23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2023/01
Boružės – darbščiosios žemdirbių pagalbininkės
  • Dr. Norbertas NOREIKA Gamtos tyrimų centras, Estijos gyvybės mokslų universitetas
  • Mano ūkis

Boružes neabejotinai galima pripažinti pačiomis populiariausiomis ir mėgstamiausiomis vabalų būrio atstovėmis platesnėje visuomenėje. Kuo šie populiarūs vabalai ypatingi ir kodėl daugelis jų verti mūsų globos?

Tarp visų vabzdžių boružės populiarumu ir žmonių prielankumu galbūt nusileistų tik bitėms. Šie daugeliu atvejų žmonių ūkinei veiklai naudingi vabzdžiai ne viena Europos kalba vadinami „Dievo karvytėmis“.

Boružės išskiriamos į atskirą vabalų šeimą (Coccinellidae), kurios atstovų pasaulyje aprašyta daugiau nei 6 tūkst. rūšių. Lietuvoje žinomos 56 rūšys. Boružių sutinkama beveik visose pasaulio sausumos dalyse ir įvairiausiose buveinėse, išskyrus tik amžino ledo plotus. Daug jų rūšių yra nereiklios buveinėms, tad žemės ūkio naudmenos joms puikiai tinka gyventi. Iš esmės šių šešiakojų randama ten, kur ant augalų galime aptikti amarų, skydamarių ir kito jų mėgstamo grobio. Plačiai išplisti padeda ir daugumos rūšių gebėjimas efektyviai skristi.

Šie nedideli vabalai (< 1–18 mm ilgio) pasižymi labai išgaubta nugaros dalimi ir visiškai plokščiu pilvu, buožiškomis antenomis. Jų kūno forma gali būti nuo beveik apvalios (dauguma rūšių) iki pailgesnių ir kiek plokštesnių (pvz., trylikataškė boružė Hippodamia tredecimpunctata).

Boružės gali būti taškuotos ir vienspalvės, ryškių spalvų arba tiesiog rudos ar visai juodos. Tamsiaspalvės boružės neretai gauruotos. Dažnos ryškiaspalvės boružių rūšies skiriamasis bruožas yra tam tikras taškų skaičius. Tai atsispindi ir jų pavadinimuose: dvitaškė adalija, penkiataškė, septyntaškė, trylikataškė ir kitos daugiataškės boružės.

Ryškios šių vabzdžių spalvos ir dėmės yra neatsitiktinės. Gamtoje tokiais ryškiais raštais įspėjami potencialūs grobuonys apie pavojingumą, neskanumą. Mat boružių hemolimfoje (taip vadinamas vabzdžių kraujas) yra nuodingos medžiagos – kantaridino. Sudirgintos jos išskiria gynybinį nuodingą kartaus skonio skystį iš egzoskeleto sąnariuose esančių liaukų. Nenuostabu, kad boružes retokai puola grobuonys, nėra užfiksuota, kad šie turėtų kokią nors įtaką jų populiacijoms. Natūralių boružių priešų yra įvairiose organizmų grupėse, tokiose kaip bakterijos, grybai, erkės, nematodai, pirmuonys, vapsvos, musės ir stuburiniai plėšrūnai.

Efektyviai naikina amarus

Net apie 90 proc. boružių rūšių yra žmogui naudingos kitų nariuotakojų medžiotojos. Keletas rūšių – augalėdės ir jos gali būti laikomos kultūrinių augalų kenkėjomis, tačiau didesnės žalos nepadaro. Pvz., dvidešimtketurtaškės boružės (Subcoccinella vigintiquatuorpunctata) žinomos kaip liucernų kenkėjos. Esama augalų grybeliais mintančių ir juos platinančių rūšių (šešiolikadėmė Halyzia sedecimguttata, dvidešimtdvitaškė Psyllobora vingintiduopunctata). Šešiolikataškių boružių (Tytthaspis sedecimpunctata) tiek lervos, tiek ir suaugėliai minta žiedadulkėmis, nektaru, įvairia grybiena ir grybų sporomis. Šias boružes dažniausiai sutiksime ant įvairių žolinių augalų žiedų.

Plėšriosios boružės gali tenkintis įvairiu maistu, tačiau visada teikia pirmenybę specifiniam grobiui. Pvz., septyntaškės boružės labiausiai mėgsta kviečius puolančius amarus. Galima įžvelgti įdomų dėsningumą, jog ryškių spalvų boružių rūšys linkusios misti daugiausia amarais, o štai tamsiaspalvės ir mažesnės rūšys maitinasi skydamariais, blakutėmis, baltasparniais ir voratinklinėmis erkutėmis.

Boružės yra reikšmingos natūralios šių kenkėjų priešės. Kai kurios suaugėlės boružės gali suryti net iki 100 amarų per dieną, tad yra išties efektyvios šių kenkėjų naikintojos. Kai mėgstamiausio grobio ima trūkti, jos gali pradėti maitintis pakaitiniu grobiu (pvz., mažesniais drugių vikšrais ar vabalų lervomis) ar netgi augaliniu maistu (lipčiumi, nektaru, žiedadulkėmis).

Neabejotinai labiausiai pažįstama yra septyntaškė boružė (Coccinella septempunctata) – dažniausiai visoje Europoje sutinkama boružių rūšis. Į septintaškes labai panašios, tik mažesnės ir besipuošiančios penkiais (kartais turi vieną papildomą tašką) juodais taškais – penkiataškės boružės (C. quinquepunctata). Biokontrolės tikslais septyntaškės buvo įveistos ir Šiaurės Amerikoje, kur dabar yra plačiai išplitusi invazinė rūšis. Septyntaškės gyvena labai įvairiose buveinėse, svarbu, kad būtų jų mėgstamiausio grobio – amarų kolonijų. Amarus efektyviai medžioja tiek jų lervos, tiek ir suaugėliai.

Kita svarbi biokontrolei vietinė rūšis – dvitaškės adalijos (Adalia bipunctata), užaugančios iki 3,5–5,5 mm. Tiek dvitaškių adalijų, tiek ir septyntaškių boružių populiacijų daugelyje natūralaus paplitimo vietovių drastiškai sumažėjo. JAV dvitaškės adalijos buvo antra pagal dažnumą boružių rūšis, o dabar daug kur reta. Manoma, kad šios boružės nyksta dėl invazinių azijinių boružių įsigalėjimo.

Plinta invazinė rūšis

Deja, bet šiuo metu ir Lietuvoje turime neatsakingos žmogaus veiklos rezultatą – tai sparčiai plintančias invazines azijines boružes (Harmonia axyridis). Jos yra stambios (5–8 mm), turi oranžines kojas ir šviesų pilvelį, labai spalvingos, bet dažniausiai – oranžinės su juodais taškais. Natūralus šios rūšies arealas – Rytų Azija. Į Europą buvo įvežtos reguliuoti kenkėjus (taip pat atkeliavo su tarptautine prekyba), kompanijos net prekiavo jomis, kol šios ištrūko ir tapo labai rimta bėda. Lietuvoje pirmą kartą aptiktos 2011 metais Juodkrantėje (Radvilė Nagrockaitė ir kt., 2011) ir vos per dešimtmetį tapo dažnos.

Azijinės boružės yra labai vislios ir labai ėdrios, didesnės už daugelį Lietuvos boružių. Jos geba tarpti įvairiausiose buveinėse ir ištveria labai skirtingas klimatines sąlygas. Šie invaziniai vabalai išstumia vietines rūšis, ypač amaraėdžius vabzdžius (taigi, ir vietines boružes), konkuruodami dėl maisto ar tiesiog suėsdami mažesnes boružes, jų lervas ir kiaušinius! Taip pat jos platina boružių parazitus (mikrosporidijas), kurioms pačios yra atsparios.

Dėl azijinių boružių poveikio daugelyje Vakarų Europos šalių jau matyti buvusių įprastų boružių rūšių nykimas (pvz., septyntaškių, dvitaškių adalijų). Azijinės boružės taip pat maitinasi įvairiais vaisiais, uogomis ir daržovėmis, tad yra tiesioginės kultūrinių augalų (vynuogių, obuolių, moliūgų, kitų uogų) kenkėjos. Jos gali įkąsti žmogui, o jų labai gausiai išskiriama gynybinė medžiaga – izopropyl– metoksipyrazinas – žmonėms gali sukelti alergines reakcijas.

Įdarbinamos biokontrolės tikslais

Biokontrolei boružės plačiai naudojamos jau ilgiau kaip šimtmetį. Vis dėlto gausiai vykdytų įveisimo programų (klasikinė biokontrolė) rezultatai varijuoja, sėkmingų atvejų nėra labai daug. Kai kurios pastangos baigėsi invazinių boružių rūšių įsigalėjimu. Buvo pastebėta, kad sėkmingesnės biokontrolei yra rūšys, kurios minta sėsliais kenkėjais, tokiais kaip skydamariai. O amaraėdės boružės yra linkusios migruoti didelius atstumus tarp maitinimosi ir žiemojimo vietų, tad jų biokontrolės (įveisiant) funkcija buvo ne tokia sėkminga. Nepaisant to, manoma, kad natūraliai aplinkoje esančios boružės reikšmingai sumažina kenkėjų populiacijas, tad jas būtina globoti, kurti joms palankias aplinkos sąlygas (išsaugojimo biokontrolė).

Naudojimui žemės ūkyje įsigyti iš specializuotų kompanijų Europoje galima bent kelių rūšių boružių, pvz., Adalia bipunctata, Cryptolaemus montrouzieri, Delphastus pusillus (sin. D. catalinae). Dvitaškės adalijos yra vietinė Europinė rūšis ir gali būti naudojama amarų populiacijos kontrolei šiltnamiuose ir atviruose laukuose. Jos sėkmingai apsaugo nuo amarų žalos daugelį dekoratyvinių augalų, vaismedžių, daržovių, žalias viešąsias erdves. Viena adalija suėda iki 100 amarų per dieną, o jų būrelis per savaitę gali sunaikinti amarų sankaupą.

Juodai rudos australinės skydamarinės boružės (C. montrouzieri) labai efektyvios reguliuojant skydamarių populiacijas šiltnamiuose ir botanikos sodų oranžerijose. Viena patelė gali sudėti net 400 kiaušinių prie skydamarių kolonijos, o viena lerva sudoroja iki 250 skydamarių. Kai trūksta mėgstamiausio grobio, jos mielai ėda ir kitus kenkėjus, pvz., amarus. Šios ėdrūnės labai jautrios žemesnei temperatūrai (mat kilusios iš Australijos), tad negali išgyventi net ir švelniausios lietuviškos žiemos ir nekelia pavojaus tapti invazine rūšimi.

Na, o mažytės juodos vos 0,2 mm dydžio boružės D. pusillus minta skirtingų vystymosi stadijų baltasparniais, bet ypač mėgsta jų kiaušinius ir nimfas. Šios iš Kolumbijos kilusios boružėlės yra neįtikėtinai ėdrios, todėl baltasparnių kolonijas sunaikina labai efektyviai. Per savo gyvenimą viena tokia boružėlė suėda 10 tūkst. baltasparnių kiaušinių arba 700 jų lervų! Jeigu trūksta baltasparnių, jos medžioja voratinklines erkutes ir amarus.

Šiaurinėse vėsiose platumose plėšriosios boružės paprastai turi vieną generaciją per metus. Peržiemoję suaugėliai dažniausiai veisiasi pavasarį, kai gausu mėgstamo grobio. Kiaušinius deda grupėmis netoli grobio kolonijų. Įdomu, kad kai kurios rūšys deda neapvaisintus kiaušinėlius greta apvaisintų, kad trūkstant maisto lervos tais neapvaisintais kiaušinėliais maitintųsi. Lervos plokščios, pailgos, apaugusios dygliukais (karpelėmis).

Išsiritusių lervų maitinimosi įpročiai labai panašūs į suaugėlių, jos taip pat yra aktyvios, vikriai judančios medžiotojos. Amaraėdės lervos iš pradžių siurbia skystį iš amarų, paaugusios suėda visą amarą. Vystosi nuo mažiau nei dviejų savaičių iki dviejų mėnesių, atsižvelgiant į vabalo dydį, temperatūros sąlygas ir mitybos specializaciją. Mokslininkai pastebėjo, kad boružės turi sinchronizuoti savo dauginimąsi su mėgstamo grobio populiacijos augimu. T. y. boružės turi padėti kiaušinėlius ankstyvoje amarų populiacijos augimo stadijoje (prieš pastarųjų populiacijos padidėjimą), kad lervos turėtų užtektinai maisto iki visiško vystymosi pabaigos. Padėjusios kiaušinėlius per anksti lervos pernelyg greitai suėstų visus amarus, o jei per vėlai (jau per amarų populiacijos augimo piką) – amarų sumažėtų pernelyg greitai ir lervos nespėtų visiškai išsivystyti. Tokia sinchronizacija naudinga ir kenkėjų biokontrolei, nes neleidžia padidėti jų populiacijai.

Reikėtų kurti prieglobsčio buveines

Taigi, absoliuti dauguma žemės ūkio naudmenose sutinkamų vietinių boružių yra naudingos žmogui kenkėjų naikintojos, tad ūkininkaujant vertėtų atsižvelgti, kas joms palanku. Reikėtų visiškai atsisakyti pesticidų ar bent jau stengtis nenaudoti jų didžiausio boružių aktyvumo laikotarpiu (pavasarį–vasaros pradžioje). Tinkamai parinkus žolės pjovimo po vaismedžiais laiką galima pasiekti labai palankų boružių ir amarų santykį.

Laukuose, soduose ir daržuose galima kurti ir palaikyti vadinamąsias prieglobsčio buveines, kur boružės galėtų žiemoti ir pasislėpti nuo joms žalingos žmogaus veiklos (pesticidų purškimo, derliaus nuėmimo kombainais, dirvos arimo ir kt.) ir rastų ten maisto, kai jo pritrūktų tarp kultūrinių augalų. Pavyzdžiui, tarpuose tarp pasėlių galima palikti neįdirbtų augalų juostų, neįdirbtų tarpų tarp laukų, šalia ar tarp laukų – natūralių buveinių (pievų, krūmynų, miškelių). Taip pat jas palankiai veiktų tarpiniai pasėliai (pvz., į javus įsėjami dobilai). Iš prieglobsčio buveinių boružės galėtų grįžti į laukus, sodus, daržus, kai juose baigiama šiems vabzdžiams nepalanki veikla. Po žiemojimo tokios prieglobsčio buveinės garantuoja anksčiau ir gausesniais kiekiais pasirodančius naudinguosius vabzdžius pasėliuose.

Daug laukuose, daržuose ir soduose sutinkamų boružių rūšių žiemoja dirvos paviršiuje, tarp išdžiūvusių augalų, lapų krūvose. Dėl to daug jų žūva pavasarį deginant pernykštę žolę, lapus. Geriau tai kompostuoti, o kai nėra tokios galimybės, lapus deginti kuo vėliau, kad ten žiemojusios boružės spėtų išeiti.

Boružėms ir kitiems naudingiesiems vabzdžiams labai palanki buveinių ir ūkininkavimo formų įvairovė žemės ūkio naudmenų kraštovaizdyje. Tad ūkininkaujant reikėtų vengti didelius plotus užimančių monokultūrų formavimo ir kurti kuo įvairesnių, mažų plotų naudmenų kraštovaizdį.

***

Mažiausia Lietuvoje skydamarinė boružė (Stethorus punctillum) siekia vos 1,3–1,5 mm. Šios juodos ir gauruotos mažylės minta išskirtinai voratinklinėmis erkutėmis ir yra labai svarbios jų kenkėjų biokontrolei.

***

Stambiausia Lietuvoje akiuotoji boružė (Anatis ocellata) yra net 8–9 mm ilgio. Išskirtinis bruožas – didelės juodos dėmės su gelsvomis aureolėmis ant oranžinių antsparnių. Pastarąją rūšį vilioja pušų kvapas, jų sutinkama miškuose ant pušų ir eglių, kur gausu pušinių amarų.