Rasa ir Edmundas Samauskai – vieni pirmųjų žemdirbių, Lietuvoje prieš 30 metų pradėję ūkininkauti ekologiškai. Ir iki šių dienų šeima ištikima savo idėjai. Kaip sekasi Varėnos r. ūkininkams eiti pasirinkta kryptimi?

Abu sutuoktiniai yra agronomai, susipažino ir susituokė antrame studijų kurse tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Žemaitis iš Palangos Edmundas po studijų kartu su dzūke žmona atvyko kurtis į jos gimtinę Varėnos r. Iš pradžių Samauskai pagal specialybę dirbo kolūkyje, tačiau vos tik atsirado galimybė, ėmėsi savarankiško ūkininkavimo.

Šeima prie Daugų ežero rado gražią vietą, kur pirmiausia įveisė sodą, o po to ir namus pasistatė. Čia gyvena ir ūkininkauja iki šiol.

Iš pradžių kolūkis jiems davė 10 telyčių ir skyrė 10 ha žemės, kurioje dirbo pagal vadinamąją brigadinės rangos sutartį. Vėliau pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavo 18 ha žemės. „Tuo laiku, kai neturėjome jokios technikos ir nebuvo už ką jos pirkti, atrodė labai daug! Iš metalo laužo sukonstravome mažą traktoriuką, rankomis sėjome... Bet po truputį prasigyvenome“, – prisimena Edmundas.

Abejonių dėl krypties nekilo

Ekologinio ūkininkavimo iniciatorė buvo Rasa. „Iš karto buvo toks jausmas – mano žemė! Chemijos nesinorėjo kišti į ją. Tuo metu apie ekologiją dar labai mažai kas kalbėjo, bet aš jau suvokiau, kad chemija nėra gerai“, – dalijasi mintimis moteris.

Neilgai trukus Samauskai išgirdo, kad Kaune kuriasi ekologijai prijaučiančių žmonių draugija (ekologinės žemdirbystės bendrija „Gaja“). Nuvykę į susirinkimą susipažino su ekologinio judėjimo Lietuvoje iniciatoriais Žemės ūkio akademijos profesoriais Petru Lazausku, Dalia Brazauskiene ir kt. Jų idėjos Samauskams buvo labai artimos. „Pasijutome savo vietoje“, – sako Rasa.

Nuo to laiko šeima visuomet dalyvavo šios organizacijos veikloje, daug sužinojo apie ekologinį žemės ūkį ir patys įgijo patirties. Tais laikais jokios paramos ekologiniams ūkiams nebuvo, visi kūrėsi tik idėjos vedami. Ką užsiaugino, tą ir turėjo. Buvo labai sunku, ir pinigų, ir technikos trūko. Ekologinių ūkių buvo mažai, niekas į juos didesnio dėmesio nekreipė. Tiesa, lietuviams daug padėjo šveicarai, su kuriais „Gaja“ palaikė glaudžius ryšius. Tik vėliau ekologinių ūkių plėtrą Lietuvoje labai paskatino tam tikslui skiriamos išmokos.

„Mes Varėnos rajone, o Elena ir Stanislovas Grajauskai – Molėtų rajone buvome ekologinio ūkininkavimo pradininkai. Apie mus po to pradėjo kurtis ir daugiau ekologinių ūkių“, – pasakoja E. Samauskas, nuo 1989 m. taip pat vadovaujantis ir Varėnos rajono ūkininkų sąjungai.

Išpopuliarino speltas

Tiek pradžioje, tiek ir dabar, jau dirbdami 170 ha, Samauskai augina, kaip patys sako, tradicines dzūkiškas kultūras: rugius, grikius, avižas, žirnius, pupas. Per tris dešimtmečius šeima išbandė ir įvairesnių augalų, pavyzdžiui, kanapes. Deja, jos lengvose Dzūkijos žemėse nepasiteisino. Dabar sėkmingai augina soras. Išbandė auginti ir esparcetų, gargždenių sėklas, judras ir t. t. Ūkyje visuomet laikyta ir įvairių gyvulių (tik avių neturėjo), paukščių. Atsisakius pieninių karvių pamažu išplėsta mėsinių mišrūnų banda. Buvo laikas, kai gamino pieno produkciją, ruošė vaistažolių mišinius, augino svarainius. Deja, kai jie pradėjo derėti, niekas nepirko. Todėl svarainyną panaikino.

Nors grikiai vadinami dzūkiška kultūra, bet, pasak Edmundo, juos auginti gana rizikinga, nes derlius gali būti labai nevienodas, daug lemia tų metų sąlygos. Reikia pataikyti tinkamu metu pasėti. Todėl grikius Samauskai augino ne kasmet.

Varėniškiai buvo bene pirmieji ūkininkai Lietuvoje, pradėję auginti dvigrūdžius kviečius – speltas. Šios rūšies kviečių Rasa atsivežė iš Šveicarijos ūkio, kuris netgi užsiėmė speltų selekcija. Samauskai jas irgi pamažu pasidaugino ir augindavo vieną kitą hektarą. Bemaž 10 metų jomis kiti ūkiai per daug nesidomėjo, o vėliau speltos ėmė populiarėti. „Iš mūsų ūkio ekologiškos speltos išplito visoje Lietuvoje“, – sako Edmundas. Šie kviečiai nelepūs, gerai tinka ekologinei žemdirbystei. Samauskų ūkyje niekada neiššaldavo, niekada neiššusdavo, neišguldavo. Vienais metais pavyko nukulti net 4 t iš ha speltų ir tai buvo rekordinis jų ūkio javų derlingumas Dzūkijos smėlynuose.

Vidutiniškai ūkyje gaunama apie 2 t/ ha ekologiškų grūdų. Pagal ekologiškas technologijas dirvos tręšiamos ūkyje gaunamu mėšlu, taip pat auginami dobilai. Sėjomainos rotacija tokia: raudonieji dobilai, po jų žieminiai javai (speltos ar rugiai), grikiai, avižos su dobilų įsėliu ir dalyje laukų – ankštiniai.

Anksčiau ūkyje dirvos buvo kasmet ariamos, o pastaraisiais metais bandoma pereiti prie seklaus žemės dirbimo skutikliais, lėkštėmis, diskinėmis akėčiomis. Ariama tik ten, kur kitaip nepavyksta susitvarkyti su piktžolėmis. Rasa priduria, kad ekologiniame ūkyje sunkiausias dalykas ir yra sukontroliuoti piktžoles. O tai priklauso ir nuo orų. Kai jie būna palankūs, galima labai gerai išnaikinti piktžoles: nuskutus, kai sausa, jos greitai sudžiūsta. O šiemet, kai daug lijo, laukuose piktžolės labai išplito. „Mane, kaip agronomą, piktžolės labai nervina. Norėčiau, kad laukai būtų idealiai švarūs, bet ekologijoje kartais tenka susitaikyti su tuo, kaip yra“, – sako Edmundas. Žmona priduria, kad agronomines žinias reikėjo atnaujinti ir daug ko mokytis, nes technologijos keičiasi.

Ir sunku, ir lengva

Per tris dešimtmečius Samauskų ūkis investicine ES parama pasinaudojo tik kartą, tuomet įsigijo naują traktorių, kombainą. „Technikos niekaip kitaip neįsigysi, kaip tik skolinantis iš bankų. Ir dabar dar turime paskolą“, – pabrėžia Edmundas. Dalį sandėlių įsirengė įsigytoje apleistoje fermoje. Ją sutvarkę ten laiko ir gyvulius.

Ar sunku Dzūkijoje ūkininkauti ekologiškai? „Lengva, nes nereikia galvoti, kokiais chemikalais pasėlius purkšti ir jaudintis, ar bus efektas, ar tinkamas oras. Kita vertus, sunku, nes darbo ekologiniame ūkyje daug. Kitas galvos skausmas – kaip realizuoti produkciją“, – sako ekologinio ūkio savininkas.

Jis pasakoja, kad šiuo metu turi gerų, išvalytų dvejų metų sorų, bet niekas jomis nesidomi. Tai pavyzdys, kaip ekologinės produkcijos paklausa keičiasi, ir ne visuomet suprasi, kas tai lemia. Kiek anksčiau buvo ažiotažas auginti speltas, paklausa ir kainos buvo aukštos, o šiemet jų irgi neperka. Ūkininkai prisimena, kad tuo metu, kai užsienis pradėjo šiuos ekologiškus grūdus pirkti, jų kainos šoktelėjo į „padanges“, už toną mokėjo gal 600 litų, kai įprasti kviečiai kainavo apie 150 litų.

„Ekologiškos produkcijos paklausa nepastovi. Prieš kelerius metus rugių niekam nereikėjo, o dabar jų paklausa atsigavo. Su avižomis irgi panašiai. Ekologiniame ūkyje sunku užauginti maistinės kokybės ankštinius augalus, nes daug jų sužaloja kenkėjai“, – praktinius pavyzdžius apie ekologiškos produkcijos realizaciją pateikia Samauskai. Tiesa, jiems nebūtina patiems ieškoti pirkėjų, nes įmonių, perkančių ekologišką produkciją, vadybininkai dažniausiai patys kreipiasi į ūkį.

„Žaliasis kursas ne toks jau ir žalias“

Samauskai niekuomet neabejojo pasirinkta ūkininkavimo kryptimi ir jos keisti minčių neturėjo. Tačiau dabartinė Europos Sąjungos žaliojo kurso strategija ir siekis smarkiai išplėsti ekologinio ūkininkavimo mastą didesnio optimizmo dėl šios srities ateities nesuteikia. Žaliosios strategijos paskatinti ūkiai kuriasi ne iš idėjos, o tikėdamiesi gauti daugiau išmokų, ypač nenašiose žemėse. „Motyvuoti turėtų ne pinigai, o prasmė“, – sako varėniškiai.

Be to, jų nuomone, dabar mūsų šalies žemės ūkyje egzistuoja tarsi dvi skirtingos ūkininkų grupės: vieni tapo labiau vadybininkais, verslininkais, formuojančiais didelius ūkius su samdomais darbuotojais ir siekiančiais kuo daugiau uždirbti bet kokia kaina, o kitiems ūkininkavimas ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, kai ūkyje dirba tik šeimos nariai.

Samauskai savo ūkyje dirba patys, jiems padeda vienas iš dviejų sūnų – Vytautas. „Žaliasis kursas būtų tikrai žalias, jeigu cheminių produktų nenaudotų visi ūkiai. Arba kaltinimai, kad gyvuliai išskiria daug metano ir taip didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Gal geriau biurokratai tegul pažvelgia į kitą pusę – kiek iškertama miškų, kurie tas emisijas galėtų sumažinti!“ – tvirtą nuomonę turi Vytautas, o jam pritaria ir tėvai.

Vytautui labiau imponuoja smulkusis ūkis, nors kol kas be didesnio javų kiekio auginimo sunku būtų pragyventi. „Gal ilgainiui atsiras daugiau žmonių, kuriems būtų įdomus rankų darbas kaip fizinė terapija: žemę pajausti, įrankius paprastus išbandyti,“ – svarsto Samauskai.

„Pirmiausia patarčiau susitvarkyti žemę, išnaikinti joje daugiametes piktžoles. O tuomet per 2–3 pereinamojo laikotarpio metus galutinai pasirengti. Žinoma, reikia turėti gamybinę bazę ir reikiamos žemės ūkio technikos. Taip kaip mes, plikiems išeiti ūkininkauti – sunki pradžia ir labai ilgas kelias iki norimo rezultato“, – žemdirbiams, kurie ketina ekologiškai ūkininkauti, linki vieni šios žemės ūkio krypties pradininkų mūsų šalyje – Rasa ir Edmundas Samauskai.