Tinkamai pasirūpinti karvėmis žindenėmis, kurios, kasmet atvesdamos po veršelį, uždirba ūkiui pinigų, ne mažiau svarbu negu buliais ir prieaugliu. Didžiausi jų šėrimo iššūkiai – kad turėtų pakankamai pieno jaunikliui, neperšerti artėjant veršiavimosi laikui, kad vaisius gimdoje neužaugtų per didelis.

Mėsinės galvijininkystės pelningumą lemia karvių žindenių sveikatingumo lygis, reprodukcinės savybės ir jų pieningumas, nes pagrindinė iš karvės gaunama produkcija yra veršelis, kuris 6–8 mėn. auga ją žįsdamas. Mėsinė galvijininkystė pelningiausia, kai kiekviena karvė per metus atveda po jauniklį, kuris nujunkomas būna gerai išsivystęs ir tinkamo svorio.

Nujunkomo veršelio svoris labai priklauso nuo karvės žindenės pieningumo – pirmuosius 3–4 gyvenimo mėnesius jos pienas yra pagrindinis jauniklio maistas. Kuo pieningesnė žindenė, tuo didesnis veršelio priesvoris. Vidutinis mėsinių veislių karvių pieningumas siekia nuo 1 000 iki 1 600 kg per laktaciją. O pieno maistingumą lemia žindenių šėrimas.

Profesionalios žinios apie maisto medžiagų reikmes (mitybos normas) ir pašarų maistinę vertę sudaro ir gyvūninės produkcijos ekonominį pagrindą.

Žindenių racionai

Mėsinės galvijininkystės ūkiuose karvės dažniausiai pradeda veršiuotis jau nuo sausio ir tai tęsiasi iki gegužės. Anksčiau gimę veršeliai iki ganiavos periodo sutvirtėja ir ganykloje gerai auga. Tačiau reikia atminti, kad ankstyvam veršiavimuisi reikia tam tikrų sąlygų, t. y. ūkyje turi būti įrengti sausi ir saugūs tvartai. Vėlesniam veršiavimuisi jau galima naudoti ir paprastesnius statinius.

Karvių veršingumas, ypač paskutinieji 2 mėn. iki apsiveršiavimo, praeina žiemą. Pagrindiniai pašarai tuo metu yra šienas, silosas ar šienainis, koncentratai ir jų perdirbimo atliekos. Mėsinės karvės noriai ėda ir įvairius šiaudus, peraugusį šieną ir įvairias augalininkystės atliekas.

Pašarų poreikis priklauso nuo:

• kūno masės;
• individualaus gyvulio;
• produkcijos kiekio ir tipo;
• skoninių savybių.

Tvartiniu laikotarpiu 80–85 proc. karvių raciono sudaro stambieji pašarai, 15–20 proc. – koncentratai.

Karvių mityba pirmoje laktacijos pusėje

Pirmoje laktacijos pusėje (iki 120 d. po apsiveršiavimo) karvės turi gauti pakankamai maisto medžiagų gyvybiniams procesams ir pieno sekrecijai. Jų racionui reikia optimalaus kiekio energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų. Baltymai turi sudaryti apie 12,5 proc. raciono sausųjų medžiagų (SM).

Mėsinių galvijų augintojai karves kergia taip, kad dauguma jų apsiveršiuotų sausio–vasario mėnesiais. Tai naudinga todėl, kad prieš ganiavą karvių produktyvumas pradeda mažėti, o išėjusių į ganyklą vėl padidėja. Taip be didelių investicijų prieauglis gauna daugiau pieno. Tačiau, taikant tokią sistemą, karvėms reikia duoti koncentratų. Jie racione gali sudaryti 20 proc. ir daugiau, o jų kiekį racione lemia stambiųjų pašarų kokybė. Šeriant aukštos maistinės vertės ir gerą organinės medžiagos virškinamumą turinčiu šienainiu ar šienu, koncentratų žindenėms karvėms gali reikėti labai nedaug arba visai nereikėti.

Ganiavos laikotarpiu apsiveršiavusioms karvėms, ganomoms našiose ganyklose, koncentruotųjų pašarų nereikia.

Karvių mityba antroje laktacijos pusėje

Antroje laktacijos pusėje maisto medžiagų karvėms reikia mažiau. Ganyklose pakanka vidutinio našumo žolės, o tvartiniu laikotarpiu jos šeriamos šienu, silosu, šiaudais. Šiek tiek koncentratų (apie 15 proc.) duodama, jei to reikia.

Raciono sausosiose medžiagose žali baltymai turi sudaryti apie 11 procentų. Karvės neturi stokoti vandens, druskos ir premiksų.

Kaip nustatyti raciono tūrį

Suaugusių mėsinių galvijų racionuose turi būti pakankamai energijos ir svarbiausių maisto medžiagų:

• baltymų;
• angliavandenių (ląstelienos, krakmolo, cukraus);
• riebalų ir mineralinių medžiagų;
• vitaminų ir vandens.

Laktuojančioms karvėms visą parą turi užtekti geros kokybės geriamojo vandens. Jo poreikis priklauso nuo natrio (Na) kiekio pašare: jeigu jo daug, reikia ir skysčių.

Bergždžioms karvėms reikia vidutiniškai 3–5 l skysčių 1 kg raciono sausųjų medžiagų.

Raciono tūris skaičiuojamas atskiro pašaro davinio (kg) paros normą dauginant iš SM kiekio 1 kg natūralaus drėgnumo pašare (nurodyto pašarų maistingumo lentelėse arba ištirto laboratorijoje). Vėliau, susumavus gautus visų raciono pašarų SM kiekius, nustatomas bendras raciono SM kiekis, kuris palyginamas su atitinkamu maisto normų rodikliu.

Sausųjų medžiagų perteklius rodo, kad gyvulys dalies pašarų nesuės, kartu gaus per mažai energijos ir visų kitų maisto medžiagų. SM trūkumas rodo, kad gyvulys bus nepaėdęs ir iš jo negausime planuotos produkcijos.

Analogiškai skaičiuojami ir visi kiti mitybos rodikliai. Suskaičiuoti faktinio raciono ir mitybos normų skirtumai koreguojami didinant arba mažinant pašarų davinius.

Analizuojant racionus, svarbu kontroliuoti ir atskirų medžiagų santykį juose, nes:

• įvairios medžiagos veikia viena kitą;
• daro įtaką pašarų maisto medžiagų virškinamumui ir pasisavinimui;
• veikia karvių produktyvumą;
• svarbūs pieno kokybei ir reprodukcijos rodikliams.

Maisto medžiagų santykis racione

Baltymai yra būtini ne tik kaip medžiagų apykaitos komponentas. Iš pašarų baltymų karvių organizme susidaro kūno ir pieno baltymai. Nuo baltymų kiekio racione ir jų biologinės vertės labiausiai priklauso karvių produktyvumas.

Apie 60–85 proc. pašarų baltymų suskyla iki peptidų, aminorūgščių ir amoniako. Iš šių medžiagų mikrobai sintetina baltymus, kurie pasisavinami galvijo virškinamajame trakte.

Karvės organizmas aminorūgščių gauna iš dviejų šaltinių:

• suvirškintos prieskrandžių mikrobinės masės,
• prieskrandyje likusių nesuskilusių pašarų baltymų (15–40 proc.).

Pašarų baltymų skilimo greitis didžiajame prieskrandyje priklauso nuo jų tirpumo prieskrandžio skysčiuose – jei tirpumas geras, jie skyla greičiau. Skilimo greitis turi atitikti mikrofloros galimybę spėti suvartoti amoniaką ir kitus baltymų skilimo produktus savo baltymams sintetinti. Nepanaudotas amoniakas šalinamas iš organizmo, dėl to susidaro dideli pašarų baltymų nuostoliai.

Karvėms didesnės vertės turi tie pašarai, kurių baltymų skilimo greitis prieskrandyje mažesnis, o žarnyne jie yra lengvai virškinami. Prie tokių pašarų priskiriamas daugiamečių žolių šienas, šiaudai, rapsų ir sojų išspaudos ir rupiniai.

Pašarų angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis – iš jų galvijai gauna iki 85 proc. reikiamo energijos kiekio. Iš angliavandenių, atliekant įprastą pašarų cheminį tyrimą, galima nustatyti žalios ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekį. Ląstelienai priskiriama dalis hemiceliuliozės ir inkrustacinės medžiagos (lignino ir kt.). Neazotinės ekstraktinės medžiagos yra cukrus, krakmolas, organinės rūgštys ir kt.

Galvijų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sudėtingus angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) skaido iki paprastesnių junginių (cukraus). Cukrus toliau paverčiamas acto, propiono, sviesto ir kitomis rūgštimis. Pašarų cukrų organizmui lengviausia panaudoti kaip energijos šaltinį.

Optimalus cukraus ir baltymų santykis racione užtrūkusioms veršingoms karvėms yra 0,8:1,0, o laktuojančioms – 0,8:1,1. Tuomet prieskrandžių mikroflorai susidaro palankios sąlygos sintetinti amino- ir riebalų rūgštis, taip pat B grupės vitaminus.

Svarbus energijos šaltinis yra ir krakmolas. Užtrūkusioms veršingoms karvėms krakmolo ir cukraus santykis racione turi būti 1,1:1,3, o laktuojančioms – vidutiniškai 1:1,5.

Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos žolių ląsteliena. Prieskrandžių mikroflora ją skaido į lakiąsias riebalų rūgštis (acto, propiono, sviesto ir kt.), iš kurių karvių organizmas gauna energijos, o iš acto rūgšties gamina pieno riebalus.

Mažiau pieningų karvių racionuose ląsteliena gali sudaryti iki 28 proc. SM. Jei racione yra per daug ląstelienos, maisto medžiagos blogiau virškinamos, suvartojama daugiau pašarų produkcijos vienetui gauti.

Riebalų ir mineralų svarba

Karvės organizmui didelės įtakos turi riebalai ir mineralai. Iš riebalų organizmas gauna ne tik energijos – jie būtini ir normaliai maisto medžiagų apykaitai skatinti. Su riebalais į organizmą patenka juose tirpstantys vitaminai (A, D, E, K). Riebalai turi sudaryti 2–4 proc. raciono SM.

Mineralinės medžiagos, nors ir neturi energinės vertės, yra nepaprastai svarbios. Karvėms skiriamos tam tikros makroelementų (kalcio, vario, cinko, kobalto, mangano, jodo ir kt.) normos. Labai svarbu mineralines medžiagas ir jų santykį su kitomis medžiagomis tinkamai subalansuoti.

Karvių racionuose turi būti šarminė mineralinių medžiagų reakcija. Iš rūgštinių elementų pašaruose yra fosforo, chloro ir sieros. Iš šarminių – kalcio, natrio, kalio ir magnio. Koncentratuose dažnai yra per daug rūgštinių elementų, o sultinguosiuose, žaliuosiuose pašaruose, šiene – šarminių. Geriausias rūgštinių ir šarminių elementų santykis produktyvių karvių racionuose yra 0,6:0,9.

Kalbant apie mikroelementus, blogiau, kai jų racione yra per daug, negu per mažai. Pašaruose mikroelementų trūksta tada, kai jų per mažai dirvožemyje. Nors daugelio mikroelementų įtaka organizmo funkcijoms ištirta, tačiau žinių, kaip juos tiksliai normuoti, dar nepakanka.

Kiek organizmas pasisavina mineralinių medžiagų, lemia daugelis veiksnių. Vis mažiau gyvulys jų pasisavina ir suvartoja sendamas. Manoma, kad karvės pasisavina beveik visą suėstų pašarų natrį, kalį ir chlorą, o mangano pasisavina 3–4 procentus.