Nors kanapės vadinamos pluoštinėmis, tačiau jos gali būti auginamos ir sėkloms, spaliams, žiedynams ar tiesiog biomasei. Skirtingiems tikslams pasiekti turi būti taikomos skirtingos auginimo technologijos.

Moksliniai ir statistiniai leidiniai teigia, kad iki 1964 m. pluoštines kanapes Lietuvoje tyrė Lietuvos žemdirbystės instituto ir Savitiškio bandymų stoties mokslininkai, nedidelius plotus dar augino ūkininkai. Deja, kanapių auginimas, remiantis 1961 m. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Konvencija, sovietinėje Lietuvoje (kaip ir kai kuriose kitose šalyse) buvo uždraustas.

Po kelių dešimčių metų pertraukos, atgavus nepriklausomybę ir įstojus į ES, pluoštinės kanapės vėl buvo pradėtos tyrinėti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Upytės bandymų stotyje. Į ūkininkų laukus jos sugrįžo nuo 2009 metų ir sukėlė „skandalą“. Nors Konvencijoje minima, kad auginti sėkloms, o ne dervai ar „galvutėms“, kanapių nedraudžiama, tačiau daugeliui šalių, tarp jų ir sovietinėms respublikoms, rekomenduota uždrausti kanapes, kaip žemės ūkio augalus. Tenka apgailestauti, jog pramoninės pluoštinės kanapės (Cannabis sativa L.) taip ilgai buvo kriminalizuojamos ir lyginamos su kita kanapių rūšimi – indiškąja jų atmaina (Cannabis indica L.), iš kurių gaunamos narkotinės medžiagos. Tik 2014 m. po ilgų ir permainingų įvairių institucijų svarstymų, pluoštinių kanapių auginimas ir perdirbimas mūsų šalyje įteisintas įstatymais.

Kasmet plėtęsis pluoštinių kanapių auginimo mastas sustojo ir pastaraisiais metais siekia apie 5 tūkst. ha. Nors auginimo mastui įtakos turi ir jų produkcijos paklausa, perdirbimo ir realizavimo galimybės, ne visiems augintojams pavyksta pasiekti norimų rezultatų. Tad kyla klausimas – kodėl tradiciškai mūsų klimato sąlygomis augusių augalų pasėlių plėtra ir perdirbimas Lietuvoje šiuo metu patiria sunkumų: gaunamas derlius netenkina augintojų, o produkcija neatitinka lūkesčių.

Skirtingi tikslai – skirtingos technologijos

Kiekvienas augalas yra gyvas organizmas. Jo augimą nulemia genetinės savybės ir aplinkos veiksniai (klimatas, drėgmės režimas, dirvožemiai ir kt.). Pluoštinėms kanapėms nuo pačių pirmųjų vystymosi tarpsnių labai svarbu šiluma, drėgmė ir šviesa, o dygstančioms – prieinamų augalams maisto medžiagų kiekis ir dirvožemio sąlygos.

Dalis augintojų klaidingai supranta teiginį, kad pluoštines kanapes lengva auginti, nes joms nėra (arba beveik nėra) jokių registruotų pesticidų. Daugelyje mokslo darbų apie pluoštines kanapes rašoma, jog jos „gerai užgožia piktžoles, atbaido kenkėjus ir t. t., tad auginsite be rūpesčių“. Tai iš dalies tiesa, nes tik kokybiškas ir pakankamai tankus pasėlis stelbia piktžoles. O daugėjant pasėlių plotų ir mūsų klimato sąlygomis atsiranda įvairių ligų ir kenkėjų, kurie gali pažeisti augalus, sugadinti produkciją.

Labai svarbu, kad prieš sėdamas kanapes augintojas nuspręstų, kokią produkciją nori gauti. Nors šie augalai yra vadinami pluoštinėmis (sėjamosiomis, pramoninėmis) kanapėmis, tačiau jie gali būti auginami skirtingiems poreikiams: sėkloms, pluoštui, spaliams, žiedynams ar tiesiog biomasei gauti. Skirtingi auginimo tikslai – skirtingos auginimo ir derliaus dorojimo technologijos. Čia „dviejų zuikių vienu šūviu“ nenušausime...

Dvinamiai augalai

Kanapių biologiniai požymiai lemia auginimo sąlygas ir agrotechniką. Yra dvi ryškesnės pluoštinių kanapių atmainos, besiskiriančios stiebo ilgiu ir šluotelių tipais. Vadinamosios pietinės atmainos augalai išaugina vidutiniškai 3–3,5 m aukščio stiebus, daugiausia auginami pluoštui (veislės: Futura, Santhica, Felina, Kompolti, Fibror, Austa SK ir kt.). Šiaurinės atmainos augalai žemesni, jų stiebai vidutiniškai išauga iki 1,5 m ir jie dažniausia auginami sėkloms (veislės: Finola, Henola, Atdzelvieši, Estica ir kt.). ES leidžiama sėti net 96 veisles, tad yra iš ko rinktis.

Pagal prigimtį kanapės yra dvinamiai augalai (t. y. ant augalo susiformuoja tik vienos lyties žiedai), tad pasėlyje būna ir vyriškų, ir moteriškų augalų. Lietuvoje vyriški augalai vadinti pleiskėmis, o moteriški – grūdėmis. Pažymėtina, jog vyriški augalai anksčiau subręsta ir pradžioje intensyviau auga, palyginti su moteriškais, tačiau jie anksčiau nužydi ir nudžiūsta. Vyriškų augalų pasėlyje būna nuo 30 iki 50 proc., tad, auginant dvinames veisles, reikia tai turėti omenyje, kai galvojame apie pasėlio tankumą. Nudžiūvus vyriškiems augalams, ypač jei pasėlis retesnis, o dirvožemyje yra piktžolių sėklų, jos gali sudygti ir suželti. Tokiais atvejais ypač išryškėja baltųjų balandų, paprastųjų rietmenių augimo suaktyvėjimas. Tai labai svarbu auginant kanapes sėkloms, nes kuliant piktžolėtus pasėlius ne tik užsiteršia produkcija, bet sėklos būna drėgnesnės, dėl to pablogėja jų kokybė – drėgnos sėklos greitai sukaista ir tampa nebetinkamos nei maistiniam aliejui, nei lukštenti.

Auginant kanapes pluoštui aktualus yra pasėlio išretėjimas, nes kuo retesnis pasėlis, tuo storesni stiebai, tuo žemiau augalai pradeda šakotis, sumažėja ilgo pluošto išeiga. Siekdami išvengti išretėjimo, selekcininkai yra sukūrę pluoštinių kanapių veislių, kurių tas pats augalas turi ir vyriškus, ir moteriškus žiedus (t. y. jie sukurti kaip vienanamiai). Beje, pluoštui auginamos pietinės atmainos kanapės yra su retesnėmis šluotelėmis ir jų sėklų derlius yra mažesnis, negu šiaurinės atmainos kanapių, kurių šluotelės yra tankios ir ilgos. Auginant žiedynams arba kitai produkcijai, kuriai svarbu, kad būtų kuo daugiau moteriškų augalų, sėjai galima rinktis feminizuotą sėklą.

Sėklų svarba

Būtent sėklos, jų kokybė, gyvybingumas ir net vienodumas – vienas pagrindinių kriterijų, lemiančių, ar išaugs tolygus pasėlis ir gausime kokybišką produkciją.

Kanapių sėklos yra tarsi riešutėliai, su gana kietu apvalkalu, tam tikros spalvos ir piešinio, kuris priklauso nuo veislės. Riešutėlis gali būti 2,5–3 mm ilgio, 2–4 mm pločio, skersmuo svyruoja nuo 2 iki 3,5 mm. Pagal stambumą taip pat skiriasi įvairių veislių sėklos. Pavyzdžiui, veislės Finola sėklos yra palyginti smulkios, 1 000 jų sveria apie 11 g; pluoštui auginamos veislės USO 31 – 1 000 sėklų sveria apie 16–18 g, veislės Kompolti – 18–20 g. Tad, parenkant sėklos normą, į tai būtina atkreipti dėmesį.

Lietuvoje leidžiama sėti tik sertifikuotas sėklas, bet ir jos yra įvairių kategorijų, būtina atkreipti dėmesį į daigumą, stambumą. Nesiūlyčiau gudrauti ir kartu ar šalia sertifikuotų sėklų pasėti (net tos pačios veislės) savo išaugintų. Pirma, tai susiję su įstatymo pažeidimu. Antra, pasėlis iš ūkinės sėklos dažnai yra nevienodas, jame gali Vyriški ir moteriški Finola veislės kanapių žiedai yra ant atskirų augalų būti didesnis kiekis vyriškų augalų, net jei sėjama buvusi hermafroditinė veislė.

Svarbi ir veislės sukūrimo vieta. Šiems augalams aktualus dienos (šviesaus paros meto) ilgumas, jis veikia ne tik augalų augimą, bet ir jų vystymąsi iš vegetatyvinio augimo į žydėjimo ir sėklų brandinimo tarpsnį. Tad, pavyzdžiui, pasirinkę auginti pietų kraštuose sukurtas kanapių veisles ir, esant vėlyvam pavasariui, pasėję jas gegužės pabaigoje, galime nesulaukti jų subrendusių.

Dirva, sėja, tręšimas

Pasėlio tankumą ir tolygų augimą labai lemia dirvožemio būklė. Pastebėta, jog geriausiai pluoštinės kanapės auga nesunkiuose priemolio ar priesmėlio dirvožemiuose, kuriuose yra pakankamai augalui prieinamų maisto medžiagų.

Svarbu ir dirvožemio temperatūra, drėgmė. Geriausiai kanapių sėklos sudygsta, kai dirvožemis įšilęs iki +10 °C, ne per šlapias (neužmirkęs, o sėjos dieną yra apie 60 proc. drėgnio). Tokiomis sąlygomis daigai pasirodo per 7–10 dienų, jeigu būna šilčiau, sudygsta greičiau. Kanapėms pražūtingas drėgmės perteklius: prie šaknų patenka mažiau oro, dalis šaknų žūsta, dėl to sulėtėja augalų augimas, menkėja derlius. Gruntiniai vandenys turėtų būti 0,8–1 m gylyje, jeigu būna aukštai, kanapių šaknys nesiskverbia gilyn į dirvą. Esant ilgesniam nei 78 val. užliejimui (įskaitant kritulius per liūtis) ir užmirkus daugiau kaip 80 proc. dirvos, jauni kanapių augalai gali žūti.

Mūsų tyrimų duomenimis, pluoštinių kanapių sėklos geriausiai sudygo pasėtos nuo 3 iki 4 cm gylyje priesmėlio dirvožemyje. Sėjant priemolyje ar molio dirvoje, kanapių sėklos gali būti užplaktos – jei po sėjos praeina stiprus lietus, o netrukus keletą dienų būna karšta ir saulėta. Tada sėklos sudygsta, išleidžia šaknelę, tačiau daigai nepajėgia išlįsti į dirvos paviršių net ir per nestorą dirvos plutą. O sekliai pasėjus ir išdžiūvus dirvožemiui – tiesiog žūsta. Kadangi sėklų kietoka luobelė, joms išbrinkti reikia nemažai drėgmės. Todėl dirvos paruošimas, jos lygumas ir vienodas įdirbimas, kad sėklos pakliūtų į optimalią terpę sudygti – vienas svarbiausių darbų auginant kanapes.

Augalai tikrai geriau auga, kai maisto medžiagos yra subalansuotos, prieinamos (kai dirvos nerūgščios), kai pakanka drėgmės ir šilumos, kad augalai galėtų pasiimti iš dirvožemio tai, ko jiems reikia. Tręšimo normos priklauso nuo dirvožemio apsirūpinimo maisto medžiagomis, dėl to labai rekomenduojama padaryti dirvos tyrimus. Moksliniais tyrimais nustatyta, jog 1 t/ha kanapių biomasės išauginti reikia 15–20 kg veikliosios medžiagos (v. m.) azoto (N), 4–5 kg v. m. augalams prieinamo fosforo ( P₂O₅) ir 15–20 kg v. m. kalio ( K₂O). Dalis ūkininkų vis dar norėtų žinoti, kokiomis NPK normomis kilogramais į ha tręšti. Kaip minėta, tai lemia ir dirvožemio turtingumas, ir naudojamos trąšos, kurių šiuo metu yra gausybė rūšių. Tad normas reikia apsiskaičiuoti pagal turimus laukus ir siekiamą gauti produkciją. Pavyzdžiui – vidutiniškai aprūpintame dirvožemyje fosforo (P₂O₅) ir kalio (K₂O) būna 10,1–15,0 mg/kg. Tokiame dirvožemyje pagrindiniam tręšimui daugeliu atvejų rekomenduojamos N90P60K60. Papildomas tręšimas, kaip minėta, rekomenduojamas norint gauti didesnį derlių, tuomet dar reikėtų N₃₀P₂₀K₂₀, tačiau, auginant kanapes pluoštui, sėkloms ar žiedynams, siūlau nepersistengti didinant vien tik azoto normą. Beje, norintieji turėti daug spalių gali auginti pluoštines kanapes ir su didesniais azoto kiekiais (iki N₁₈₀).

Kanapes atsėliuoti galima, jei dirva derlinga ir jos našumas intensyviai palaikomas, įterpiant organinių ar mineralinių trąšų. Žinotina – netgi auginant kanapes pluoštui, kai beveik visi stiebai iš lauko išvežami, jame dar lieka nemažai organinių liekanų, kurias perdirbti dirvožemio mikroorganizmams reikia azoto. Jeigu šis balansas bus nepastebėtas ir nepalaikomas, atsėliuotuose plotuose pavasarį daigai gali būti silpnesni. Tuo atveju, kai pastebima, jog dygstančios kanapės tampa šviesiai žalios, jas reikėtų papildomai patręšti azoto trąšomis. Tai nepakenks, o tik pagerins augalų vystymąsi. Beje, rekomenduočiau išpurkšti skystas trąšas, nes beriant salietrą galite sužeisti gležnus lapus.

O dabar – apie tuos du zuikius vienu šūviu (pvz., kai norisi paimti iš pasėlio ir pluoštą, ir sėklas). Apibendrindama šias pastabas norėčiau augintojams palinkėti „nešaudyti tų dviejų zuikių“, nebent pasirinksite auginti pietinių (aukštaūgių) veislių pluoštines kanapes žiedynams. Tada, kai jau tinkami žiedynai, verpimui ar audimui tinkamo pluošto tikrai nebepaimsite, tačiau, žiedynų derliaus nuėmimo dieną nupjovę ir pakloję džiūti likusius kanapių stiebus, galite juos panaudoti biomasei, jeigu jie išdžiūsta bet neperpūva ir nepersiklojėja – gal net spalių, tinkamų kraikui gamybai. Taigi, kanapės, kaip ir kiti augalai, norint gauti gerą ir siektiną derlių, reikalauja nemažai dėmesio ir priežiūros.

***

Pasėlių deklaravimo duomenimis, 2022 m. Lietuvoje auginta 5,33 tūkst. ha pluoštinių kanapių, 2021 m. – 4,78 tūkst. ha, 2020 m. – 5,28 tūkst. ha, 2019 m. – 9,18 tūkst. ha, 2018 m. – 3,92 tūkst. ha, 2017 m. – 2,48 tūkst. ha, 2016 m. – 2,45 tūkst. ha, 2015 m. – 2,35 tūkst. ha, 2014 m. – 1,06 tūkst. ha, 2013 m. – 283 hektarai.