra norinčių dirbti prie karvių. Joks atlyginimas netenkina, nes kaimo žmonėms, ironizuoja Kasia, nepatinka tvarto kvapas, jiems per sunku, nuobodu ir randa dar daugybę priežasčių nedirbti. „Nežinau, kaip reikės išsiversti, jeigu neatsiras naujų papildomų darbininkų ir melžėjų. Tada tai jau tikrai reikėtų atsisveikinti su gyvuliukais“, – traukia pečiais ūkininkė.

Jankunai nesvarsto galimybės diegti melžimo robotų – ūkis nebūtų tam pajėgus finansiškai. Plėstis iki robotų negalės ir dėl to, kad turi per mažai žemės, o laisvos aplink nėra. Be to, dar yra nemažai negrąžintų paskolų, nes reikėjo pirkti būtinos technikos žemei dirbti ir pašarams ruošti. „Šiuo atžvilgiu esu pesimistė, nenoriu rizikuoti. Bijau užkrauti finansinę naštą vaikams“, – sako ūkininkė.

Be to, ūkiui verkiant reikia grūdų džiovyklos, o be paramos jos neįsigis, tad pirmenybę ūkininkai teiktų šiam projektui. Taip pat laukia sprendimo dėl paramos saulės elektrinės statybai. Jos reikia tūkstantinėms elektros sąnaudoms kas mėnesį sumažinti.

Nenašiose žemėse gyvulininkystė gelbėja

Už augalininkystės ūkį atsakingas šeimos galva Zbignevas Jankunas, už pašarų ruošimą – Gžegožas. Jis yra baigęs žemės ūkio mokyklą, tačiau didžiausias jo žemės darbų mokytojas buvo ir yra tėvas.

Sėja grikių, kviečių, žirnių, avižų, miežių, pernai pirmą kartą nuėmė žieminių rapsų derlių. Tačiau žemė šiuose kraštuose nederlinga, jos našumas – 28–30 balų. Anksčiau gaudavo nenašių žemių išmoką, bet Širvintų r. buvo išbrauktas iš šio sąrašo.

70 proc. pasėlių tręšia srutomis, likusiems perka minimalų kiekį trąšų. „Pagal mūsų žemę trąšų reikėtų triskart daugiau, bet net ir norėdami tiek tręšti tokio kiekio Karvės laikomos rištinio laikymo tvarte neįpirktume. Ir tą minimalų kiekį pernai pirkome išsimokėtinai. Išlikti konkurencingiems turint tokias nenašias žemes yra labai sunku. Tad nori nenori ir vėl atsigręži į piendaves – tik su jomis gali palaikyti ūkio gyvybingumą“, – sako Kasia.

Mintis, kad pieno ūkiai reikalingi ir turi ateitį, jai sustiprėjo per pandemiją – kadangi turėjo lauko prekybos galimybę, galėjo prekiauti. „Mums tai buvo išsigelbėjimas, nes galėjome dirbti, kai daug kitų verslų turėjo užsidaryti“, – prisimena ūkininkė.

Galvoje sukasi prieštaringos mintys

Pagal įsipareigojimus iki 2030 m. reikės pasiekti 95 karvių skaičių. Todėl reikės tvarto priestato. „Mes su vyru gal dar spėsime tvarto stogą pakeisti, o jau priestatu turės rūpintis Gžegožas su Inesa“, – sako Kasia, pasiryžusi viskuo padėti, nes supranta, kad kol jų vaikai maži (mažajam Aronui – tik pusantrų), be tėvų pagalbos visko suspėti jie nepajėgs.

Didžiuojasi Kasia savo vaikais, kurie visada buvo ir yra pirmieji pagalbininkai. Darbščią ir mielą Inesą ji vadina dukra – moterų santykiai labai šilti. Kasia juokiasi prisiminusi, kai prieš daug metų ją pradėjo pastebėti bažnyčioje: „Iškart pagalvojau, kad šita mergaitė man į marčias tiktų.“ Tai dar vienas įrodymas, kad svajonės pildosi.

Ji labai džiaugiasi ir tuo, kad visa šeima yra kartu, anūkus mato savo kieme – abu vaikai su šeimomis gyvena šalia vieni kitų. Šiuo atžvilgiu savas verslas, anot Kasios, turi daug privalumų.

„Mokame dirbti savo darbą, labai mylime savo ūkį, kuriam su vyru atidavėme daugiau kaip pusę gyvenimo. Bet nerimo, kaip bus ateityje, yra daug“, – reziumuoja K. Jankun.

Ir nors Lietuvoje mažesni ūkiai skatinami perdirbti pieno produktus, kurti pridėtinę vertę, ji neturi vienareikšmio atsakymo, ar tai gali būti geriausia išeitis. Todėl Kasios galvoje ir sukasi prieštaringos mintys – lyg ir neverta ilgiau vargti su karvėmis, lyg ir gerai turėti verslą, kuris bus visada reikalingas.