Ant kultūrinių medžių ir krūmų, kai kurių žolinių augalų lapų kartais galima aptikti pažeidimų, vadinamų minomis. Tai – mažųjų gaubtagalvių drugių darbas.

Dažniausiai mažieji gaubtagalviai drugiai (lot. – Nepticulidae) vadinami potencialiais kenkėjais, nes minta augalais ir juos minuodami gali pakenkti. Tačiau reikšminga žala augalams padaroma tik tada, kai augalų lapai suminuoti masiškai.

Maitindamiesi šių drugių vikšrai išgraužia augalų lapuose (rečiau stiebuose ar kitose augalų dalyse) vidines ertmes, kurios niekada nebūna atviros, nes iš išorės apsaugotos bent jau augalo epidermiu. Vikšrai augalų audiniuose maitinasi trumpai, paprastai 7–12 dienų, o padaryta mina lieka ilgam, dažniausiai jų galima rasti iki pat vėlyvo rudens, kol nenukrenta lapai.

Išoriškai šviežia, bet tuščia mina be vikšro niekuo nesiskiria nuo tos, kuri yra su minuojančiu vikšru. Tačiau senos, kelių savaičių ar mėnesių minos beveik visada būna pakeitusios spalvą (pabalusios arba parudavusios, o kartais ir ištrupėjusios). Apžiūrint sužalotą augalo lapą prieš šviesą su rankine lupa, nesunku įsitikinti, ar joje dar yra vikšras.

Baigę minuoti vikšrai pasišalina iš lapų ir tarp įvairių nuokritų susipynę kokonus virsta lėliukėmis.

Iš lėliukių išsiritę suaugėliai yra mažiausi pasaulio drugiai. Įdomu tai, kad jie skraido arba tupi ant augalų, bet nesimaitina. Jie net neturi tam skirto burnos aparato (galima sakyti – beburniai). Kitaip nei dideles ir ryškias minas, suaugusius gaubtagalvius drugius nespecialistui gamtoje pastebėti sunku. Pačių mažiausių rūšių priekinio sparno ilgis siekia vos 1,2–1,3 mm, o išskleistų sparnų plotis – apie 2,6–2,8 mm.

Tokius ramiai tupinčius, sparnus suglaudusius miniatiūrinius drugius gali pamatyti tik labai atidus žmogus, o kai tokie mažyčiai drugiai pakyla skristi ir tankiai plazdena sparnais, jų žmogaus akis dažniausiai išvis nepastebi. Tokių skraidančių „vaiduoklių“ pilna visur: kiekvienoje pamiškėje, pievoje, miške, įvairiuose miesto želdiniuose ir mūsų soduose. Drugiai labai gražūs, skirtingi, bet kas iš mūsų juos matėme?

Lietuvoje yra 76 skirtingos mažųjų gaubtagalvių rūšys. Tyrėjai žino, kaip mažuosius gaubtagalvius privilioti naktį su tam tikro šviesos spektro lempomis, todėl galima nustatyti jų paplitimą ir įvairovę.

Kenkėjai ar ne?

Kenkėjai – tai tokie organizmai, kuriuos, žvelgdami iš žmogaus perspektyvos, laikome žalingais. Šie organizmai kenkia žmogui (sveikatai ir kt.), jo daiktams, būstui, auginamiems pasėliams, sodams, gyvuliams ir kt., t. y. padaro ekonominės žalos. O potencialiais kenkėjais vadiname tuos, kurie ekonominės žalos nepadaro, tačiau galėtų padaryti, jeigu gerokai padidėtų jų populiacijos gausumas ar pakistų aplinkos sąlygos, arba jie patektų į naują, jiems palankią teritoriją. Kalbant apie gamtą apskritai, kenkėjų sąvoka atrodo abejotina. Juk visi organizmai yra vienaip ar kitaip svarbūs ekosistemų funkcionavimui, be to, yra mitybinių grandinių dalis. Mažieji gaubtagalviai irgi yra kitų organizmų maistas (pavyzdžiui, vabzdžių, tarp jų ir tų, kuriuos žmogus vadina naudingais).

Dažniausiai mažieji gaubtagalviai yra įvardijami kaip potencialūs kenkėjai, nes minta augalais. Tačiau reikšminga žala augalams padaroma tik tada, kai augalų lapai suminuoti masiškai. Paprastai šių drugių lervų minos negausios. Tiesa, Rytų Azijoje buvo aprašytas atvejis, kai ant beveik kiekvieno sukultūrinto raukšlėtalapio erškėčio lapo, auginamo dėl vitamino C žaliavos, buvo aptikta po 400–500 mažojo gaubtagalvio Ectoedemia picturata minų.

Retais atvejais pasitaiko, kad gausus kai kurių Nepticulidae rūšių minavimas gali sukelti ir ankstyvą augalų lapų kritimą, o dėl medžių defoliacijos mažėja augalų produktyvumas, pavyzdžiui, vaismedžių derlius. Tačiau tai buvo registruota tik Japonijoje.

Mūsų šalyje yra nemažai šių drugių rūšių, kurios gali būti įvardytos kaip potencialūs kenkėjai vien tik todėl, kad minta kultivuojamais ar svarbiais miško augalais. Dalis šių potencialių kenkėjų rūšių minuoja obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių lapus.

Dėl klimato kaitos ir suintensyvėjusių Lietuvos prekybos mainų su egzotiškaisiais kraštais ir didesnių keliautojų srautų, greičiausiai išaugo ir atsitiktinio svetimų kraštų kenkėjų išplitimo pavojus. Kai kurie mažieji gaubtagalviai (kurie priklauso vadinamųjų oligofagų grupei) kartu su mitybiniais augalais ir ant jų esančiais kiaušinėliais arba kokonais, patekę į naują kraštą, gali pradėti maitintis iki tol jiems nebūdingais vietos kultūriniais augalais. Tokiu atveju labiausiai pavojingos būtų tos potencialių kenkėjų rūšys, kurios mitybos požiūriu nėra specializuotos ir kurios minta erškėtinių šeimos augalais (įskaitant obelis, kriaušes, slyvas, abrikosus, persikus, erškėčius, rožes ir kt.).

Siekiant užkirsti kelią atsitiktiniam kenkėjų įvežimui ir norint efektyviai taikyti karantino priemones, būtina žinoti ne tik šiuo metu registruotų kenkėjų rūšis ir jų biologiją, bet ir visų potencialiai pavojingų rūšių paplitimo arealus bei jų mitybos ypatybes.

Kuo dar įdomūs

Pastebėta, kad tos gyvosios gamtos buveinės, kurios pasižymi didesne augalų, dieninių drugių, paukščių ar kitų organizmų įvairove, taip pat yra gausesnės ir mažųjų gaubtagalvių (ir atvirkščiai). Kadangi šių drugių įvairovę galima gana greitai nustatyti, gautais duomenimis galima pasinaudoti kaip greituoju metodu, norint įvertinti įvairių buveinių biologinės įvairovės turtingumą arba vykdant ilgalaikę buveinių pokyčių stebėseną (monitoringą). Taigi, mažieji gaubtagalviai yra mums naudingi.

Maža to, naujausiais tyrimais įrodyta, kad Žemėje jie egzistuoja mažiausiai 130 mln. metų. Todėl įvairūs mažųjų gaubtagalvių tyrimai gali daug ką pasakyti apie visos Žemės gyvosios gamtos istoriją.

Aptikus ant auginamų augalų mažųjų gaubtagalvių minų, matyt, nereikėtų nerimauti dėl jų žalos, kuri yra minimali, nereikšminga, o derėtų pasidžiaugti tuo, kad mūsų sode, darže ar dekoratyviuose želdiniuose apsigyveno organizmai, kuriuos drąsiai galima pavadinti miniatiūriniais gamtos stebuklais. Jie taip pat dažniausiai yra turtingos biologinės įvairovės rodikliai, o kartu ir patys mažiausi pasaulio drugiai.