Pakaunėje ūkininkaujantys Vaškevičiai gerai supranta kokybiškos ir patikimos technikos svarbą plėtojant žemės ūkio veiklą ir siekiant gerų rezultatų. Ypač jos vaidmuo išauga, jei ūkis priemiestyje ir dirbama vien savo jėgomis.

Beveik trisdešimt metų samdomą darbą dirbęs Julius Vaškevičius, įkalbintas sūnų Vido ir Šarūno, prieš šešerius metus įregistravo ūkį. Pradžia – 3 ha sodybinis tėvų sklypas Bijūnų k., Mastaičių pašonėje. Anksčiau Jonučių žemės ūkio bendrovėje dirbęs ir savo verslo neturėjęs ūkio savininkas technologinių ir agronominių sprendimų priėmimą besąlygiškai patikėjo sūnui Vidui. Entuziastingo jaunuolio pastangomis ūkis išsiplėtė iki 300 hektarų.

„Turėjau nuojautą, kad galime savarankiškai ūkininkauti. Neabejoju, kad tai – mano pašaukimas. Man patinka tai, ką darome, ir labai smagu, kad per tokį trumpą laiką sugebėjome tiek daug pasiekti, pradėję tik nuo minties, kad galime. Tai – visų šeimos narių nuopelnas, nes palaikymas, pagalba, kartais nepastebimi mamos ar sesės darbai, taip pat labai reikšmingi“, – sako dvidešimt šešerių Vidas Vaškevičius. Paklaustas, kodėl neturi ūkio savo vardu, neslepia: laukia progos pasinaudoti finansine parama, pvz., ūkio bazei kurti ir infrastruktūrai gerinti, nes, jo nuomone, tik dėl to apsimoka skaidyti šeimos ūkį, kitu atveju neverta didinti išlaidų dviejų ūkių buhalterijai tvarkyti.

Tvirtai šeimos ūkio vairą laikantis jaunuolis ūkininkavimo pradmenų mokėsi nuo septyniolikos metų dirbdamas Dirmeikių šeimos ūkyje. Ten lig šiol darbuojasi brolis Šarūnas, vis pasvarstantis apie prisijungimą prie šeimos verslo, tačiau kai sąlygos ir atlyginimas geras, skiriami darbai patinka, išeiti iš darbo neskuba.

Vidui irgi nebuvo lengva atsisveikinti su savo darbdaviais, tačiau išaugus dirbamos žemės plotams suderinti darbą ir savarankišką ūkininkavimą tapo labai sunku. „Dirmeikių ūkyje įgijau daug patirties, bet sau dirbti daug smagiau, nors rizika didesnė. Bet kuriuo atveju esu jiems labai dėkingas už įvairiapusę pagalbą, ypač už techniką, konsultacijas ūkininkavimo pradžioje“, – geru žodžiu buvusius darbdavius mini jaunas ūkininkas.

Susiklostė palankios aplinkybės

Dar dirbdami samdomus darbus, Vaškevičiai pradėjo taupyti traktoriui, padargams. „Keistoki draugams atrodėme: jie automobiliams, keturračiams, o mes traktoriui taupėme“, – juokiasi Vidas. Tiesa, pirmiausia maždaug trejų metų senumo Belarus traktorių jie įsigijo tam, kad galėtų aplinkiniams mažiems ūkiams, laikantiems po kelias karves, žemės ūkio paslaugas teikti, pvz., sukti šienainio ritinius, juos suvežti ir kt.

Kauno rajone konkurencija dėl žemės didžiulė ir laisvos sunku rasti, bet Vaškevičiams aplinkybės plėsti ūkį, didinti dirbamos žemės plotus buvo palankios: tuo metu, kai nusprendė ūkininkauti, kaimynystėje iš veiklos pasitraukė stambus ūkininkas, o kai masiškai pradėjo nykti smulkūs ūkeliai, liko nemažai pievų. „Tad vieni per kitus siūlė imti jų pievas ir dirbti. Stengiamės ūkininkauti tvarkingai, neapleisti ir gerai prižiūrėti laukus, niekam nelipti per galvas. Jei anksčiau aplink tik pievos ir karvės buvo, dabar – vien pasėliai ir vis artėjantys gyvenamųjų namų kvartalai“, – pastebi Vidas, pridurdamas, kad baimę kelia ne ūkininkų konkurencija dėl žemės, o tebesitęsiančios gyvenamųjų namų statybos. Štai vieno jų dirbamo 12 ha lauko viduryje išdygo 14 namų kvartalas, pasiglemždamas hektarą dirbamos žemės.

Vienas iš priemiestinio ūkininkavimo iššūkių – didžiulės žemės kainos. Vidas Vaškevičius svarsto, kad įsigyti žemės už šiuo metu prašomą kainą, ko gero, nelabai verta, nes ji niekada neatsipirktų, be to, didžioji jos dauguma – sodybiniai 2–3 ha dydžio sklypai. Tad ir Vaškevičių dirbamų laukų vidurkis siekia 5 ha, nors turi kelis laukus ir 15–30 ha, ir 1–2 ha dydžio. Dirba žemę ir Išlauže (Prienų rajone), kur nuomoja vieną didžiausių laukų, todėl apsimoka nemažą atstumą važiuoti.

Patikima technika – kokybiškai atliktų darbų pagrindas

Dar dirbdamas pas ūkininką V. Vaškevičius suprato, kad norint priimti technologiškai gerus sprendimus, būtina gera ir patikima technika. „Be jos, kaip be rankų, arba turi gerokai daugiau rankų turėti. O su našia ir kokybiška technika su mažiau žmonių gali padaryti daugiau. Žinoma, gal ir nereikėtų mūsų ūkiui naujos, galingos ir didelės technikos, bet nenorime vargti, prarasti kokybės, nes nuo sėjos, pasėlių priežiūros labai daug priklauso“, – sako ūkininkas. Beje, visus darbus kol kas jie nudirba dviese su tėvu.

Tad pirmas vakarietiškas ūkio traktorius – naudotas 100 AG Claas, įsigytas kartu su naudota Väderstad Rapid sėjamąja. „Renkantis techniką, mums svarbu, ne tik mašinos funkcija, bet ir kuriama vertė. Pavyzdžiui, su tiksliąja sėjamąja iš hektaro gali užauginti gerokai daugiau“, – aiškina Vidas.

Vėliau įsigijo antrą galingesnį 160 AG tos pačios gamintojos traktorių, o štai prieš porą metų į kiemą įriedėjo ir naujas 180 AG Massey Ferguson, sukomplektuotas su priekiniu krautuvu. Kartu su traktoriumi atnaujino ir sėjos bei žemės dirbimo padargus – nupirko naują Väderstad Rapid sėjamąją ir diskinį 5 m darbinio pločio Väderstad Carrier skutiklį. Ši žemės dirbimo mašina gerokai viršijo lūkesčius – nors yra maždaug 40 proc. brangesnė nei lenkiška, kuria dirbo pirmaisiais metais, tačiau svoriu, konstrukcija ir darbo kokybe gerokai ją lenkia.

„Anksčiau laukuose ištisai dirbome, o su naujuoju skutikliu darbai trunka gerokai trumpiau. Per metus jis mums sutaupo apie savaitę laiko, nereikia naktimis dirbti. O naudojame skutiklį ne tik pabiroms daiginti, bet ir dirvai prieš sėją ruošti, nes neturime noraginio padargo. Net taikydami tradicinį žemės dirbimą, efektyviai panaudojame diskinį padargą ir ypač jis veiksmingas molingose dirvose“, – pasakoja jaunas ūkininkas, prasitardamas, kad jau svajoja apie naują galingesnį traktorių ir noraginį skutiklį, kad galėtų dar greičiau ir našiau dirbti.

Vis dėlto pirmoji nauja ūkio mašina buvo prikabinamas Amazone purkštuvas su 4,2 t rezervuaru ir 28 m sijomis. „Ši išmaniomis technologijomis, navigacija aprūpinta mašina mums leido sumažinti iki 30 proc. išlaidų per vienus metus. Pirkinys pasiteisino ir atsipirko, o sutaupytas lėšas galime investuoti į naują techniką, kurią įsigyjame su rezervu. Tad pradėję ūkininkauti su ganėtinai prasta technika, dabar kiekvienais metais stengiamės ką nors atnaujinti, kad kuo lengviau būtų dirbti“, – sako Kauno r. ūkininkas.

Svarbu technikos išliekamoji vertė ir aptarnavimas

Naujausias, metų pradžioje ūkį pasiekęs Vaškevičių pirkinys – JCB teleskopinis krautuvas. Nors turi traktorių su priekiniu krautuvu, tačiau agreguoja jį su sėjamąja, todėl tekdavo pasukti galvą, su kuo ir kaip sėklas pakrauti. Tad porą metų krautuvą nuomojosi, tačiau tai Vidui nepatiko, nes paslauga nepigi, tekdavo laukti, kol mašiną atveždavo, be to, techniką gaudavo gerokai pavargusią, pasitaikė gedimų, teko gaišti laiką, kol juos pašalino. „Jei krautuvas sugenda, negali ir sėjamoji dirbti, o per javapjūtę nėra, kur grūdų pilti ir kaip į vilkikus pakrauti. Žodžiu, jei nors viena grandis stringa, visi darbai stoja. O jei saulei šviečiant darbai sustoja, senti labai greitai pradedi“, – patikimos technikos svarbą pabrėžia V. Vaškevičius, neabejodamas, kad daug geriau skolintis ir investuoti į naują techniką nei ją nuomotis. Naudotos žemės ūkio technikos pirkimą jis taip pat laiko nepatikima alternatyva, ypač šiuo metu, kai kainos gerokai išaugusios, nes niekada nežinai, ką nupirksi, ar neturėsi daugiau vargo nei naudos. Vaikino skaičiavimu, teleskopinis krautuvas turėtų atsipirkti greičiau, nei išmokės paskolą.

Jis sutinka, kad galbūt galėjo kitos gamintojos krautuvą įsigyti pigiau, tačiau išliekamąją technikos vertę įvardija svarbiu pasirinkimo kriterijumi. „Jei atsitiktų nenumatytų dalykų, galėsiu krautuvą už gana gerą kainą parduoti“, – svarsto Vidas, taip pat pabrėždamas technikos serviso ir reagavimo greičio svarbą. Kol kas nenusivylė nė vienos įmonės servisu, o gamintojų atstovai neatsisakė padėti net iškilus problemų su naudota technika, kuri ūkininkavimo pradžioje buvo iš kitų pirkta. „Gyvenimo ir ūkininkavimo pakaunėje privalumas – didelė įmonių koncentracija, tad servisas atvažiuoja ir technines problemas išsprendžia gana greitai, neužtrunkame ir atsarginių dalių įsigyti“, – strategiškai gera vieta džiaugiasi ūkininkas. Tiesa, žemės ūkio mašinas Vaškevičiai renkasi tokias, kad po garantinio laiko galėtų patys remontuoti ir susitvarkyti, nereikėtų kiekvieną kartą specialistų kviesti, nes tai didelės išlaidos, vienintelė išimtis – darbymetis: kreipiasi paslaugų į įmonę, kad laiko neprarastų ir problema būtų greičiau išspręsta.

Plūgo nežada atsisakyti

Vaškevičiai augina žieminius kviečius ir rapsus, penktadalį naudmenų skiria vasariniams augalams, dalį – dobilams. Juos augina dėl žalinimo reikalavimų. Paprastai dobilus dvejus metus augina ir naujai nuomojamuose laukuose, kol paruošia juos gamybai. Tad šiam sezonui pasėjo 200 ha žieminių kviečių ir 70 ha rapsų, likusiame plote, daugiausia lengvose žemėse, planuoja sėti miežių ir pupų. Beje, sėja tik sertifikuotą sėklą, kad išskaidytų ir sumažintų riziką, renkasi kelių veislių sėklas – kviečių apie 7, rapsų – 4, kasmet vis išbandydami naujas.

Ūkyje taikoma mišri žemės dirbimo technologija: dalis laukų, atsižvelgiant į jų struktūrą, ariama, dalis – dirbama minimaliai. Tokiai dirbimo technologijai pritaikyta ir ūkininkų įsigyta Väderstad Rapid sėjamoji. Paprastai Vaškevičiai žemę aria rapsams, nes jiems reikia gilesnio dirbimo dėl ilgų šaknų, tačiau stengiasi kuo greičiau dirvą paruošti ir juos pasėti, kad neišgaruotų drėgmė, o štai rapsieną tik skuta.

„Jei atsisakytume arimo, tektų rapsų sėjos paslaugą pirkti, bet kol kas tokių galimybių nesvarstome. Svarbiausia reikia plūgu mokėti naudotis protingai ir atsakingai. Niekada neariame 30–50 cm gyliu, paprastai dirbame 18, daugiausia iki 20 cm gyliu ir tik sunkesnes dirvas. Lengvose žemėse taikome minimalaus dirbimo technologiją. Be to, neariant sunku išlyginti lauką ir kokybiškai pasėti, jei šlapesniais metais provėžų prisidarai“, – plūgo naudojimo aspektus pristato V. Vaškevičius, ūkyje turintis du 4 korpusų vartomuosius Kverneland plūgus.

Trūksta sandėlio ir grūdų ruošos įrangos

Grūdų derlių Vaškevičiai doroja 2011 m. gamybos Claas kombainu su 12 m pjaunamąja. Pasak Vido, su tokia našia mašina tenka pavargti mažesniuose laukuose, tačiau smagu dirbti didesniuose. Kadangi ūkis neturi džiovyklos ir sandėlių grūdams (vieninteliame ūkiniame pastate-garaže telpa tik apie 100 t grūdų), stengiasi kulti natūraliai gamtos išdžiovintus grūdus, kuriuos parvežtus iš laukų pila kieme, o vakarais veža į supirkimo punktus ir (arba) samdo krovininius automobilius tiesiai į Klaipėdos uostą išvežti. Nepamainomas pagalbininkas – drėgnomatis, su kuriuo Vidas nesiskiria visą javapjūtę: juo kelis kartus per dieną matuoja grūdų drėgnumą tiek prieš pradėdamas kulti, tiek kuldamas, tiek išveždamas grūdus supirkėjams.

Grūdams iš tolesnių laukų parvežti sulaukia Vaškevičiai mažų ūkių savininkų, kuriems jie taip pat padeda įvairius darbus atlikti, pagalbos. „Bendradarbiaujame su aplinkiniais ūkiais, tad kol kas pavyksta rasti sprendimą“, – sako Vidas. Praėjusio sezono grūdus Vaškevičiai pirmą kartą turėjo galimybę ilgiau palaikyti kaimynystėje išsinuomotame sandėlyje. Kuo didesnį kiekį grūdų stengiasi išvalyti, tad veža juos į Ilgakiemį, kur perka paslaugą. Vido skaičiavimais, tai daryti apsimoka labiau nei vežti supirkėjams nevalytus grūdus. „Kol pasiekia tikslą, grūdai ilgą kelią nueina. Ir mes patys juos gerokai pavaikome, kol parsivežame iš laukų, tada į sandėlį, prieš išveždami parduoti dar vežame valyti, nes nevalytų ir kokybė prasta, ir nuoskaitos didelės. Ypač supirkėjai nuskriaudžia ūkininką, atvežusį nevalytus rapsus“, – iš patirties žino Vidas. Taip pat jis pastebi, kad geriausia vežti grūdus tiesiai į Klaipėdą: čia ir kaina geresnė mokama, ir dėl kokybės jokių nesusipratimų nekyla.

Vaškevičiai svarsto ūkyje įsirengti sandėlį, džiovyklą su bokšteliu, valomąją. Tam labai praverstų ES investicinė parama, kuria jie nė karto nėra pasinaudoję. Tačiau artimiausius ūkio pokyčius Vidas sieja su broliu. „Dar laukiame, kol jis nuspręs prisidėti prie šeimos verslo. Ūkyje perversmas būtų nemažas, o darbo visiems užtektų. Iš karto keistume kai kuriuos dalykus, pirmiausia logistikos, greičiausiai įsigytume krovininį automobilį, gal mobilią džiovyklą, kad galėtume paruošti grūdus ir patys į uostą išvežti“, – planais dalijasi pakaunės ūkininkas Vidas Vaškevičius.