Pandemija, Rusijos karas prieš Ukrainą ir kiti geopolitiniai įvykiai sukėlė problemų, dariusių įtaką pieno ūkiams: trūko žaliavų ir trąšų, sutriko tiekimas, tad kilo ir kainos. Dėl sutrikdytos poreikio ir tiekimo grandinės infliacija didėjo visose srityse ir visame pasaulyje.

Nors pieno supirkimo kainos 2021– 2022 m. augo nuolat ir ženkliai, praėjusių metų pabaigoje jos pradėjo kristi. Tai lėmė keletas veiksnių.

• Pieno produktų eksportas sudaro apie 70 proc. Lietuvoje pagaminto pieno, iš kitų šalių importuojama 20 procentų. Didžioji dalis lietuviško pieno eksportuojama, todėl jo supirkimo kaina priklauso nuo kainų pasaulinėje biržoje.
• Kinija, viena didžiausių maisto produktų importuotojų, dėl COVID-19 ribojimų, o šiuo metu ir didėjančio sergamumo, patiria finansinių sunkumų. Sumažėjo šalies gyventojų perkamoji galia ir vartojimas, todėl sumenko ir maisto produktų importas. Be to, Kinija neišgali apsirūpinti pašarais, todėl joje gaminamo pieno savikaina aukšta, tačiau, pabrangus importuojamam pienui, ji tapo panaši į importuojamo.
• Praėjusių metų pradžioje pieno gamyba Europoje mažėjo, tačiau, kylant pieno supirkimo kainoms, vėliau pradėjo augti.
• Dėl didėjančių produktų kainų ir infliacijos sumenko mažiausiai uždirbančiųjų perkamoji galia, todėl jie pirmenybę teikia pigesniems produktams ir perka mažiau.

Pašarų kainų augimui įtakos turėjo ne tik energetikos ir trąšų krizės, bet ir Ukrainos žemės ūkio produktų eksporto nebuvimas dėl karo. Tai lėmė didesnes rapsų, kviečių ir saulėgrąžų sėklų kainas.

Taigi pirmasis 2023 m. pusmetis gali būti sudėtingas dėl žemų pieno ir aukštų pašarų kainų. Tačiau prognozuojama, kad jos stabilizuosis, kai sumenks infliacija, atpigs produktai galutiniams vartotojams, atsigaus Kinijos rinka. Jau dabar mažėja elektros ir degalų kainos. Tikėtina, kad dėl didesnių tiekimo galimybių bei mažėjančių žaliavų kainų atpigs ir trąšos. Baigsis didelių kainų ciklas, joms sumažėjus atsigaus vartojimas ir, tikėtina, prasidės stabilesnis etapas.

Gyvename atvirame pasaulyje – esame priklausomi vieni nuo kitų, tad pokyčiai, vykstantys viename pasaulio gale, neabejotinai daro įtaką ir kitoms šalims. Pasaulines tendencijas atspindėjo ir ūkių ekonomikos pokyčiai.

Ūkių ekonomikos kaita 2021–2022 metais

Brango ne tik energetikos ištekliai, trąšos, bet ir žemės ūkio produktai. Praėjusiais metais tiek pašarų, tiek pieno supirkimo kainos buvo rekordinės. Dėl padidėjusių pieno kainų, pašarų kainų dalis nuo pajamų už pieną procentiškai sumažėjo, nors mokėtinos sąskaitos buvo gerokai didesnės.

Pernai ūkiai turėjo nemažai galimybių uždirbti daugiau. Pajamos po šėrimo 2022 m. viduryje buvo beveik dvigubai didesnės, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2021-aisiais. Pieno gamyboje pašarai sudaro daugiausia išlaidų, tad kilusios pajamos leido padengti kitas augusias pastoviąsias sąnaudas, pavyzdžiui, darbo užmokesčio, degalų, elektros ir trąšų. Nors dėl infliacijos šoktelėjo ūkio išlaidos, tačiau ji buvo ir palanki – didėjo pieno supirkimo kainos.

Šiuo metu pieno kaina mažėja, o pašarų – išlieka stabiliai aukšta, todėl ūkių pajamos po šėrimo mažėja – grįžta į 2021 m. pabaigos lygį. Nepaisant to, elektros, degalų ir kitos išlaidos vis dar didesnės, todėl pirmasis šių metų pusmetis ūkiams bus sunkesnis.

Kaip išlikti, kai ekonomika nepalanki?

Šiandien, kai ūkio pelningumas krinta dėl mažėjančių pajamų už pieną ir stabiliai aukštų pašarų kainų, ūkiai ieško sprendimų ir peržiūri šėrimo racionus. Galimi įvairūs strateginiai sprendimai.

Pirmas sprendimas. Didinti pieno kiekį keliant šėrimo raciono kainą. Daugiau investuojant į racioną, didinant energijos ir baltymų kiekį, galima gauti daugiau pieno. Tai brangins pieno savikainą, tačiau pašarai atsipirks ir suteiks papildomų pajamų, jei racionas bus tinkamai subalansuotas. Šiuo atveju labai svarbu kruopščiai suskaičiuoti išlaidas ir pajamas. Rekomenduojama maksimaliai panaudoti ūkyje turimus pašarus, išnaudoti krakmolo ir baltymų šaltinius prieš papildomai subalansuojant šėrimo racioną apsaugotais riebalais ar kitais aukštesnės kainos produktais, kurie turi mažesnę įtaką pieno kiekiui.

Antras sprendimas. Mažinti pieno kiekį apkarpant šėrimo kaštus. Tokiu atveju sumažės ne tik pašarų išlaidos, bet ir pajamos. Turint finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokant darbuotojams atlyginimus, šis sprendimas sumažins pajamas, reikalingas kitoms išlaidoms kompensuoti. Toks metodas tinka tik šeimos ūkiams, kurie nesamdo darbuotojų, neturi didesnių finansinių įsipareigojimų, bet turi gana aukštos kokybės pagrindinių pašarų. Vis dėlto tokį šėrimo būdą reikia suderinti su gyvulių genetika. Tarkime, tai netiktų labai produktyvioms holšteinų veislės karvėms. Mat jos, neaprūpinant reikiamu energijos ir kitų maisto medžiagų kiekiu, naudotų savo organizmo rezervus, tad ilguoju laikotarpiu galėtų kilti medžiagų apykaitos sutrikimų ir kitų problemų, pavyzdžiui, suprastėtų vaisa. Norint šias klaidas ištaisyti, prireiktų laiko, padidėtų pieno savikaina ir būtų prarandama dalis pelno.

Trečias sprendimas. Didinti arba išlaikyti tą pačią pieno gamybą mažinant šėrimo kaštus. Tai – ilgalaikė, tvariausia ir ūkiui naudingiausia strategija, tačiau reikalauja planavimo ir nuoseklaus darbo.

• Pasirūpinti aukšta žolinių pašarų kokybe, nes tai yra ūkio kapitalas, kuris net ir svyruojant kitų pašarų kainoms suteikia stabilumo, mažina perkamų pašarų poreikį. Todėl žolinių pašarų paruošimui reikia skirti daugiausia pastangų.
• Ūkio vadybos strategija – savalaikis karvių sėklinimas, geros genetikos parinkimas, tinkamas raciono balansas, karvių sveikatingumo užtikrinimas, ypač svarbu tinkamai jomis rūpintis rizikingiausiais etapais, t. y. auginant veršelius, šeriant tranzitines karves.
• Ilgalaikės investicijos į fermas užtikrina gerą mikroklimatą ir karvių komfortą, mažina rankų darbo poreikį.
• Pasaulyje pieno ūkiai stambėja, jų produktyvumas iš karvės didėja, todėl pieno gamybos savikaina mažėja. Siekiant išlikti konkurencingiems pieno rinkoje, svarbu neatsilikti ir efektyvinti gamybą.

Ūkis, laiku priėmęs reikalingus sprendimus, yra atsparesnis įvairioms krizėms. Efektyvi pieno gamyba tiek lengvesniais, tiek sunkesniais laikais – tai pagaminti daugiau produkcijos su mažiau pašarų, žemės ir darbo jėgos. Nuo gamybos efektyvumo priklauso ir pieno verslo konkurencingumas bei pelningumas. Todėl labai svarbu neleisti trumpalaikėms krizėms daryti įtakos sprendimams, kurių pasekmės juntamos ilgą laiką. Prieš priimant sprendimus, reikia užduoti sau keletą klausimų. Kodėl turite pieno ūkį ir kokia jūsų misija? Kaip įsivaizduojate ūkį po 10–20 metų? Kokie ilgalaikiai tikslai? Išsirinkite 2–3 svarbiausius aspektus, kuriuos šiandien reikia pakoreguoti. Planuokite ir nusistatykite tikslus – rezultatą pasieksite dirbdami tikslingai, nesiblaškydami dėl laikinų pakilimų ir nuosmukių.

Pieno gamyba – lėtų pokyčių veikla. Ateinančių kelerių metų rezultatus lems šiandieniai sprendimai. Taigi, jeigu jie prasti, rezultatai bus neigiami ateinančius kelerius metus. Pavyzdžiui, dėl prastos karvių sveikatos mažėja pieno kiekis ir efektyvumas, todėl, neužtikrinant jų gerai sveikatai reikalingų sąlygų, teks daugiau investuoti į gydymą. Žoliniai pašarai – esminė pieno ūkio dalis, todėl juos ruošiant nereikėtų taupyti, nes suprastės kokybė, o neigiamos pasekmės bus juntamos visus metus: sumažės ne tik pieno kiekis, bet ir pelningumas. Negana to, bus prastesnė karvių sveikata, gali netgi padidėti pieno savikaina. Beveik kiekvienam ūkiui jau keletą metų trūksta darbuotojų ir, panašu, situacija nepagerės, todėl svarbu šią problemą spręsti priimant atitinkamus sprendimus ir investuojant į rankų darbo poreikį mažinančias technologijas.

Pieno ūkiai svarbūs, nes žmonėms maisto reikia ir reikės. Be to, vis daugiau pasaulio gyventojų pragyvenimo lygis auga, tad didėja ir maisto poreikis. Pieno ūkiai išgyvens ir klestės, jei prisitaikys prie pokyčių. Svarbu nusiteikti ūkininkauti, planuoti, kad šią veiklą perims vaikai ir anūkai.