Kaišiadorių rajone ūkininkauti Tomas Švenčionis pradėjo prieš daugiau kaip penkiolika metų, pirmajai naudotai technikai išleidęs Danijoje su žmona uždirbtus pinigus, kuriuos kelerius metus taupė namui.

Lietuvoje pas ūkininką, taip pat žemės ūkio bendrovėje mechanizatoriumi dirbęs Tomas, ketverius metus su žmona Reda uždarbiavo Danijoje. Tais metais, kai grįžo į Lietuvą, jo tėvai, turėję žemės Kaišiadorių rajone, nusprendė trauktis iš žemės ūkio gamybos. „Taip vietoje namo įsigijau šiokios tokios technikos ir pirmuosius 30 ha užsėjau javais“, – pasakoja ūkininkas.

Porą metų dirbęs naudota technika, 2008 m. sulaukė paramos jaunojo ūkininko įsikūrimui ir nusipirko pirmąjį 160 AG Valtra traktorių. 2013 m. nuosavomis ir banko lėšomis įsigijo naują Laverda javų kombainą, vėliau ir 3 t talpos prikabinamą Amazone purkštuvą. 2014 m. įgyvendindamas ūkio modernizavimo projektą nusipirko 215 AG Claas traktorių ir 4 m darbinio pločio Horsch Pronto sėjamąją. Visa ši technika ūkyje naudojama lig šiol, tik senąjį purkštuvą nori parduoti, nes įsigijo naują, našesnį.

„Žmona suskaičiavo, kad už tiek pinigų, kiek investuota į techniką, mažiausiai trys namai būtų išėję“, – juokiasi T. Švenčionis, tik prieš porą metų iš tėvų sodybos techniką atvaręs į netoliese Ilgakiemio kaime įsigytą sodybą su 7 ha žemės. Nors sodyba buvo apleista, Tomas pagailėjo griauti seną namą, ėmėsi jį savo jėgomis tvarkyti ir rekonstruoti, papildomai priestatą ir antrą aukštą pristatė. „Turėtume jau pavasarį įsikelti čia gyventi, nors planavome tai padaryti dar prieš dvejus metus“, – sako pašnekovas. Patogu tai, kad aplink sodybą driekiasi pusė jo dirbamų laukų.

Trūksta gamybinių pastatų, ypač sandėlio

Sodybos ūkiniai pastatai buvo ypač blogos būklės, tad seną tvartą iš karto nugriovė, toks pat likimas laukia kluono. Didelėje teritorijoje T. Švenčionis jau numatė vietą dirbtuvėms ir arkiniam 700 m² sandėliui. Būtent šių pastatų ūkiui labiausiai trūksta.

Dar prieš brangstant metalui, įsigijo sandėliui statyti reikalingas konstrukcines medžiagas, tad tikisi iki rudens projektą parengti ir savo jėgomis pradėti statybas. „Gal būčiau sandėlį pasistatęs, tačiau leidau kelią tiesusiems kelininkams toje vietoje techniką laikyti. Darbai greičiau vyktų, jei pinigų daugiau būtų, tačiau lįsti į skolas nenoriu. Juk niekas nežino, kiek už grūdus gausi ir už kiek trąšas pirksi“, – sako ūkininkas, prisimindamas skausmingą patirtį, kai investavus didžiules sumas technikai įsigyti lyg tyčia porą metų derliai labai prasti buvo, nes užsemtus kviečius teko sudygusius kulti ir po 80 Eur/t parduoti.

Arkinį sandėlį planuoja naudoti grūdams per javapjūtę laikinai supilti, o žiemą techniką laikyti. Apie grūdų ruošos įrangos įsigijimą ir grūdų sandėliavimą ūkyje T. Švenčionis kol kas negalvoja. Pasak jo, tai didžiulė investicija, tad daug paprasčiau iš karto nukultus grūdus į elevatorių patiems išvežti arba leisti supirkėjams išsivežti (grūdams pilti ūkininkas yra išbetonavęs aikštelę, jos vietoje galvoja dirbtuves statyti).

Dalį grūdų jis parduoda pagal išankstines sutartis, dalį per javapjūtę ir apie trečdalį palieka elevatoriuje saugoti. „Išvežus ir palikus grūdus elevatoriuje saugoti ūkininkui vienu galvos skausmu mažiau. Be to, įmonės už iki lapkričio paliktus saugoti grūdus net jokių mokesčių neima, vėliau po 3 Eur/t skaičiuoja“, – sako T. Švenčionis, pripažindamas, kad šiemet greičiausiai suklydo nepardavęs grūdų iki Naujųjų metų, nes kviečių supirkimo kainos nukrito. Džiaugiasi, kad pupas iš karto pardavė, nes dabar ir jų kaina sumažėjusi. Beje, prieš parduodamas veža jis pupas pas kaimyną džiovinti. Ir tai vienintelė ūkyje auginama kultūra, kurios derlių išveža tiesiai į uostą. Tiesa, kol kas išvežimo paslaugą teikia tas pats kaimynas, tačiau galvoja vėliau jis ir pats tuo užsiimti, nes turi du vilkikus.

Vilkikas – ne prabanga, o būtinybė

Anksčiau vieną darbuotoją samdžiusiam T. Švenčioniui dabar vis daugiau padeda 26 metų sūnus Erikas, turintis automechaniko specialybę. „Jau kalbinsiu sūnų pareiti į ūkį visam laikui, juolab kad jam patinka su technika darbuotis. Jei bus galimybių paramą gauti, gal jis net jaunuoju ūkininkus taps“, – dalijasi Tomas. Per javapjūtę padeda giminaičiai, pažįstami.

Grūdus T. Švenčionis veža į Vievio ir Jonavos elevatorius. Nors Vievis arčiau, bet ten ilgiau grūdų priėmimas užtrunka, tad didžiąją dalį derliaus jau penkerius metus veža į Jonavą, už 40 kilometrų. Iš pradžių grūdus traktoriais bandęs vežti, greitai ūkininkas suprato, kad vilkikas ūkiui būtinybė, juolab kad per javapjūtę išsinuomoti transportą nėra paprasta. Tad šiuo metu ūkis turi du vilkikus ir sunkvežimį su kranu, kuriuo iš pradžių taip pat grūdus vežė, dabar juo tik trąšas į laukus transportuoja.

„Per brangi traktoriaus eksploatacija grūdams tokiais atstumais vežti, nes dėvisi padangos, dyla detalės. Žinoma, dirbanti technika vis vien kažkada sugenda, bet geriau, kad tai įvyktų vėliau. O kur dar degalų sąnaudos, kurios ypač aktualios tapo kainoms išaugus. Pavyzdžiui, traktorius vienam reisui sunaudoja apie 70 l, vilkikas – 20 l dyzelino“, – skaičiuoja ūkininkas, pabrėždamas, kad vilkiku galima nuvežti gerokai daugiau grūdų ir kur kas greičiau. Kad nestovėtų nenaudojami didžiąją metų dalį, iš pradžių Tomas galvojo vilkikus „įdarbinti“, tačiau kol kas to nepadarė, nes pats ir važinėti, ir reikiamų dokumentų tvarkyti laiko neturi.

Reikia galingesnio traktoriaus

Nors ūkininkas neturi sąlygų technikai po stogu laikyti ir ji visus metus stovi lauke, tačiau yra gana tvarkinga, prižiūrėta. Visų mašinų gamyklinės garantijos pasibaigę, tačiau kasmetinei techninei priežiūrai, t. y. filtrams ir tepalams keisti, dažniausiai naudojasi techniką pardavusių įmonių paslaugomis, nes, Tomo žodžiais, jie darbus greičiau atlieka. Tiek su abiem ūkio traktoriais, tiek su kombainu per visus jų naudojimo metus didelių problemų neturėjo, tad kol veikia, jų keisti neskuba, nors pripažįsta, kad jau reikėtų našesnių mašinų.

Pirmiausia, kad galėtų našiau dirbti ir dviese visus darbus atlikti laiku, reikėtų galingesnio apie 300 AG traktoriaus ir 6 m darbinio pločio sėjamosios, tačiau šiuo metu tokiems pirkiniams laikas nelabai tinkamas, nes banko palūkanos didelės. „Tad teks dar palaukti arba naudoto traktoriaus ieškoti“, – sako ūkininkas ir priduria, kad naudota technika nesižavi, nes niekada nežinai, ką pavyks nupirkti, ar neteks daugiau laiko skirti jai remontuoti nei dirbti. Tiesa, pernai ryžosi įsigyti naudotą teleskopinį Claas krautuvą – lig tol iš kaimyno skolindavosi grūdams krauti, tačiau sugaišdavo daug laiko važiuodamas pirmyn ir atgal. „Gal kažkada pavyks ir naują įsigyti, bet kol kas gerai bus ir šis. Daug paprasčiau, kai sava technika kieme“, – pastebi ūkininkas.

Našumo trūksta ir dešimtmetį naudojamam kombainui, kuris pirktas dar tada, kai dirbami plotai 250 ha nesiekė, tačiau naujam įsigyti daug pinigų reikia, o naudoto nelabai nori. Pasikliauja kaimynu ūkininku, iš kurio derliaus nuėmimo paslaugą perka, jei mato, kad laiku nespės grūdų derliaus pats sudoroti, ypač jei ilgi lietūs per javapjūtę pranašaujami. „Turiu gerą kaimyną, kuris turi našesnį kombainą ir niekada neatsisako padėti“, – gerais santykiais su kaimynu džiaugiasi T. Švenčionis, skaičiuodamas, kad kol kas geriau apsimoka 50 ha nukulti kombainą samdyti nei pačiam investuoti į naują.

Rizikai mažinti beveik visą ūkininkavimo laikotarpį pasėlius draudžia. Tiesa, ne iš rudens ir ne nuo iššalimo, o vasarai – nuo krušos ir gaisro. Tomas skaičiuoja, kad drausti pasėlius nuo iššalimo kainuoja tiek pat, kiek ir juos atsėti, o štai kruša ir gaisras gali daug nuostolių pridaryti. „Draudžiu, kad ramiau miegočiau. Štai vienais metais gegužę sniegas daug rapsų aplaužė ir išguldė, tad draudimo išmoka negautą derlių kompensavo“, – prisimena ūkininkas.

Pirmenybę teikia skystosioms trąšoms

Augina T. Švenčionis žieminius kviečius ir rapsus, anksčiau sėjo ir žieminių miežių, tik šiam sezonui nepavyko sėklos gauti. Bandė žirnius auginti, bet kai dėl stipraus suguldymo teko 30 ha sulėkščiuoti, pasirinko pupas, taip pat sėja šiek tiek avižų, dalį jų – kaip tarpinius pasėlius, kuriuos auginti skatina papildomos išmokos. „Pupos man labai patinka, nes kuliamos vėliau nei žirniai, kurių nuėmimas sutampa su žieminių kviečių, tad daug tolygiau kūlimo darbai išsidėlioja. Žinoma, pupų derlius labai nuo metų priklauso, tačiau praėjusį sezoną tai buvo pati geriausia kultūra – netręšiau, bet 5,5 t/ha kūliau“, – pasakoja Tomas.

Anksčiau didžiąją dalį laukų žieminiais augalais apsėdavęs, šį sezoną dėl gerokai pabrangusių trąšų sėjos planus pakoregavo ir žieminiams pasėliams skyrė mažesnį plotą. Ūkininkas tikina, kad kviečių atsėliavimo pavyksta išvengti, nes sėja juos po rapsų ir pupų. „Trąšos brangios, todėl sumažinau kviečių plotą, o pupoms azotinių trąšų nereikia, tad nusprendžiau rizikuoti – gal kaip ir praėjusį sezoną pavyks gerą jų derlių gauti“, – viliasi T. Švenčionis.

Būsimam derliui užauginti penktadalį reikalingų trąšų turi iš anksto nusipirkęs, trūkstamos dalies dar neskuba įsigyti – laukia, gal kainos sumažės. Kadangi neturi išmaniosios trąšų barstomosios, o su turima nepavyksta tolygiai trąšų paskleisti, pirmenybę teikia skystoms – joms laikyti turi 22 m³ talpos talpyklą. Skystas trąšas skleidžia su purkštuvu – taip jos paskleidžiamos tolygiai po visą lauką. Kad purškimo darbai greičiau vyktų, praėjusiais metais įsigijo naują 5 t talpos ir 30 m darbinio pločio Amazone purkštuvą.

Galimybių plėstis beveik nėra

Jau kelerius metus T. Švenčionis laukų nearia. Žemę dirba lenkiškais Agro- Masz padargais – noraginiu ir diskiniu skutikliais. Rinkosi pastarosios gamintojos mašinas, nes jos beveik tris kartus pigesnės nei vokiškos. Noraginiu skutikliu paprastai rapsams žemę dirba iki 30 cm, kviečiams – 20 cm gyliu. Diskinę mašiną įsigijo su didelio skersmens lėkštėmis, kad galėtų dirbti iki 14 cm gyliu – jei sąlygos leidžia, juo ruošia žemę kviečiams po rapsų ir pupų sėti.

Nors sako, kad naudojama žemės dirbimo ir sėjos technologija pasiteisina ir greičiausiai prie plūgo negrįš, tačiau ir parduoti jo neskuba. Ūkininkas sako, kad plūgo dar gali prireikti apleistiems laukams įdirbti, jei pavyktų jais dirbamos žemės dalį padidinti. Jo teigimu, tai – vienintelė plėtros galimybė, nes laisvos dirbamos žemės, kaip ir visoje Lietuvoje, Kaišiadorių rajone nėra. Pasak T. Švenčionio, daug svarbiau išlaikyti tas žemes, kurias iki šiol dirba, būtent jas ir stengiasi įsigyti, nekonkuruodamas su aplinkiniais ūkininkais.