Silosas yra svarbi gyvulių raciono dalis. Jo kokybė lemia pagamintos produkcijos kiekį, galvijų mėsos ir pieno savybes. Cheminės sudėties komponentų silose nustatymas – geriausias įrankis jo kokybei įvertinti.

Silosą galima gaminti iš įvairių augalų: daugiamečių ir vienmečių žolių, pupų ir avižų mišinio ir kitų. Itin populiarėja kukurūzų siloso gamyba. Siloso pašarinę vertę lemia ne tik augalų rūšis. Ypatingos reikšmės pašarinei vertei turi gamybos technologija ir laikymo sąlygos. Struktūra, spalva ir kvapas – pagrindiniai rodikliai, pagal kuriuos gali būti atliktas pirminis siloso kokybės vertinimas. Geros kokybės silosas dažniausiai yra žalsvas, gelsvas, skleidžia malonų pieno rūgšties kvapą. Vis dėlto tiksliai siloso kokybę, jo pašarinę, energinę vertę galima įvertinti tik siloso mėginius išanalizavus laboratorijoje.

Kada reikia vertinti siloso kokybę?

Siloso kokybė turėtų būti tiriama ne anksčiau kaip praėjus 20 dienų po tranšėjos, kaupo ar bokšto prikrovimo. Iki to laiko silosuojama masė paprastai baigia rūgti.

Tam, kad teisingai įvertintume siloso kokybę, būtina žinoti silosuojamos masės botaninę sudėtį, silosavimo laikotarpį ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos fermentacijos eigai. Vertinant siloso kokybę, energijos rodikliai yra vieni svarbiausių, bet ne vieninteliai. Reikia atsižvelgti ir į baltymų, sausųjų medžiagų (SM) kiekį silose, taip pat pH, fermentacijos rodiklį ir organines rūgštis.

Pagrindiniai siloso kokybės rodikliai yra sausosios medžiagos, apykaitos energija (AE), neto energija laktacijai (NEL), žali baltymai, vandenyje tirpūs angliavandeniai, žali riebalai, neutraliame tirpale išplautos ląstelienos (NDF) ir rūgščiame tirpale išplautos ląstelienos (ADF) kiekis, žalios ląstelienos kiekis, žali pelenai, pH, fermentacijos rodiklis. Organinės rūgštys, nurodančios siloso kokybę, yra pieno, acto ir sviesto rūgštys.

Skirtingos sudėties siloso kokybės rodikliai

Laboratorinėmis sąlygomis buvo pagamintas ir ištirtas šios botaninės sudėties silosas:

• miglinių žolių – 90 proc. svidrių, 8 proc. rausvųjų dobilų, 2 proc. įvairiažolių;
• pupinių žolių – 99 proc. raudonųjų dobilų, 1 proc. svidrių.

Skirtingos sudėties silosas labiausiai skyrėsi pagal žalios ląstelienos, NDF ir fermentacijos rodiklį. Geriausias fermentacijos rodiklis nustatytas miglinių žolių silose. AE, NEL ir NDF taip pat buvo didesni šiame silose.

Organinių rūgščių kiekis įvairios sudėties silose buvo skirtingas. Jų daugiausia nustatyta 90 proc. miglinių žolių silose: daugiau kaip 45 g kg^-1 pieno rūgšties, 30 g kg-1 acto rūgšties ir mažiausiai – nepageidaujamos sviesto rūgšties (mažiau kaip 5 g kg^-1 SM).

Didėjant pupinių žolių daliai silose iki 80 proc., sviesto rūgšties kiekis padidėjo daugiau kaip trečdaliu, palyginti su 90 proc. miglinių žolių silosu, 8 proc. ankštinių ir 2 proc. įvairiažolių.

Ištyrus šalies ūkiuose pagaminto siloso baltymingumą 1 600 mėginiuose, nustatyta, kad atskiroje siloso grupėje žalių baltymų kiekis vidutiniškai kito nuo 165–166 iki 107 g kg^-1 SM ir skyrėsi iki 1,6 karto.

Vadinasi, silosas silosui nelygu. Todėl, sudarant subalansuotus galvijų šėrimo racionus, rekomenduojama tiksliai įvertinti pagaminto siloso kokybę laboratorijoje, kadangi kokybiški žoliniai pašarai yra viena iš pelningo galvijų ūkio sąlygų.