Širvintų rajono ūkininkas Bronislavas Liubomiras Vošteris kartu su žmona Janina visą gyvenimą pašventė nuo seno lietuvių vertinamiems linams. Šeima ne tik augina linus, kitas grūdines kultūras, iš jų gamina sveiką maistą, bet ir nepaliauja dalytis sukauptomis žiniomis apie linų naudą.

Diplomuotą agronomą B. Vošterį galima vadinti ir nediplomuotu mitybos specialistu, mat jis, augindamas linus, grikius, judras, kmynus, žirnius, speltas, avižas, kitus grūdinius augalus, tyrinėja jų naudą mitybai ir sveikatai.

„Senovės išminčiai buvo tūkstantį kartų teisūs, kai pasakė savo sparnuotąsias frazes: „Tegul maistas būna jūsų vaistai, o vaistai – jūsų maistas“ ir „Žmogus yra tai, ką jis valgo“. Dabar pasaulyje sparčiai plėtojasi nauja medicinos kryptis – gyvenimo būdo medicina. Tai – mityba visaverčiais sveikais produktais, fizinis aktyvumas ir tinkamas gyvenimo būdas. Todėl būtina vartoti produktus, turinčius omega-3 rūgščių, kurių ypač daug yra linų sėmenyse, o ne produktus, kuriuos bruka stambioji maisto pramonė ir kuriuose vyrauja omega-6 rūgštys“, – savo išleistoje knygelėje „Gyvenimo formulė“ apie linų ir kitų augalų naudą rašo B. Vošteris.

Linų sėmenis ir jų aliejų jis palygina su žuvų taukais, kuriuos rekomenduojama vartoti dėl omega-3 rūgščių. Sėmenyse yra žmogui naudingų augalinės kilmės riebalų rūgščių. Ir ne vien!

Vošteriai galėtų ilgai vardyti sėmenų ir jų aliejaus sudėtį, gerąsias savybes. O apie jas šeima žino ne tik teoriškai. Ūkininkas laboratorijoje ištyrė, kiek jo spaudžiamame aliejuje yra omega- 3 rūgščių, vitaminų, mineralų ir kitų žmogui reikalingų medžiagų.

Sutuoktiniai nuolat vartoja sėmenis, aliejų, kitas grūdines kultūras, kurios neturi glitimo, ir sveikata nesiskundžia. Janina Vošterienė, jau perkopusi 80-metį, nevartoja jokių vaistų, pas gydytojus nesilanko, nes nėra dėl ko. Bronislavas pasakoja, kad prieš keliolika metų gydytojai jam patarė keisti kelių sąnarius, bet neprireikė – padėjo sėmenų aliejus. „Mes per parą suvartojame po kokius 2 šaukštus sėmenų aliejaus, nes būtina!“ – pabrėžia ūkininkas.

Jis jau yra išleidęs net 5 knygeles, kuriose surinko ir pateikė daugybę informacijos, įrodančios linų, sėmenų ir jų aliejaus naudą žmogui. Taigi, ne tik augindamas linus, gamindamas jų produkciją, bet ir edukuodamas pirkėjus, B. Vošteris stengiasi, kad šie vertingi augalai neliktų pamiršti, kad būtų puoselėjamos linininkystės tradicijos.

Tuo tikslu jis daugybę metų nuo 2014-ųjų savo iniciatyva ir lėšomis ūkyje kiekvieną rudenį rengė Lino šventes (tik pastaraisiais pandeminių suvaržymų metais renginio teko atsisakyti). Į jas kviesdavo linininkystės mokslininkus, taip pat mitybos specialistus, gydytojus. Vyko ne vien produktų degustacijos, mugės, bet ir edukacijos. Susirinkdavo iki 400 žmonių!

„Atvykdavo į ūkį žmonių, jiems pasakodavome apie aliejaus savybes, virdavome košes. Vieną kartą tokį nedidelį renginį padarėme. O po to patys žmonės šventės prašė. Atvažiuodavo autobusais, nebetilpdavo. Vis tiek jiems tos košės reikėjo virti. Tai nusprendėme padaryti renginį, kur galėtų daugiau žmonių susirinkti“, – į klausimą, kodėl negailėjo nei brangaus darbymečio laiko, nei lėšų ir ėmėsi organizuoti renginius, atsako linininkystės puoselėtojas, savo ūkį pavadinęs „Lino namais“.

Tiesa, pernai Lino šventė neįvyko. „Prašėme, kad mūsų renginį paremtų Žemės ūkio ministerija, bet jie pareiškė, kad nėra lėšų. Man kartais pikta, kad valdžia nesirūpina žmonių sveikatinimu. Esame kvietę į renginius ir sveikatos ministrą, bet atsakė, jog neturi laiko“, – pasakoja B. Vošteris.

Nuo pluoštinių prie sėmeninių

Širvintiškis labai apgailestauja, kad linininkystė mūsų šalyje buvo sužlugdyta. „Lietuvoje 1924–1927 m. buvo auginama iki 100 tūkst. ha linų. Prieškario laikais linai ir jų produkcija papildydavo šalies biudžetą beveik 30 proc. valstybės pajamų, o pagal eksportą užėmė trečią vietą Europoje. Įstojus į Europos Sąjungą linų auginti neapsimokėjo dėl mažų kainų, o šalyje veikę linų fabrikai bankrutavo“, – nelinksmai kalba ūkininkas.

Jis pats ūkininkauti pradėjo nuo 1989- ųjų, ir visą laiką augino linus. Anksčiau pluoštinius, o vėliau – sėmeninius. Kodėl Vošteriai pasirinko būtent juos? „Buvau įpratęs, nes kai po agronomijos studijų dirbau Biržų rajone, Kvetkuose, tarybiniame ūkyje, visuomet buvo auginami linai, po 200 ha. Kai 1978-aisiais persikėlėme gyventi į Širvintų rajoną (čia Bronislavas ir pradžių dirbo ūkio vadovu – red. past.) ir vėliau pradėjome ūkininkauti, irgi auginome linus. Tais laikais ir žemės daug neturėjome, pradėjome nuo 15 ha, bet kelis hektarus sėdavome linų“, – prisimena ūkininkas. Stiebelius parduodavo Ukmergės linų fabrikui ir, pasak augintojo, neblogai uždirbdavo, buvo patenkinti.

Kai fabrikai užsidarė, širvintiškis ėmė auginti sėmeninius linus. Nedaug, po kelis hektarus. Sukonstravo aparatą ir spaudė sėmenų aliejų. Iš pradžių ūkininkams valdžia neleido patiems perdirbti ir iš ūkio parduoti produkcijos. B. Vošteris pasakoja, kad bemaž pirmasis šalyje sukūrė technines sąlygas, išsirūpino perdirbimo ir pardavimo leidimus.

Aliejaus pirkėjų atsirado. Pasak ūkininko, vyresni žmonės sėmenų aliejų žinojo, nes jis buvo įprastas per advento ir gavėnios pasninkus, kai mėsos nebuvo galima valgyti. Be to, seniau kaime kitos rūšies aliejų nelabai ir buvo. O sėmenų aliejų žmonės ne tik maistui naudojo, bet ir liaudies medicinoje, išspaudų duodavo gyvuliams. Ir dabar savo produkciją Vošteriai parduoda iš ūkio, kartais dar nuveža į turgų Vilniuje.

Aliejų dar spaudžia iš rapsų ir judrų, kurių agrotechnika panaši. Abejus augalus sėja rudenį, derlius irgi gauna daugmaž tokio pat dydžio. Tik judrų sėklos labai smulkios, todėl ne kiekviena valomoji geba jas išvalyti.

Praturtintų lesalus ir pašarus, pagerintų produkcijos kokybę

Dabar Lietuvoje linus mažai kas augina, ir tai ne dėl pluošto, o dėl sėmenų. Pernai deklaruota 800 ha linų. Tiesa, jų plotai pastaraisiais metais šiek tiek padidėjo (2017 m. ir 2019 m. nesiekė 500 ha). Sėmeninius linus augina kelios dešimtys ūkių. B. Vošteris jų konkurentais nelaiko, sako, kad sėmenų dėl jų nepamainomos vertės būtų galima auginti ir daug daugiau.

„Vykstant pokyčiams tarptautinėje rinkoje, Lietuvos paukštininkystės ir gyvulininkystės produkcija yra brangesnė ir negali konkuruoti su pigesne įvežtine. Pakeisti situaciją galėtų į pašarus vietoj importinių sojų, kukurūzų įmaišius linų sėmenų išspaudų, kuriose yra aliejaus ir kitų vertingų medžiagų – polinesočiųjų omega-3 rūgščių. Kiaušiniai, mėsa, pienas taptų aukštesnės kokybės. Pardavus produkciją geresne kaina ir ūkininkams būtų nauda“, – teigia B. Vošteris.

Taip galvoti jis turi pagrindo, nes savo iniciatyva akredituotoje veterinarijos laboratorijoje atliko kiaušinių, vištienos ir pieno, kurie buvo gauti lesinant vištas ir šeriant gyvulius pašaru, praturtintu sėmenų, tyrimus. Juos palygino su tokia pat produkcija, gauta iš pramoninių įmonių. Rezultatai parodė, kad pirmuoju atveju produktai turėjo daugiau omega-3 rūgščių ir kitų mitybai naudingų medžiagų.

Vošteriai savo ūkyje ir patys nuolat laiko keliasdešimt vištų, kurių lesalą praturtina sėmenų išspaudų. Pažįstamam ūkininkui, kuris augina kalakutus, taip pat parduoda išspaudų. Sako, kalakutiena daug skanesnė. „Jeigu paukščių augintojai vienam viščiukui į lesalus kasdien pridėtų nors po 10 g sėmenų, pasikeistų ir kiaušinių, ir mėsos skonis bei vertė. Taigi, reikia labai nedaug“, – skaičiuoja Bronislavas.

Jis dar pasakoja, kad žirgų sporto entuziastai perka sėmenų aliejaus ir jo duoda žirgams prieš lenktynes, mat papildo gyvūnų kraują deguonies ir rungtynių rezultatai būna geresni.

Tikisi, kad linai neišnyks

Šiuo metu Vošteriai dirba 150 ha, pernai augino 25 ha sėmeninių linų, 10 ha belukščių avižų, po 5 ha judrų, speltų ir kitų retesnių kultūrų, taip pat nemažai žieminių kviečių, žieminių miežių, žirnių, žieminių rapsų.

Praėjusiais metais sėmenų derlius buvo prastokas. „Pagailėjau brangių trąšų, o linams jų reikia nemažai, ypač kalio, fosforo. Kita vertus, noriu kad sėmenų ir kitų augalų derlius būtų ekologiškesnis, tai stengiuosi nepertręšti, o pesticidų naudoju tik esant būtinybei, minimaliai. Kai laboratorijose grūdus patikrina, tai chemijos likučių beveik nebūna“, – atviras B. Vošteris.

Kalbėdamas apie sėmeninių linų auginimo specifiką ūkininkas pabrėžia, kad svarbu juos anksti pasėti ir parinkti ankstyvą veislę, kad sėmenys subręstų, kol dar geri orai. Mat būtina laiku nuimti derlių, kad sėklos nepatamsėtų. O taip atsitinka, kai jos gauna daug lietaus. Augintojas stengiasi sėmenis nukulti iki rugpjūčio vidurio. Vidutiniškas sėmenų derlius siekia 1 t iš ha, ūkininkas palankiais metais yra gavęs ir iki 2 t/ha.

Sėjami sėmeniniai linai anksti, kai tik galima įdirbti dirvas. Jie šalnų nebijo, o jeigu ir apšąla, tai po to dar labiau šakojasi. Dirvos ūkyje pastaraisiais metais nebeariamos, įdirbamos skutikliais, lėkštėmis. Taip, pasak ūkininko, žemėje stengiamasi išsaugoti daugiau drėgmės, kurios linams taip pat reikia. Vienais metais, kai pasėjus drėgmės pritrūko, pasėlis sudygo netolygiai. Tai nėra gerai, nes po to linai ir subręsta nevienodai.

Geriausias linų priešsėlis – dirvonai, pievos ir javai. Po žirnių linų negalima sėti, nes derlius bus prastas. Po linų galima sėti javus, jiems labai tinka.

Seniau ūkininkas augino lietuviškas sėmeninių linų veisles. Deja, kai Upytės bandymų stotis, kuri specializavosi linininkystėje, buvo uždaryta, naujų nebesukuriama. B. Vošteris mėgino auginti ir prancūziškas veisles, tačiau derliumi nebuvo patenkintas. Jis pataria auginti vieną veislę, nes kelias labai sunku išsaugoti nesumaišytas sėklas: juk likučių lieka kombaine, valomosiose ir kt.

„Su linais vargo yra. Reikia patirties, žinoti, kaip tinkamai pasėti, prižiūrėti, nukulti. Mes įpratę dirbti“, – apibendrina augintojas.

Į kartkartėmis pasigirstančias kalbas, ar dar įmanoma atgaivinti Lietuvoje linininkystę platesniu mastu, B. Vošteris sako, jog teoriškai įmanoma. „Panemunėlio linų fabriko įranga, kiek žinau, dar išlaikyta, į metalo laužą nesupjaustyta. Galėtų nors vienas fabrikas veikti. O natūralus linų pluoštas neišpasakytai brangus. Girdėjau, kad lietuvių dizainerių karališkai giminei sukurta suknelė kainavo keliolika tūkstančių“, – mąsto Širvintų r. ūkininkas.

Linų puoselėtojo nuomone, siekiant šią sritį atgaivinti, reikia ne vien ūkininkų, bet ir valstybės, verslo pastangų.

„Linus senovėje labai gerbė, vadino Dievų augalu, nes laikė viena vertingiausių kultūrų. Tikiu, kad ateityje linų plotai Lietuvoje plėsis, kai daugelis, kurie nežino unikalių sėmenų savybių, apie jas sužinos. O tam reikia žmones šviesti. Šį darbą turi daryti ne tik ūkininkai, gamintojai, turi prisidėti ir šalies valdžia. Ji taip pat privalo būti suinteresuota gyventojų sveikata“, – įsitikinęs Širvintų r. ūkininkas Bronislavas Vošteris, auginimo tradicijas ateityje ketinantis perduoti sūnėnui Mindaugui, kuris ir dabar dirba kartu.