Pagrindinis bulvių selekcijos tikslas – sukurti derlingas, krakmolingas, įvairaus ankstyvumo, atsparias mechaniniam daužymui, ligoms ir kenkėjams maistinės paskirties bulvių veisles.

Dėl puikaus bulvių skonio, maistinių ir kulinarinių savybių nuo senų laikų jos vadinamos antrąja duona ir tapo beveik kasdienio vartojimo produktu. Iš jų gaminama nemažai patiekalų. Bulvėse yra organinių medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, taip pat mineralų ir vitaminų. Baltymai svarbūs organizmo gyvybiniams procesams, riebalai ir angliavandeniai – energijos šaltinis. Todėl bulvės yra vienos iš pirmųjų gausiame maisto produktų sąraše.

Išvedant naujas veisles siekiama, kad valgomosios bulvės būtų geros maistinės kokybės, gero skonio, nejuoduotų, gerai išsilaikytų, gumbai būtų takios formos, minkštimas – tinkamos konsistencijos, o lupenos geros struktūros, kad jas būtų galima mechanizuotai apdoroti.

Naujos veislės turi pralenkti senąsias bulvių veisles ne tik kiekybiniais ir kokybiniais požymiais, imunitetu ligoms ir kenkėjams, bet ir gausiai derėtų Lietuvos klimato ir dirvožemio sąlygomis.

Optimalų bulvių veislės modelį sudaro 40 skirtingų požymių, kurių pagrindu vykdoma selekcinė atranka pirmamečių, antramečių, kontrolinių sėjinių augynuose, pradiniuose veislių bandymuose. Baigiama konkursiniais veislių bandymais. Selekcinio darbo procesas trunka nuo 7 iki 10 metų.

LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filiale kasmet padaroma apie 30 kryžminimo kombinacijų, nuo 5 iki 10 tūkst. sėjinių sodinama pirmamečių bulvių selekciniame augyne, nuo 100 iki 200 sėjinių tiriama antramečių augyne. Kontroliniame augyne tiriama iki 50 sėjinių, pradiniuose ir konkursiniuose bandymuose – iki 100 sėjinių, ekologiniuose bandymuose – 5–10 veislių. Be šio selekcijos darbo, dar vykdomi 10 veislių dinaminiai bandymai, perspektyvių veislių dauginimas, per 200 bulvių veislių auginamos kolekcijoje, kur atliekami bulvių atsparumo ligoms ir kenkėjams, laikymosi, maistinių, technologinių ir kitų kokybinių rodiklių tyrimai. Konkursiniuose veislių bandymuose 2017–2021 m. buvo tirtos 134 bulvių veislės ir hibridai.

Tarpveislinis kryžminimas ir šiandien yra pagrindinis bulvių selekcijos metodas. Bulvių veislės sukūrimas – tai ilgai laukiamas įvykis, nuoseklaus ir nepertraukiamo darbo rezultatas. Nauja veislė tobulesnė, skiriasi nuo ankstesnių savo savybėmis, paskirtimi, geresniu atsparumu ligoms ir kenkėjams. Tokias bulvių veisles visuomet gerai vertina augintojai, perdirbėjai ir vartotojai.

Veislių derlingumas

Lietuviška bulvių veislė Goda 2004 m. įrašyta į ES žemės ūkio augalų veislių sąrašą. 2006 m. įtrauktos veislės VB Rasa ir VB Aista, 2009 m. – VB Venta, 2010 m. – VB Liepa, 2019 m. – VB Meda.

Visos lietuviškos bulvių veislės pritaikytos mūsų klimato sąlygoms, jas silpnai puola labiausiai paplitusios ligos: juodoji kojelė, virusinės ligos, paprastosios rauplės, rizoktonija. Bulvienojai yra vidutiniškai atsparūs, o gumbai atsparūs bulvių marui. Geras derlius, skonio savybės ir gumbo forma – svarbiausi lietuviškų bulvių veislių pranašumai. 2017–2021 m. nustatyta, kad iš 14 lietuviškų bulvių veislių daugiausia derliaus užaugino naujos bulvių veislės VB Meda – 22,2 t ha^-1 ir Goda – 24,2 t ha^-1.

Gumbų mezgimas intensyviausiai vyksta, kai oro temperatūra būna 16– 18 °C, kai pasiekia 20 °C, sulėtėja, o esant 29 °C karščiui, sustoja. Oro temperatūra, be tiesioginės įtakos gumbų mezgimui ir augimui (derliui), turi ir netiesioginės įtakos viso augalo fotoperiodinei reakcijai. Siekiant padidinti bulvių derlių ir pagerinti jų kokybę, efektyviausias kelias yra naujų veislių kūrimas.

Atsparumas marui

Dėl maro bulvių derlius kasmet sumažėja nuo 15 iki 50 proc., o šios ligos epifitotijos metais galima netekti net iki 80 proc. derliaus. Maras padaro žalos atsižvelgiant į bulvių auginamą vietą, sąlygas, orus per vegetaciją, ligos pasireiškimo laiką, veislės atsparumą, apsaugos priemonių apimtį ir kokybę.

Siekiant sukurti naujas bulvių veisles, turinčias imunitetą bulvių maro sukėlėjui Ph. infestans, didelis dėmesys skiriamas šios ligos tyrimams. Taip pat atliekami išsamūs pradinės medžiagos, naudojamos bulvių veislių ir hibridų selekcijoje, tyrimai. 2017–2021 m. LAMMC ŽI Vokės filiale nustatyta, kad iš 14 lietuviškų bulvių veislių atsparesnės marui buvo Goda, VB Meda, VB Venta, Mirta, Vokė ir Vilnia. 

Mėlynosios bulvės

Vis labiau didėja dėmesys antocianinų vartojimui su maistu. Nuo jų kokybinės ir kiekybinės sudėties labai priklauso ne tik produkto išvaizda (spalva), aromatas, skonis, bet ir bendras produkto antioksidacinis aktyvumas. Tuo paaiškinamas domėjimasis antioksidantų turtingais augalais ir iš jų gaminamais produktais, kurių teigiamas poveikis dažniausiai siejamas su stipriu antioksidaciniu aktyvumu. Išskiriami tokie pagrindiniai antocianinų poveikiai žmogaus organizmui: stabilizuojantis kalogeną, mažinantis laisvųjų radikalų, saugantis nuo vėžio, gerinantis regėjimą.

Terminas antocianai kilęs iš graikų kalbos: anthos – žiedas, o cyanos – mėlynas. Antocianai yra natūralūs gamtoje plačiai paplitę pigmentai. Jie sudaro didžiausią flavonoidų grupę. Šiuo metu yra aprašyti ir žinomi iš augalų išskirti 539 antocianai, iš jų 277 antocianai indentifikuoti jau po 1992 metų. Antocianai augalų žiedams, vaisiams ir lapams suteikia nuo gelsvai rausvos ar raudonos iki violetinės ar tamsiai mėlynos spalvos. Bulvinių (Solanaceae) šeimos augalai (baklažanai, bulvės) taip pat turi antocianų.

Europos Sąjungoje auginamos 99 spalvotų bulvių veislės. Didžiausia problema, kad jos yra vėlyvos, todėl mūsų sąlygomis nelabai tinka. 2012 m. LAMMC ŽI Vokės filialas iš Vokietijos genų banko gavo spalvotų bulvių veislių Blaue Schweden, Violettfleischige ir Blaue Veltlin. Antocianai šiose bulvių gumbuose ir augaluose pasiskirstę netolygiai. Įtraukėme į kryžminimo kombinacijas šias bulvių veisles. Tarpveislinės hibridizacijos metodu tikimės padidinti antocianų kiekius naujose kuriamose lietuviškose bulvėse ir patrumpinti vegetacijos periodą.

Meristeminė sėklininkystė

Baigiamasis selekcijos etapas yra veislės palaikomoji selekcija – pirminė sėklininkystė. Bulvių veislė, turinti vertingus ūkinius požymius, kurie stabilizuoti jos genotipe vegetatyviniu dauginimu, atrodo, turėtų ilgai išlaikyti savo kokybę. Genetiniu atžvilgiu bulvė yra vieno motininio augalo klonas. Kintamumas tam tikrą laiką ir aplinkos veiksniai gali sukelti bulvių sėklos išsigimimą. Todėl meristemos metodas padeda veiksmingai atsikratyti infekcijos, sparčiai padauginti sėklą ir pakelti derlingumą. Tokia devirusuota bulvių sėkla duoda patikimą derliaus priedą – iki 30–50 proc., jos būna derlingos vidutiniškai penkerius metus.

Meristeminė sėklininkystė gerokai pranašesnis už klonų metodą. Meristeminiu būdu nauja veislė gali būti padauginta laboratorijoje, galima gauti bet kokį reikalingą augintojams kiekį. Meristeminės bulvės aukštesnės, turi daugiau stiebų, lapų. Bulvių kerai stambesni.

Meristeminės kilmės augalai neturi grybinių ir bakterinių ligų pradų, kadangi meristeminės sparčiai besidauginančios ląstelės yra bulvių daigų ir šaknų augimo kūgeliuose, į jas beveik nespėja įsiskverbti virusinė ir kitokia infekcija. Šios ląstelės gali duoti pradžią sveikam meristeminiam augalui.

Augalo regeneracija – ataugimas iš meristemos labai priklauso nuo kiekvienos bulvių veislės mitybinės terpės sudėties, meristemos dydžio ir išskyrimo laiko, termoterapijos režimo ir trukmės, kitų veiksnių.

Meristemos metodas apima daug priemonių: pirminės produktyvios medžiagos parinkimas, termoterapija, meristemos išpjovimas, mitybinių terpių parinkimas, meristemos regeneracija, augalų tikrinimas elektroniniu mikroskopu ir virusų neturinčios medžiagos tolesnis dauginimas, mitybines terpes parenkant atsižvelgus į veislę.

Mikrodauginimas ir mikroaugalų auginimas vykdomas šiai veiklai skirtoje biotechnologijos laboratorijoje. Turi būti dirbama steriliomis sąlygomis, neauginami kiti augalai, kurie gali būti bulvių ligų pernešėjai. Sveiki augalai, kuriuose nerandama virusų, sparčiai dauginami karpant. Karpoma taip, kad kiekvienoje atkarpoje būtų po vieną lapelį. Tokios atkarpos sodinamos į naują mitybinę terpę, praturtintą vitaminų ir augimo reguliatorių. Per 3–4 savaites regeneruoja nauji augalai su 4–7 lapeliais. Taip galima dauginti daug kartų. Augalų kiekis sparčiai daugėja aritmetinės progresijos tvarka: 1 = 5 = 25 = 125 ir t. t. Padaugintos in vitro bulvės (1– 10 tūkst. vienos veislės augalų) sodinamos į šiltnamį, kuriame užtikrinta izoliacija nuo amarų ir kitų kenksmingų organizmų, kur per vegetacijos periodą užauga pirmoji minigumbų (m1) reprodukcija.

LAMMC ŽI Vokės filiale meristemos laboratorija dirba nuo 1982 m., o biotechnologijos laboratorijos veikla atnaujinta 2003 metais. Šiuo metu biotechnologijos laboratorijoje devirusuojamos lietuviškos bulvės VB Venta, Goda, VB Meda ir VB Aista.

***

Bulvių gumbai, nelygu veislė, sukaupia 15–35 proc. sausųjų medžiagų, iš jų krakmolo 17–29 proc., baltymų – 1–2 proc., mineralinių druskų – apie 1 procentą. Palyginus augalinius baltymus, bulvės nusileidžia tik kviečiams ir grikiams. Bulvių baltymuose randama 18 aminorūgščių. Iš ploto vieneto, skirto bulvėms, galima gauti beveik tris kartus daugiau sausųjų medžiagų, negu iš grūdinių pašarinių augalų. Be to, bulvių gumbuose yra kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies. Pagal bendrą mineralinių junginių kiekį, sukaupiamą bulvėse, jos lenkia daugelį rūšių vaisių ir daržovių.

Bulvės pasižymi didele maistine verte ir yra vitaminų C, A1 (karotino), B grupės, PP1 ir K šaltinis. Kasdien suvalgydami apie 300 g virtų bulvių, apsirūpiname reikalingais angliavandeniais, fosforu, vitaminu B2 – 10- 12 proc., aminorūgštimis – 30–40, vitaminu C – 40–50, vitaminu B1 – 20–25, kaliu – 55–60, karotinu – 1–32 procentais.

***

Bulvėms būdingos gydomosios savybės. Jose daug kalio, todėl jos tinka sergančiųjų širdies ir inkstų ligomis dietai. Bulvės turi uždegimus, spazmus malšinančių, žaizdų gijimą ir šlapimo išsiskyrimą skatinančių savybių. Jų biologiškai aktyvios medžiagos reikalingos ląstelėms, kaulams, kraujui, dantims. Jos dalyvauja medžiagų apykaitoje ir yra fermentų bei hormonų sudėtinė dalis, reguliuoja organizmo šarmų ir rūgščių pusiausvyrą.