- Dr. Neringa SUTKEVIČIENĖ LSMU Veterinarijos akademija, Lietuvos apiterapeutų asociacija
- Mano ūkis
Natūralūs, gamtinės kilmės bioaktyvūs produktai turi medicininį poveikį, mažiau sukelia šalutinių reiškinių, nėra pripratimo rizikos. Vieni tokių – medunešių bičių (Apis mellifera) surinkti ir pagaminti produktai.
Geriausiai žinomi ir plačiausiai ištyrinėti iš naminių bičių produktų yra medus, pikis (propolis), žiedadulkės ir bičių duonelė, bičių nuodai, bičių vaškas, bičių pienelis ir kt. Jų platus biologinis poveikis ir vaistinės, sveikatą gerinančios savybės buvo žinomos ir naudojamos nuo antikos laikų, o šiuo metu yra plačiai tiriamos ir pritaikomos vienoje iš papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros sričių – apiterapijoje.
Dabartinė maisto saugos, visuomenės sveikatos ir veterinarijos problema yra per didelis antibiotikų vartojimas. Todėl ieškant alternatyvių gydymo būdų labiau domimasi natūraliais gamtos produktais ir jų panaudojimo galimybėmis. Gydymui ar profilaktikai naudojant kai kuriuos bičių produktus, galima būtų išvengti sintetinių antibiotikų ar bent jau sumažinti jų dozę. Bičių produktai taip pat gali būti alternatyva atsparioms antibiotikams padermėms gydyti.
Natūrali gamtos dovana – bičių produktai – veterinarijoje gali būti sėkmingai naudojami gyvūnų racionuose kaip visaverčiai papildai gyvūno imunitetui stiprinti ir ligų profilaktikai, jų produktyvumui ir reprodukcijai didinti, vidaus ar net chirurginėms ligoms gydyti.
Gydomosios savybės įrodytos moksliškai
Medus yra bene seniausias žemėje rastas natūralus saldumynas, tapęs žmonių maistu, raciono dalimi. Nuo seniausių laikų jis buvo vartojamas liaudies medicinoje, paskutiniuoju dešimtmečiu gydomosios medaus savybės patikrintos moksliniais tyrimais. Todėl šiuolaikinė modernioji, mokslu grįsta apiterapija įvardija medaus antibiotinį, imunomoduliacinį, regeneracinį, antitoksinį, antioksidacinį, fiziologinį, dietinį ir kt. poveikį.
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausųjų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Meduje invertuotų cukrų, t. y. gliukozės ir fruktozės kiekis, medaus biologinis aktyvumas labai priklauso nuo to, iš kokių augalų jis surinktas. Kuo medus tamsesnis, tuo jame daugiau mineralinių medžiagų. Meduje yra geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų B1, B2, C, PP, pantoteno rūgšties ir kt., jame randama pakeičiamųjų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių, fermentų (diastazės, invertazės, katalazės, gliukooksidazės, peroksidazės, transferazės), dekstrinų, hormonų, flavonoidų, aromatinių ir kitų medžiagų.
Medus nuo seno buvo naudojamas kaip tepalas įvairiausios kilmės gyvūnų žaizdoms gydyti. Atlikti tyrimai rodo, kad beveik visi odos ir giliųjų audinių pažeidimai (nudegimai, pjautinės žaizdos, plyšimai ir net sunkiai gyjančios, užterštos mikroorganizmais, žaizdos) gali būti veiksmingai gydomi natūraliu medumi. Reikia paminėti, kad grynas medus gali būti ir pats užkrėstas Bacillus ir Proteus genties patogenais, todėl naudoti gryną, kliniškai nepatikrintą medų, ypač atviroms žaizdoms, nerekomenduojama, nes gali sukelti antrinę infekciją ir pabloginti būklę.
Nudegimams gydyti didesnis medaus efektyvumas pastebėtas, kai medus naudojamas su natrio sulfadiazino druskomis. Tai garantuoja greitesnę žaizdų gijimo pradžią, trumpesnį regeneracinį procesą ir net mažesnį randą. Taip pat medaus naudojimas turi teigiamos įtakos gyvūnų elgsenai, t. y. skausmo pojūčiui, praėjus analgetikų veikimo laikui. Tyrimais nustatyta, kad medumi gydomos kiaulės buvo ramesnės, nerodė jokių akivaizdžių skausmo požymių ir nesipriešino gydomos, palyginti su tomis, kurioms panašios žaizdos nebuvo tepamos medumi.
Medaus veiksmingumas nustatytas gydant arklių kojų žaizdas. Geriausi tyrimo rezultatai gauti panaudojus švelniai pakaitintą medų. Kreminės konsistencijos medaus veiksmingumas paaiškinamas lengvesniu jo užtepimu ir ilgesniu laikymusi ant odos ar žaizdos. Taip pat svarbus veiksnys yra nuoseklus gydymas ir medaus panaudojimas iki pat žaizdos užgijimo. Grynas medus labiau tinka šviežioms, neįsisenėjusioms, chirurginėms žaizdoms gydyti, o senoms, sunkiau gyjančioms žaizdoms efektyvesni yra medaus ir menkių kepenų aliejaus preparatai. Tai paaiškinama tuo, kad medus, turintis antibakterinių ir uždegimo slopinamųjų savybių, derinamas su žuvų taukų vitaminais A ir D, pagreitina audinių regeneraciją ir žaizdų gijimą.
Žiedadulkių veiksmingumas
Bitės renka žiedadulkes iš įvairių laukinių ir kultūrinių augalų. Skraidydamos nuo žiedo prie žiedo bitės, žiedadulkes suvilgydamos nektaru ir seilėmis, sulipdo ir sudeda į gumulėlius, esančius prie užpakalinių kojelių, ir neša į avilį. Avilyje suneštos ir užkonservuotos žiedadulkės dėl sudėtingų biocheminių procesų virsta bičių duonele – bičių maistu, t. y. baltymų ir aminorūgščių šaltiniu. Žiedadulkėse daug baltymų, angliavandenių, lipidų, nukleininių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų. Žiedadulkėse yra daug aktyvių biocheminių junginių.
Svarbiausia žiedadulkių sudėtinė dalis – visaverčiai baltymai (jų yra apie 26– 40 proc.). Žiedadulkėse yra 5–7 kartus daugiau aminorūgščių, negu jautienoje ir kiaušiniuose, be to, jose yra apie 20 proc. augalinių riebalų. Paminėtini lipidai, iš kurių susidaro vitaminas D, kai kurie hormonai, surišantys cholesterolį ir šalinantys iš organizmo jo perteklių. Žiedadulkėse yra apie 2 proc. fosfolipidų, kurie sulaiko riebalų kaupimąsi kraujagyslėse. Šiame bičių surinktame produkte esantys karotinoidai virsta vitaminu A, labai naudingu regėjimui. Žiedadulkėse yra nemažai vitamino C ir rutino, kurie didina viso organizmo kraujagyslių, o ypač kapiliarų atsparumą. Žiedadulkėse yra ir kitų vitaminų: B2, B5, B6, PP, E, biotino ir folinės rūgšties, kurie stiprina nervų sistemą, skatina kraujo gamybą.
Žiedadulkėse aptikta į vitaminus panaši medžiaga – inozitas, pasižyminti stipriu poveikiu nuo sklerozės. Taip pat rasta arachidoninės rūgšties, iš kurios organizme susidaro prostaglandinai – biologiškai labai aktyvūs organiniai junginiai.
Iš daugelio mineralinių medžiagų, aptinkamų žiedadulkėse, bene svarbiausias yra kalis, gerinantis širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Jo yra 400 mg/100 g žiedadulkių. Nemažai yra fosforo ir magnio, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, atpalaiduoja kraujagyslių spazmus, o geležis, cinkas ir kobaltas padeda kovoti su mažakraujyste. Iš kitų žiedadulkėse esančių biologiškai aktyvių medžiagų paminėtini fenoliniai junginiai – flavanoidai ir flavanolai. Jie mažina cholesterolio kiekį ir išplečia kraujagysles. Žiedadulkėse esančios chlorogeninės rūgštys padeda išsiskirti tulžiai ir šlapimui, reguliuoja skydliaukės funkciją. Taigi žiedadulkės yra visavertis, gausus baltymų, augalinių riebalų, vitaminų, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų maisto produktas, kuris taip pat gali būti panaudotas ligų profilaktikai ir gydymui.
Žiedadulkių panaudojimo gyvūnams tyrimai rodo didelį jų veiksmingumą atrajotojų jauniklių mityboje. Žiedadulkės gali būti ypač naudingos jauniems veršeliams per pirmąsias tris gyvenimo savaites, kol vystosi jų prieskrandis. Jos turi teigiamos įtakos virškinimo sistemai, stimuliuoja jos veiklą, reguliuoja rijimą ir didina apetitą. Be to, žiedadulkės, kaip ir kiti bičių produktai, gerina imunitetą, turi daug vitaminų, taip pat mikro- ir makroelementų, ir gali būti laikomos aukštos kokybės maisto priedu. Tyrimuose su žirgais žiedadulkės taip pat buvo naudojamos kaip maisto papildas, rezultatai parodė, kad žirgai, šerti žiedadulkių dieta, suėdė daugiau pašaro, išskiriamo fosforo kiekis buvo didesnis, taip pat ir limfocitų kiekis kraujyje buvo didesnis nei kontrolinės grupės žirgų.
Lietuvoje atlikti klinikiniai tyrimai rodo, kad žiedadulkės, kaip natūralus biomoduliatorius, gali būti vartojamas veterinarijoje paršelių žinduklių anemijos profilaktikai. Žiedadulkėmis ir ferolitu galima reguliuoti kraujodaros organų būklę ir hemopoezę, aktyvinti oksidacinius organizmo procesus. O dėl gausiausios maisto medžiagų sudėties žiedadulkės ypač rekomenduojamos įtraukti į šunų racioną.
Bičių nuodai veterinarijoje
Tai bitės darbininkės sekretas, pagamintas specialioje liaukoje ir sukauptas vadinamajame nuodų maišelyje. Bičių nuoduose yra mikro- ir makroelementų, cheminių ir organinių medžiagų; juose yra geležies, vario, kalcio, sieros, magnio sulfato, skruzdžių, druskos ir ortofosforo rūgščių, taip pat histamino, cholino, triptofano, hialuronidazės ir kitų medžiagų. Bičių nuodai pasižymi vietiniu ir bendru organizmui poveikiu. Kadangi bičių nuodų veikimo mechanizmas gana sudėtingas, tai ir bičių nuodų gydomosios savybės labai įvairios. Jau seniai mokslo įrodytas bičių nuodų poveikis mažinti skausmą ir uždegimą, dėl to geriausiai žinomas bičių nuodų naudojimas žmonių sąnarių ligoms gydyti. Bičių nuodai veterinarijoje taip pat dažniausiai aprašomi kaip sąnarių uždegimo profilaktika ir gydymas, panaudojus bičių nuodų injekcijas, tepalus ir t. t.
Buvo atlikti tyrimai su jaunais viščiukais, skirtingos koncentracijos bičių nuodų buvo įdėta į geriamąjį vandenį. Pasireiškė teigiamas poveikis: geriau suvartoti pašarai, didesnis vidutinis dienos priesvoris ir galutinis skerdenos svoris. Autoriai padarė išvadą, kad broilerių viščiukų geriamojo vandens papildymas bičių nuodais gali būti naudingas užtikrinant greitesnį penėjimąsi ir mažesnius gamybos nuostolius.
Bičių pienelio įtaka patinų reprodukcijai
Tai gelis, kurį išskiria 6–13 dienų bičių darbininkių priekinių žandų ir ryklės sekrecijos liaukos. Geliu bitės maitina lervutes pirmąsias tris dienas, o bičių motiną – visą gyvenimą (5–7 metus). Bičių pienelio pagrindiniai komponentai yra vanduo (60–70 proc.), baltymai ( 9– 18 proc.), angliavandeniai (7–18 proc.), riebalai (3–8 proc.), mineralai (0,8–3 proc.), vitaminai, fenoliai, aminorūgštys ir kt. Dėl bičių pienelyje esančių biologinių medžiagų jis yra labai plačiai naudojamas medicinos produktuose, maisto papilduose ir kosmetikoje.
Tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais in vitro ir in vivo klinikiniais tyrimais įrodyta, jog bičių pienelis turi keletą farmakologinių savybių ir dėl didelio kiekio bioaktyviųjų jungininių, tokių kaip peptidai, polifenoliai ir lipidai (10–HDA), pasižymi sveikatingumą gerinančiomis savybėmis – antimikrobinėmis, antioksidacinėmis, nuo uždegimo, nuo vėžio, imunomoduliacinėmis, kraujodarą skatinančiomis, apsauginį poveikį darančiomis širdies ir kraujagyslių sistemai bei kitomis savybėmis. Taip pat atlieka svarbų vaidmenį reprodukcinėje sistemoje, saugo kepenis ir inkstus, skatina žaizdų gijimą.
Dėl sudėtingos surinkimo technologijos ir gana aukštos produkto kainos, bičių pienelis veterinarinėje praktikoje naudojamas rečiau. Daugiausia tyrimų su bičių pieneliu atlikta reprodukcijos srityje, maitinant pieneliu ar panaudojus kaip gyvūnų spermos skiediklio priedą. Tyrimai su bičių pienelio vartojimu per os (su maistu) parodė, kad jis turi labai didelės teigiamos įtakos patinų reprodukcijai: apsaugo sėklides, padidina Leidigo ląstelių skaičių sėklidėse ir testosterono kiekį kraujyje, intensyvina spermatogenezę ir gerina spermatozoidų kokybę. Antioksidacinės bičių pienelio savybės pagerina ne tik skiestos atvėsintos, bet ir kriokonservuotos gyvūnų spermos po atšildymo spermatozoidų judrumą ir gyvybingumą.
Propolis – natūralus antibiotikas
Propolis (bičių pikis / bičių klijai) – tai bičių fermento praturtintos ir perdirbtos medžių pumpurų dervos. Terminas „propolis“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio miesto gynybą, nes propolyje esančios biologiškai aktyvios medžiagos trukdo daugintis mikroorganizmams avilyje. Propolis yra chemiškai sudėtinga medžiaga, į kurios sudėtį įeina per 600 junginių. Nuo seniausių laikų vartojamas tradicinėje ir alternatyvioje medicinoje ir pelnytai vadinamas „natūraliu antibiotiku“.
Pagrindiniai junginiai, atsakingi už propolio biologinę veiklą, yra fenoliniai (flavonoidai, fenolinės rūgštys ir jų esteriai), aromatinės ir alifatinės rūgštys ir jų esteriai, terpenoidai. Pastaruosius tris dešimtmečius atliekama vis daugiau tyrimų, kurie atskleidė platų propolio panaudojimą ir pritaikymą medicinoje, farmacijoje ir veterinarijoje dėl propolio savybių nuo uždegimo, antioksidacinių, antivirusinių, antivėžinių, antigrybelinių, imunostimuliuojančių, antimikrobinių ir hepatoprotekcinių savybių.
Propolį panaudojus kaip broilerių lesalų papildus, pastebėtas geresnis pašaro suvartojimas, didesnis vidutinis paros priesvoris ir mažesnis gaištamumas. Be to, propolis pagerino dedeklių kiaušinių dydį ir lukštų stiprumą.
Kalbant apie eksperimentinių gyvūnų kraujo tyrimus, nustatyta, kad propolis turėjo teigiamos įtakos bendram baltymų ir globulinų kiekiui ir limfocitų kiekio kraujyje padidėjimui. Dėl teigiamo poveikio imuninei sistemai propolis gali būti naudojamas ir vakcinų nuo tam tikrų ligų gamyboje. Tyrimais nustatyta, kad, gyvūnams suleidus vakcinos su propoliu, susidaro didesnis antikūnų kiekis, negu atlikus imunizaciją vakcinomis be propolio. Teigiamas propolio poveikis imuninei sistemai taip pat įrodytas veršelius šeriant pašarais su pridėtiniu propoliu. Veršelių kraujyje nustatytas didesnis IgG kiekis negu kontrolinėse grupėse.
Propolį panaudojus penimų buliukų racione, didelių skerdenos kokybės pakitimų nenustatyta, tačiau padidėjo buliukų svoris ir pagerėjo pašaro pasisavinimas. Tyrimuose su labai jaunais veršeliais, kurių viduriavimas buvo bakterinės kilmės, nustatyta teigiama propolio įtaka gyvūnų sveikatai, t. y. žymus sveikatos pagerėjimas, o kartu ir didesnis vidutinis paros prieaugis.
Teigiamas propolio efektas taip pat nustatytas gydant vieną iš ekonomiškai nuostolingiausių ligų – karvių mastitą. Liga paprastai gydoma suleidžiant antibiotikų į pažeisto tešmens ketvirčio spenio lataką. Neretai, siekiant greitesnio rezultato, naudojami plataus spektro antibiotikai, o tai sukelia atsparių antibiotikams patogenų atsiradimą. Atlikti klinikiniai tyrimai rodo, kad, panaudojus propolio preparatus, sumažinamas bendras patogeninių mikroorganizmų skaičius piene. Taigi, naujų antimikrobinių formulių ir natūralių antibiotikų sukūrimas gali labai pagelbėti pienininkystės ūkiuose, ypač slaptų subklinikinių mastitų atveju, kurie negydomi pereina į klinikinius, sunkiai gydomus mastitus. Intramaminės propolio infuzijos pranašumas tas, kad nereikia pieno išlaukos ir trumpesnis gydymo laikas.