Atokiame Biržų rajono kaime Ageniškyje Tadas Micikevičius ūkininkauti pradėjo prieš keliolika metų, tačiau dar ir dabar ūkį įvardija kaip besikuriantį, nes daug reikia investuoti, ypač trūksta gamybinių patalpų. Tačiau jaunas žemdirbys rankų nenuleidžia.

Ageniškio apylinkėse žemės nelabai derlingos, našumo vidurkis siekia apie 36 balus. Ūkyje yra tik 2 laukai, kurių našumas – 50 balų. Anksčiau šios vietos turėjo nederlingų dirvožemių statusą, tačiau, pakeitus kriterijus, jo neteko, kartu – ir atitinkamos paramos. Ūkininkas sako, kad nenašiose žemėse būtų geriau įrengti ganyklas ir laikyti gyvulius, užuot auginus kviečius. Tačiau gyvulininkystei reikia ne tik žinių, bet ir tvartų, tad tenka rinktis augalininkystę ir agrotechnologijas taikyti prie esamų sąlygų.

Šiuo metu ūkis augina žieminius kviečius, kvietrugius, rapsus, vasarinius miežius, grikius, žirnius.

„Kiekvieni metai skirtingi, analizuoju rinkas, todėl ir augalų rūšis pasirenku atsižvelgdamas į situaciją. Be to, ne visuose laukuose galima auginti visas kultūras. Pavyzdžiui, yra laukų, kuriuose žieminių rapsų nesėju, nes labai išmirktų. Tokius laukus dažniau skiriu vasariniams augalams. Sėjomainoje javus kaitalioju su žirniais, grikiais, rapsais, nelygu laukai“, – pasakoja T. Micikevičius.

Planuoti ilgalaikes sėjomainas labai trukdo ir dažnai besikeičiantys pasėlių deklaravimo reikalavimai. Dabar ne tik jam, bet ir kitiems ūkininkams daug nežinomybės kelia naujojo Strateginio plano ekoschemos. „Teks prisitaikyti, nors nebus lengva“, – sako žemdirbys.

Paklaustas, kokius derlius pavyksta lengvose žemėse užauginti, Tadas pajuokauja: „Kai pasvaliečiai ar kiti giriasi iš hektaro gavę 10 tonų kviečių, aš irgi tiek gaunu, tik iš 2 hektarų.“ Taigi, ūkio žieminių kviečių, kvietrugių derlius vidutiniškai sudaro 5 t/ha. Žieminių rapsų derlingumas paprastai siekia apie 3 t/ha, nors pasitaiko metų, kai tenkinasi vos 2 t/ ha. Vasarinių javų derlius – iki 4 t/ha.

Beje, ūkį sudaro net 58 sklypeliai, dauguma jų vos po kelis hektarus. Gerai bent tiek, kad atokiausias sklypas nuo ūkininko sodybos yra už 7 km, taigi palyginti netoli tenka važiuoti su technika.

Tręšia mažesnėmis normomis, bet dažniau

Kaip ūkininkas sprendžia, kiek investuoti į hektarą, kad gaunamas derlius nebūtų nuostolingas? „Taikau tausojančiąsias technologijas. Naudoju mineralines trąšas, pesticidus, o kiek jų ir kada, sprendžiu pats pagal situaciją. Jeigu nėra ligų pasėliuose, tai fungicidų be reikalo stengiuosi nepurkšti. Jeigu mažai piktžolių, tai nešvaistau ir herbicidų.

Kai žemės lengvos, tai labai greitai trąšos, ypač azoto, išsiplauna. Todėl azoto trąšas beriu mažomis normomis ir važiuoju su jomis į žieminių javų ar rapsų pasėlius dažniau: kokius 4–5 kartus, nors kitur tą patį kiekį trąšų kiti ūkiai išberia per 2 kartus. Tad per vieną kartą išberiu apie 80 kg azoto trąšų, skaičiuojant fiziniu svoriu. Savaitė praeina, vėl tręšiu.

Nedideliais kiekiais mažiau išsiplauna, mažiau teršiama gamta ir augalai daugiau gali pasisavinti, mažiau prarandame maisto medžiagų. Jeigu iš karto išberčiau visą normą, tai azoto trąšų efektyvumas sudarytų tik apie 60 proc. Esant dabartinėms trąšų kainoms, būtų dideli nuostoliai“, – pavyzdį, kaip tenka prisitaikyti prie ūkininkavimo lengvose žemėse specifikos, pateikia T. Micikevičius.

Kaip vieną tręšimo mažesnėmis normomis privalumą augintojas įvardija ir tai, kad pernai jo laukuose javai visai neišgulė (kiti ūkiai pernai ypač nukentėjo nuo išgulimų po didelių liepos mėnesio liūčių). „Trąšos per brangios buvo. Rudenį kiek nusipirkau, tiek naudojau. Pavasarį dar trūko trąšų, bet pamatęs jų kainas nebesiryžau pirkti. Tai ir palikau taip, kaip yra“, – sako biržietis. Šiam pavasariui ūkis turi įsigijęs trąšų pirmajam tręšimui, nes būsimo derliaus grūdų kainos neaiškios, todėl nerizikuojama pirkti daug brangių trąšų, kurios, esant mažoms javų kainoms, gali ir neatsipirkti.

Tiesa, savo pasėliuose augintojas naudoja nemažai įvairių mikroelementų. Jie pasiteisina, labai padeda prastesnėse žemėse pagerinti augalų mitybą. „Stengiuosi mikroelementų įdėti į purškiamus augalų apsaugos produktų mišinius. Renkuosi tuos, kurie turi didesnį kiekį mangano, ypač rudenį. Pavasarį naudoju mikroelementų trąšas su fosforu, variu, cinku ir pan.“, – pasakoja T. Micikevičius.

Azotą sulaikyti mėgina posėliniais augalais

Ūkininkas sako, kad jo dirvose vienai tonai kviečių užauginti reikia maždaug 30 kg azoto veikliosios medžiagos. „Taip ir skaičiuoju: kiek azoto, kiek kalio, fosforo reikia skirti hektarui pagal planuojamą derlių. Paprastai planuoju derlingumą maždaug 4 tonos iš hektaro. Jeigu matau, kad, įvertinus dabartines trąšų kainas, derlius jų nepadengs, tai tenka dalį išlaidų mažinti. Labai nualinti žemių negaliu, nes ateityje nieko iš jų nebegaučiau. Stengiuosi palaikyti nemažėjantį dirvožemių našumo lygį“, – dalijasi patirtimi T. Micikevičius.

Jis pats iš savo laukų ima dirvožemio mėginius, siunčia į Agrocheminių tyrimų laboratoriją. „Tiriu arba problemines vietas, arba naujus laukus, vertinu rezultatus: gal reikia kur daugiau patręšti, kokiomis trąšomis. Pavasarį vėl imsiu mėginius, žiūrėsiu, kiek azoto dirvose liko, nes šią žiemą nėra pašalo, daug kritulių, daug buvo tirpstančio sniego, tai gali būti, kad išsiplovė. Matysiu, ar su taikomomis technologijomis pavyko kažkiek azoto sulaikyti“, – analizuoja pašnekovas.

Nukūlęs pagrindinius javus ūkininkas sėja posėlinius augalus. Jeigu kviečiai ar kiti javai atsėliuojami, tai kaip posėlis auginami kokie nors ankštiniai augalai. Praėjusią vasarą po vasarinių miežių ūkininkas viename lauke kaip posėlį pasėjo grikių ir žirnių mišinį, nes grikiai vertingi dėl to, jog iš gilesnių dirvožemių sluoksnių į viršų pakelia ir atpalaiduoja fosforą, o žirniai, kaip žinome, kaupia azotą. Tokį mišinį augintojas paliko per žiemą, aišku, augalai nušalo. Beje, žiemą tame lauke nuolat maitinosi miško žvėrys. „Dviguba nauda: ir žvėrys sotūs, ir dirva gal bus praturtinta“, – vėl pajuokauja ūkininkas.

Kaip posėlinius augalus jis dar mėgina auginti ir avižas, garstyčias, ridikus. Stebi, kurie geriau pasiteisins, duos daugiau naudos dirvai. Vienintelio geriausio varianto dar neatsirinko, kol kas ieško.

Mažina sėklų normas

„Prie biedno stalo daug valgytojų neprisodinsi“, – taip apie pasėlių formavimo principą kalba T. Micikevičius. Jis stengiasi mažinti augalų sėklų normas, kad pasėliai nebūtų pernelyg tankūs, nes tuomet augalai konkuruos vieni su kitais dėl maisto medžiagų (o lengvose žemėse jų pertekliaus nėra), negalės išnaudoti savo derlingumo potencialo.

Pavyzdžiui, žieminių kviečių sėjama nuo 3,5 iki 4,0 mln. vnt. sėklų hektare, dar atsižvelgiama ir į sėjos laiką. Pasak augintojo, jos pasiteisina, nes užaugusios varpos suformuoja stambesnius grūdus. Žieminius kviečius stengiamasi pasėti iki rugsėjo 20 d., nors ne visuomet pavyksta, nes kartais dėl nepalankių orų darbai išsitęsia.

„Lengvos žemės labai greitai išdžiūsta, ypač pavasarį, jeigu ilgai nėra kritulių. Todėl ūkyje auginu kuo daugiau žieminių pasėlių, nes žieminiai augalai pavasarį greičiau vystosi ir mažiau nukenčia nuo sausrų, kai jų pasitaiko“, – dar vieną ūkininkavimo nenašiose žemėse specifiką įvardija biržietis.

Todėl pernai rudenį ūkyje buvo pasėta 150 ha žieminių javų ir rapsų. Jeigu augalai sėkmingai peržiemos, tai pavasario sėjai liks tik 50 ha.

Pavasarį planuoja auginti žirnius, miežius, grikius. T. Micikevičius didelį dėmesį skiria sėklų kokybei, stengiasi palaikyti aukštą reprodukciją, todėl kasmet dalį sėklinės medžiagos atnaujina – perka sertifikuotų sėklų. Šiuo metu augina 4 kviečių veisles, 3 – kvietrugių, 3 ar 4 – žieminių rapsų. Renkasi nuo ankstyvesnių iki vėlyvesnių, kad ne tuo pačiu metu subręstų pasėliai ir būtų galima ištęsti javapjūtę.

„Mėginu ir naujas veisles, jas auginu nedideliais plotais, žiūriu, vertinu derlingumą, savybes. Jau dabar esu užsisakęs sėklų, nelaukiu paskutinės dienos iki sėjos, nes vėliau galima ir negauti norimų veislių“, – sako ūkininkas. Jis įsitikinęs, kad aukštesnės reprodukcijos sėklos duoda ir didesnį derlių, geriau išlaiko veislių savybes. Tiesa, žemdirbiui yra pasitaikę įsigyti ir nelabai kokybiškų sėklų, kai buvo prastai išbeicuotos, turėjo priemaišų. Tad dalį sėklų ūkis paruošia ir pats.

T. Micikevičius sako, kad jo ūkio žemėse pasiteisina ir kai kurios senos lietuviškos javų veislės. Pavyzdžiui, vis dar augina lietuviškus ankstyvus kviečius Ada. „Durpynuose, kitose lengvose žemėse savo derlingumu ji nenusileidžia kitoms, naujesnėms veislėms. Kiek ūkis įsteigtas, tiek ir ta veislė pas mus gyvuoja“, – pastebi biržietis.

Derlių parduoda dalimis

Kvietrugius ūkininkas sėja dėl to, kad jie, palyginti su kviečiais, mažiau reiklūs dirvai, galima pamažinti tręšimo normas. Tiesa, kvietrugiai jautresni žiemojimo sąlygoms, pavyzdžiui, užpernai buvo iššutę. Vis dėlto ūkis šios rūšies javų neketina atsisakyti. Mat palanku ir tai, kad grūdus galima parduoti bioetanolio gamybos įmonei, įsikūrusiai Pasvalyje. Rapsus irgi parduota vietos įmonei, gaminančiai biodegalus. Kviečius, žirnius, miežius – kitiems įvairiems supirkėjams. Sutartis dėl pardavimo ūkis pradeda sudarinėti pavasarį, kai jau matyti, ar pasėliai sėkmingai peržiemojo.

Išankstines derliaus realizavimo sutartis sudaro ne visam kiekiui iš karto, o dalimis. Pavyzdžiui, po žiemos užfiksuoja kainas maždaug 1 t grūdų iš hektaro. Vėliau vėl stebi situaciją rinkoje. „Paprastai pardavimus išskaidau į keturias dalis“, – paaiškina ūkininkas.

Ūkis vis dar kuriasi

„Jau anuomet aplinkui žemės buvo išgraibstytos, todėl didelio ūkio iš karto neturėjome, pavyko surinkti apie 40 ha, iš kurių keliolika hektarų perleido tėvai“, – pasakoja vyras, prisimindamas kūrimosi pradžią ir jaunojo ūkininko ūkį įregistravęs 2009-aisiais. Jis priduria, kad ūkininkauti pradėjo padedamas tėvų, dar būdamas moksleivis. Po vidurinės mokyklos pasirinko agronomijos studijas tuometiniame Žemės ūkio universitete. Kaip pats sako, be žinių nepaūkininkausi. Po studijų jaunas specialistas dar kelerius metus dirbo agronomu konsultantu vienoje agrochemijos įmonėje, tačiau atėjo metas, kai reikėjo pasirinkti: arba ūkis, arba samdomas darbas.

Pradėjęs kurtis T. Micikevičius gavo ūkio steigimosi paramą kaip jaunasis ūkininkas. Už ją išėjo nedidelis traktorius, priekaba, plūgas. Tai ir buvo vienintelė investicinė parama, kuria jis pasinaudojo. Nors vėliau dar rengė ir kitus projektus, siekdamas gauti paramos ūkio bazei stiprinti, tačiau pritrūko balų. Todėl praktiškai visą reikiamą žemės ūkio techniką ūkininkas įsigijo išsimokėtinai (naudodamasis bankų paskolomis).

„Kuo mažiau ūkininkas uždirba, tuo jis laisvesnis, nes kai yra atliekamų pinigų, tai tuojau sugalvoja, kur juos investuoti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba jaunas biržietis. Jis rodo naujausią pirkinį – pernai pavasarį įsigytą naują traktorių. Senieji traktoriai jau buvo savo atitarnavę. Ūkio kombainas irgi jau matė ne vieną javapjūtę. Sėjamoji – ukrainietiška, įsigyta prieš kelerius metus. Ja galima sėti į minimaliai įdirbtą dirvą, kartu išberti ir nedidelį kiekį trąšų.

Su žemės ūkio technika vyras dirba pats, tik per didžiuosius darbymečius dar padeda tėvai (patys jau neūkininkauja), pasamdo bent porą laikinų darbuotojų. Kasmet ūkininkui talkininkauja tie patys žmonės, jau senjorai, bet dar turintys jėgų. Kita vertus, jie prisiduria prie mažų pensijų.

T. Micikevičius sako, kad dabar ūkiui labiausiai trūksta gamybinių pastatų: sandėlių derliui laikyti ir patalpų žemės ūkio technikai. Deja, tai brangios investicijos ir ne taip greitai įgyvendinamos. Todėl dabartiniu laikotarpiu didžiąją derliaus dalį ūkis priverstas parduoti ką tik nukultą. „Neturime džiovyklų, gerų sandėlių, todėl nerizikuojame ir grūdų nelaikome“, – kalba žemdirbys.

Vis dėlto jaunas ūkininkas nenuleidžia rankų, tiki, kad ilgainiui pavyks sutvirtinti ir ūkio gamybinę bazę, juk savo šeimos ateitį įsivaizduoja ne kur nors kitur, o žemės ūkyje. Juolab kad pastaruosius ketverius metus jis atstovauja visiems savo rajono ūkininkams – vadovauja Biržų rajono ūkininkų sąjungai. Po antros kadencijos, dar po poros metų, jau norėtų pareigas perleisti kitam kolegai, nes sako, kad užsisėdėti vienoje vietoje negerai, naujas žmogus atneša naują požiūrį ir naujų idėjų. Kita vertus, visuomeninė veikla atima daug laiko, iš atokaus Biržų rajono su žemdirbių atstovavimo reikalais važinėti į Vilnių ar kitus didmiesčius toli.

O ateitis, pasak du sūnus su žmona Justina auginančio Tado Micikevičiaus, priklauso nuo vaikų: tikisi, kad bus kam perduoti ūkį.