- Dovilė MALAŠAUSKIENĖ, Mindaugas TELEVIČIUS, prof. dr. Ramūnas ANTANAITIS LSMU Veterinarijos akademija
- Mano ūkis
Dažniau pasitaikančių galvijų ligų (mastito, ketozės, didžiojo prieskrandžio veiklos sutrikimų) profilaktikos ir gydymo principai gerai žinomi. Retesnėms ligoms gydyti reikia specifinių žinių ir gebėjimų. Viena tokių ligų yra karvių tešmens abscesas.
Susidūrėme su klinikiniu atveju. Trečios laktacijos karvė maždaug prieš mėnesį gydyta nuo mastito. Melžėjos pastebėjo, kad galinis kairysis ketvirtis neišsimelžia, pakitusi spenio apimtis ir forma, o pats ketvirtis šiltesnis nei kiti.
Atliktas klinikinis tyrimas: temperatūra – 39,9 °C, didžiojo prieskrandžio susitraukimai – 3 k./2 min., vidutinio stiprumo, apetitas sumažėjęs. Atliktas Kalifornijos mastito testas (CMT), iš galinio kairiojo ketvirčio išmelžtos tirštos košės konsistencijos išskyros, justi nemalonus pūlių kvapas. Įtartas besiformuojantis abscesas.
Rekomenduota kuo geriau išmelžti ketvirtį, jį plauti labai švelniu kalio permanganato tirpalu, paskirtas nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ir antibiotikų kursas. Būklei negerėjant ar pastebėjus kitų tešmens ketvirčių pokyčių, karvę patarta brokuoti.
Absceso priežastys
Pūlinys (lot. abscessus) – jungiamuoju audiniu griežtai apribota pūlių (t. y. nekrozavusių audinių, bakterijų ir leukocitų) sankaupa, kurios atsiradimą skatina pūlius formuojančios bakterijos. Ši struktūra gali susiformuoti kiekviename gyvūno audinyje ar organe, kuriame šios bakterijos geba įsitvirtinti ir daugintis.
Absceso sandara: viduje – pūlių užpildyta ertmė; ją supa granuliacinis audinys – taip organizmas stengiasi šią ertmę užpildyti, bet nesugeba įveikti pūlių pasipriešinimo; išorėje abscesą riboja ir neleidžia išplisti jungiamojo audinio kapsulė.
Daugiausia paplitę poodinio audinio abscesai. Jų atsiradimą lemia pro odos mikroskopinius pažeidimus patekusios bakterijos, kurios sukelia ribotą pūlingą poodžio ar gilesnių audinių uždegimą. Taip pat abscesai dažnai susiformuoja raumenyse, patekus infekcijai po trauminių kraujosruvų (sumušimų, įbrėžimų, nubrozdinimų), sušvirkštus vaistų (gydant, vakcinuojant, kai aplikacija atliekama per nešvarią, nedezinfekuotą odą).
Būna ir metastazinių abscesų, kai infekcija nukeliauja iš kito uždegiminio židinio limfa arba krauju, nusilpus organizmo atsparumui – taip dažniausiai susidaro giluminiai pūliniai, susiformuojantys giliai raumenyse ar parenchiminiuose organuose.
Dar vienas giluminių abscesų šaltinis – užleisti negydyti pūlingi parenchiminių organų uždegimai, kai organizmas, negalėdamas infekcijos sunaikinti, ją apriboja iš jungiamojo audinio suformuodamas kapsulę. Klasikinis tokių abscesų susidarymo pavyzdys yra negydoma pneumonija, kai susiformuoja plaučių pūliniai, taip pat komplikuotas mastitas, kai gydoma netinkamai ar pavėluotai.
Giluminiai abscesai labai pavojingi, nes pratrūksta ne į išorę, o į serozines ertmes (pilvo, krūtinės) ir bet kada gali sukelti sunkią ligą – pleuritą, peritonitą, septicemiją. Ilgai tęsiantis pūliavimui, vešliai auga granuliacinis audinys ir aplink susidaro storas granuliacinis barjeras – piogeninė kapsulė, apribojanti infekciją.
Dauguma tešmens pūlinių susidaro dėl bakterijų
Tešmens abscesas gali atsirasti bet kurioje pieno liaukos audinio vietoje arba šalia liaukų (poodyje, limfiniuose mazguose). Dažnai įtariama jo atsiradimo priežastis yra sužeista pieno liaukos srities oda, dėl to vėliau ir atsiranda pūlinys. Esant tokiems pažeidimams, pieno sekrecija dažnai nesutrinka ir nebūna mastito požymių, tačiau atsiranda akivaizdžių absceso susidarymo požymių (lokalizuotas karštas tynis su besiformuojančia minkšta sritimi).
Vidiniai abscesai gali susidaryti antrinio ar lėtinio mastito atveju, pavyzdžiui, kaip būdinga Arcanobacterium pyogenes sukeltam tešmens uždegimui. Dauguma karvių tešmens pūlinių susiformuoja dėl tokių bakterijų kaip A. pyogenes arba į tešmens liauką patekusių stafilokokų veiklos, tačiau kartais juos gali sukelti ir kiti mikroorganizmai.
Besiformuojantys tešmenyje abscesai atrodo kaip tvirti, šilti, lokalizuoti tešmens (dažniausiai vieno ketvirčio, atsižvelgiant į jų išplitimą) patinimai, kurie gali skirtis ar nesiskirti nuo liaukos parenchimos. Šių patinimų palpacija karvei gali būti skausminga, pradžioje iš pažeisto ketvirčio gali bėgti normalus pienas (dažnai tai lemia pūlinio dydis ir pažeidimo laipsnis), kitais atvejais, kai abscesas susiformuoja didelis ir atsiveria, gali bėgti tirštos, pūlingos, nemalonaus kvapo išskyros.
Ligos eiga
Dėl šio susirgimo gali formuotis vietinis arba sisteminis organizmo atsakas, kuriam būdingi uždegimo metu pasireiškiantys simptomai: karščiavimas, paraudimas, patinimas, skausmas ir funkcijos sutrikimas.
Absceso formavimosi pradžioje čiuopiant pažeistą sritį jaučiamas kietas, dažnai nelokalizuotas darinys. Jam bręstant justi standus, dažnai lokalizuotas, elastingas darinys su būdinga fliuktuacija – paspaudus šį darinį pastumiami jo viduje susikaupę pūliai ir jie perduoda šį spaudimą į kitas absceso kapsulės sritis.
Esminis skirtumas nuo flegmonos yra tas, jog kapsulė supa abscesą iš visų pusių, todėl jis fliuktuoja, paspaudus bet kurioje jo vietoje, bet kuria kryptimi. Remiantis fliuktuacijos testu daugeliu atvejų nustatomi giliai po fascijomis esantys pūliniai. Uždegimo vietoje oda skausminga, patinusi, įtempta, paraudusi, o vietinė ir dažnai bendra gyvūno temperatūra pakilusi. Temperatūra svyruoja – pakyla vakare, rytais paprastai būna normali.
Pasitaiko ir kitų bendros intoksikacijos reiškinių – silpnumas, apetito stoka.
Abscesas gali pratrūkti į išorę arba, suardęs granuliacinį barjerą, išsilieti į aplinkinius audinius. Esant ūmiam pūliniam uždegimui (pradedant formuotis abscesui), granuliacinis barjeras yra labai plonas, todėl neleistinos įvairios manipuliacijos (negalima pūlinio spausti, zonduoti ir kt.).
Sunkiau diagnozuoti giliuosius abscesus, kadangi jų vystymosi požymių negalime matyti vizualiai. Tokiu atveju atliekamas ultragarsinis tyrimas. Abscesus kartais tenka diferencijuoti nuo hematomos (išsiliejusio kraujo, susikaupusio audiniuose ar tarp audinių) ar susikaupusios limfos, kai sutrinka jos nutekėjimas limfagyslėmis. Tiek susikaupusi limfa, tiek ir hematoma gali supūliuoti, nes kraujas ir limfa yra gera terpė bakterijoms daugintis, tačiau šis procesas gali užtrukti. Lokalų skysčių susitelkimą galima pamatyti ultragarsu, diagnozei patikslinti atliekama tynio punkcija (jei ištraukiami pūliai – tai abscesas, kraujas – hematoma, o jei gelsvas ar beveik skaidrus, lipnus skystis – limfa).
Diagnozuoti padeda ultragarso tyrimas
Diagnozei nustatyti dažniausiai pakanka fizinių požymių (patinimo, skausmingumo, pūlingo sekreto tekėjimo per atsivėrusią ertmę ar spenio kanalą), tačiau diagnozei patvirtinti gali būti taikomas ultragarsinis tyrimas arba punkcija. Paprastai per ultragarsinį tyrimą matyti stora kapsulė, susiformavusi aplink abscesą.
Ultragarsas naudingas diagnozuojant ir gydant tešmens abscesus, nes galima aptikti fliuktuojančią medžiagą, taip pat nustatyti saugią sritį (kur nėra stambių kraujagyslių, tankaus jų tinklo), kurioje galima jį atverti, jeigu reikia aspiruoti susikaupusius pūlius ir nusausinti susidariusią ertmę. Taip pat šis tyrimas gali padėti aptikti pagrindines kraujagysles pūlinio susidarymo vietoje ir išvengti jų pažeidimo, jeigu būtų nuspręsta atverti abscesą.
Pūlinių gydymas
Konservatyvus gydymas remiasi savaiminiu abscesų plyšimu ir pūlių nutekėjimu per maždaug 2–8 savaites. Tai įprastas gydymas, nes veterinarijos gydytojai kartais baiminasi rimtesnio sužalojimo (kraujagyslių, pieno liaukos parenchimos) tešmens liaukoje dėl didelio viso organo aprūpinimo krauju, tad laukia, kol pūlinys atsivers savaime.
Konservatyvus gydymas tikriausiai vis dar yra saugiausias būdas gydyti tešmens abscesą. Vienintelė rizika – jų plyšimas į liaukos vidų, kur dėl intensyvios kraujotakos didėja kraujo užkrėtimo rizika. Todėl rekomenduojama abscesą plačiai atverti, išleisti pūlius, aseptizuoti (praplauti) ir sudaryti sąlygas pūliams nutekėti – drenuoti.
Tam tinka marliniai tvarsčiai, guminiai ar plastikiniai vamzdeliai. Esant dideliam pūliniui, jį reikia nuolat plauti – Skirtingos tešmens patologijos ir jų diferenciacija Šaltinis – veteriankey.com Edema pro vieną dreną nuolat leisti aseptizuojantį skystį (pvz., silpnai rausvos spalvos kalio permanganato tirpalą), jis išbėgs pro kitą. Skiriama nuskausminamųjų (NVNU), antibiotikų, dedami antiseptiniai, osmotiniai (pirmuoju periodu) ir riebaliniai (antruoju – granuliaciniu periodu) tvarsčiai.
Būtina pašalinti giluminius abscesus kaip pavojingą infekcijos šaltinį. Prieš atliekant šią procedūrą labai svarbu ultragarsiniu tyrimu įvertinti pūlinio struktūrą ir stambių kraujagyslių padėtį, taip parenkant optimalią pjūvio vietą. Po savaiminio ar chirurginio drenažo absceso ertmė turi būti kasdien suvilgoma skiestu antiseptiku arba fiziologiniu tirpalu, o drenažo anga likti atvira, kad priešlaikinis užsivėrimas neleistų pūliniui atsinaujinti. Drenavimui galima naudoti medžiagas, kurios traukia nekrozuotus audinius ir palengvina jų pašalinimą.
Paprastai gydyti antibiotikais nereikia, nes abscesas yra jau izoliuota, lokali uždegimo forma. Tačiau svarbu stebėti gyvūno būklę, ypač kūno temperatūrą, nes karščiavimas gali rodyti, kad prasideda sisteminis uždegimas ir gali prireikti antibiotikų kurso.
Profilaktikos priemonės
- Paisyti aseptikos ir antiseptikos švirkščiant vaistus;
- laikytis rekomendacijų, kiek vaistų galima švirkšti po oda į vieną vietą;
- naudoti vienkartines adatas;
- jei naudojamos daugkartinės adatos, rekomenduojama jas dezinfekuoti arba prieš darbą sterilizuoti;
- norint išvengti absceso, kaip komplikacijos gydant mastitą, vaistus aplikuoti švariai dezinfekavus spenio kanalą ir iki galo išgydyti mastitą.