Patologinis anatominis ir histopatologinis tyrimai yra vieni iš pagrindinių, pigiausių ir tiksliausių triušių ligų diagnostikos metodų. Remiantis patologinio anatominio (gaišenos skrodimo) ir mėginių histopatologinio tyrimų rezultatais ir anamnezės analize, galima nustatyti susirgimo priežastį, esant reikalui, per skrodimą paimti bakteriologinių, parazitologinių ar virusologinių tyrimų mėginių.

Atliekant triušių gaišenų patologinį anatominį ir mėginių histopatologinį tyrimą, dažniau nustatomi patologiniai morfologiniai pokyčiai, būdingi užkrečiamosioms ligoms, tokioms kaip eimeriozė, miksomatozė, triušių virusinė hemoraginė liga, kolibakteriozė, stafilokokozė, Tyzerio liga, pastereliozė ar psoroptozė.

Virusinės ligos

Triušių virusinė hemoraginė liga. Tai ūmi, labai užkrečiama liga (dar vadinama triušių maru, triušių nekroziniu hepatitu), kurios sukėlėjas priklauso Caliciviridae šeimai. Gali sirgti iki 100, o gaišta – 60– 90 proc. triušių. Užsikrečiama per burną ar įkvėpus patogeną, taip pat per krauju mintančius vabzdžius. Liga gali plisti ir per tiesioginį kontaktą per išskyras, išmatomis užterštą pašarą, vandenį, kraiką, plaukus, narvus ir įrangą. Inkubacinis ligos periodas – 1–2 dienos. Serga įvairaus amžiaus triušiai, jaunikliai ligai yra atsparesni.

Virusas replikuojasi hepatocituose, sukelia jų nekrozę, išlaisvinamas tromboplastinas, dėl to vystosi išplitusi vidukraujagyslinė koaguliopatija, daugelyje organų randama mikrotrombų. Ligos eiga gali būti žaibinė ir ūmi.

Žaibinės eigos klinikiniai požymiai dažniausiai nespėja pasireikšti, triušiai gaišta staiga, esant ūmiai eigai, karščiuoja, sunkiai kvėpuoja, padažnėja širdies darbas, atsiranda gelta, anoreksija, depresija, gali pasireikšti koordinacijos sutrikimai, konvulsijos, prieš gaišimą matyti kraujo ar putų iš nosies. Per tyrimą įvairiuose organuose randama kraujosruvų, trachėjos hiperemija, plaučių hiperemija ir edema, kai kuriais atvejais – ir pneumonija. Kepenyse diagnozuojama degeneracija ar nekrozė. Ligai būdinga padidėjusi blužnis, hemoraginis limfinių mazgų uždegimas, inkstų degeneracija ar uždegimas, katarinis skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas, limfocitinis encefalitas.

Ligą reikėtų atskirti nuo ūmios pastereliozės, atipinės miksomatozės, apsinuodijimo, enterotoksemijos sukeltos E. coli ar Clostridium perfringens E tipo sukeltos infekcijos.

Miksomatozė. Tai labai užkrečiama liga, kurią sukelia Poxviridae šeimai priklausantis Myxoma virusas. Ligai būdingas sezoniškumas, tipingi klinikiniai ir patologiniai morfologiniai pokyčiai, daug triušių gaišta. Jie užsikrečia per tiesioginį kontaktą su sergančiais gentainiais ir per infekuotus narvelius, ligą platina kraujasiurbiai vabzdžiai (pvz., uodai, blusos, musės) ar triušių erkės.

Vienas pirmųjų ligos simptomų yra konjunktyvitas, kuris greitai progresuoja, iš akių pasirodo baltos išskyros. Triušiai karščiuoja (kūno temperatūra gali siekti +42 °C), išryškėja anoreksija, apatija, kai kuriais ligos protrūkio atvejais gyvūnai gali nugaišti per 2 paras pasireiškus simptomams. Išgyvenę sergantys triušiai progresuojančiai silpsta, jų vokai, lūpos, nosis, sritys apie išangę, ausų pagrindą pabrinksta, galva atrodo padidėjusi, ausys dažnai nulinksta. Odoje formuojasi opos ar mazgeliai – miksomos, kurie sudaryti iš jungiamojo audinio, į želatiną panašios masės ir gleivių. Patelėms pasireiškia išorinių lytinių lūpų uždegimas, patinsta patinų kapšelis, vėliau atsiranda pūlingų išskyrų iš nosies, sutrinka kvėpavimas, blužnis ir limfiniai mazgai padidėja keletą kartų ir triušiai gali nugaišti per 2 savaites pasireiškus ligos simptomams.

Ilgiau išgyvenusių triušių nosies, ausų ar priekinių kojų srityje iškyla mazgeliai, pasveikusiems vietoje mazgelių susidaro šašai. Dėl bendro organizmo išsekimo, antrinės bakterinės infekcijos dažniausia ligos baigtis yra mirtis.

Histologiškai epidermio struktūra pasikeičia dėl epiteliocitų proliferacijos ir hipertrofijos. Proliferaciniai pokyčiai ryškiausi apie plaukų folikulus, odos liaukas, ypač – apie smulkiąsias kraujagysles. Odoje ir poodyje būna daug didelių ir į pagrindinę medžiagą įsiterpusių žvaigždiškų ląstelių, kurios dar vadinamos miksomos ląstelėmis.

Bakterinės ligos

Pastereliozė. Dažna bakterinė liga, kurią sukelia Pasteurella multocida bakterija. Fermoje pasterelių nešiotojai gali būti 30–90 proc. triušių, jiems ligos simptomai nepasireiškia. Ligos sukėlėjas dažniausiai perduodamas per tiesioginį kontaktą, suserga triušiai, kurių imuninė sistema nusilpusi.

Pastereliozė gali būti kelių formų:

• rinitas – nustatomas serozinis, o vėliau – ir pūlinis rinitas, konjunktyvitas, triušiai čiaudi, kosėja;
• pneumonija – diagnozuojama bronchopneumonija, pleuritas, ligą dažnai komplikuoja kitos bakterijos, pavyzdžiui, Staphylococcus aureus, Bordetella bronchiseptica;
• otitas – ausyje kaupiasi eksudatas, matyti kreivakaklystė;
• abscesai – diagnozuojami pūliniai įvairiuose organuose, žaizdų vietose, matyti splenomegalija;
• reprodukcijos organų infekcija – sukėlėjas perduodamas lytiškai, diagnozuojamas gimdos, sėklidžių uždegimas, pūliai gimdoje, pūlingos išskyros iš apyvarpės ar makšties.

Taip pat skiriama ūmi septiceminė pastereliozės forma, kuriai būdingas kvėpavimo funkcijos sutrikimas ir šokas, dažnai dar nespėjus išryškėti tipingiems klinikiniams simptomams.

Pastereliozę reikėtų atskirti nuo Bordetella bronchiseptica, Staphylococcus spp. bakterijų sukeltos infekcijos, esant ūmiai ligos eigai – nuo triušių virusinės hemoraginės ligos.

Kolibakteriozė. Tai viena iš dažniausiai diagnozuojamų triušių bakterinių ligų. Susirgimo sukėlėjas yra enteropatogeninė Escherichia coli. Dažniausiai serga 1–6 savaičių amžiaus jaunikliai. Klinikiniai požymiai – viduriavimas, anoreksija, dehidratacija ir gaišimas, neretai netenkama visos triušiukų vados.

Sergančių triušių užpakalinė kūno dalis ir pilvas būna suteptas gelsvai rudos spalvos, vandeningomis išmatomis. Per skrodimą diagnozuojamas ūmus žarnų, ypač storųjų, katarinis-hemoraginis uždegimas, padidėję žarnų pasaito limfiniai mazgai. Kai kuriais atvejais ligos komplikacija gali būti tiesiosios žarnos iškritimas, žarnų invaginacija. Susirgimą reikėtų atskirti nuo eimeriozės, virusinio enterito, Tyzerio ligos.

Stafilokokozė. Ligą sukelia Staphylococcus aureus. Triušiai gali užsikrėsti per tiesioginį kontaktą, žaizdas ar infekuotą aplinką, o naujagimiai triušiukai – per bambos virkštelę.

Jaunikliams yra būdingas eksudacinis dermatitas, o vyresnio amžiaus triušiams dažniausiai diagnozuojami abscesai poodyje ir vidaus organuose, konjunktyvitas, pūlingas rinitas, gimdos, pieno liaukos uždegimas, kai kuriais atvejais liga gali komplikuotis į peritonitą. Ligą reikėtų atskirti nuo pastereliozės, Tyzerio ligos, listeriozės.

Tyzerio liga. Sukėlėjas – Clostridium piliforme bakterija. Sunkiausiai serga jauni, gerai įmitę 6–12 savaičių amžiaus triušiai, kurie šeriami daug baltymų turinčiais pašarais, ypač tada, kai gyvūnai patiria stresą: juos gaudant ar gabenant, esant per dideliam gyvūnų tankiui ar prastoms sanitarinėms sąlygoms, įtakos turi ir naudoti antibakteriniai preparatai.

Sergantys gyvūnai ar ligos nešiotojai sukėlėją platina su išmatomis, kuriose esančios bakterijos patenka į aplinką ir sudaro sporas. Gyvūnai užsikrečia per burną. Pirminė infekcijos vieta yra storosios žarnos, vėliau su krauju ar limfa bakterijos nukeliauja į širdį ir kepenis. Bakterijos pažeidžia žarnų epitelio ir lygiųjų raumenų ląsteles, hepatocitus ir kardiomiocitus. Kai kuriems triušiams gali pasireikšti lėtinė ligos eiga, tada triušiai liesėja, išsenka ir nugaišta.

Diagnozuojami kepenų, širdies raumens ir žarnų pokyčiai. Kepenyse matyti 1–2 mm skersmens balti ar pilki, dažnai daugybiniai, nekrozės židiniai. Kepenys padidėjusios, jose būna limfinių mazgų edema ir hiperplazija. Pažeidžiama klubinė, akloji ir gaubtinė žarnos, kurios difuziškai būna paraudusios, nustatoma gleivinės nekrozė storosiose žarnose, stipri žarnų sienelės edema, žarnų sienelė labai sustorėjusi. Žarnų pasaito limfiniai mazgai padidėję, edemiški. Miokarde gali būti baltų ruoželių (nekrozė), ypač viršūnės srityje.

Ligą reikėtų atskirti nuo kolibakteriozės, stafilokokozės, listeriozės.

Parazitinės ligos

Triušių eimeriozė. Ligos sukėlėjas priklauso Coccidia poklasio Eimeriidae šeimos vienaląsčiams. Suaugę triušiai dažniausiai atsparūs eimeriozei, klinikinių ligos požymių paprastai nematyti, nors jie gali būti eimerijų nešiotojai ir su išmatomis į aplinką išskirti eimerijų oocistas, užteršti pašarus ar vandenį.

Dažniausiai eimeriozė pasireiškia jaunikliams intensyviai auginamų triušių fermose. Atsižvelgiant į eimerijų parazitavimo vietas, liga yra žarnų, kepenų ar mišrios formos, vienu metu triušiai gali būti užsikrėtę kelių rūšių eimerijomis. Ligą predisponuoja stresas, triukšmas, transportavimas, šėrimo ar laikymo paklaidos, imunosupresija.

Triušiui suėdus sporuliavusiomis eimerijų oocistomis užkrėstų pašarų, skrandyje suplyšta oocistų sienelė ir išsilaisvina sporozoitai. Dvylikapirštėje žarnoje sporozoitus stimuliuoja tulžies ir kasos fermentai. Eimerijų vystymosi ciklas trunka nuo 4 iki 14 dienų. Išsilaisvinusios iš ląstelės oocistos su išmatomis patenka į aplinką, kur sporuliacija trunka apie 3 dienas.

Suaugusiems triušiams klinikinių ligos požymių gali ir nebūti. Jauniems triušiams būdingi šie klinikiniai ligos požymiai:

• sumažėjęs apetitas,
• depresija,
• skausmingas, padidėjęs pilvas,
• pilkos, vandeningos, dvokiančios išmatos.

Sergančių triušių išmatose randama daug gleivių ir kraujo priemaišų. Sutrinka jaunų triušių augimas, pažeidžiama inkstų ir kepenų veikla. Ligą dažnai komplikuoja antrinė infekcija, sukelta, pavyzdžiui, Escherichia coli.

Eimeriozės žarnų forma. Patogeniškiausios žarnų uždegimą sukeliančios eimerijos yra Eimeria intestinalis ir E. flavescens. Šios formos liga dažniausiai serga triušiai nuo 6 savaičių iki 5 mėnesių amžiaus. Profuzinis viduriavimas prasideda praėjus 4–6 dienoms nuo užsikrėtimo. Netekę 20 proc. svorio, triušiai paprastai nugaišta per 24 val., taip pat gali ištikti konvulsijos ar paralyžius.

Makroskopiniai pokyčiai priklauso nuo Eimeria rūšies. Per patologinį anatominį tyrimą nustatomas tuščiosios ir klubinės žarnos arba storųjų žarnų uždegimas, gali būti gleivinės išopėjimų, žarnų turinyje – kraujo. Tiriant histologiškai, ūmios kokcidiozės atveju matyti uždegimas, ryški leukocitų, ypač – limfocitų, eozinofilų infiltracija, suardyti enterocitai, atrofuoti gaureliai ar pažeistos kriptos. Pažeistose žarnų epitelio ląstelėse randama įvairių vystymosi stadijų eimerijų. Dėl gleivinės nekrozės ir atrofijos vystosi malabsorbcija, anemija, hipoproteinemija ir dehidratacija, formuojasi erozijos ar opos.

Eimeriozės kepenų forma. Ją sukelia E. stiedai (E. stiedae), serga įvairaus amžiaus triušiai. Eimeriozės požymiai priklauso nuo oocistų, patekusių į virškinimo sistemą, skaičiaus. Būdingi simptomai – apatija, troškulys, liesėjimas ir padidėjęs pilvas. Išsivysto tulžies latakų hiperplazija, sutrinka tulžies nutekėjimas. Ši ligos forma gali tęstis keletą savaičių, o ligos pabaigoje – išsivystyti koma ar viduriavimas.

Tiriant gaišeną, kepenys, tulžies pūslė būna padidėjusios, kepenyse matyti baltų židinėlių. Tiriant pažeistos kepenų dalies atspaudo natyvinį tepinėlį mikroskopu, randama daug eimerijų. Esant lėtinei ligos eigai, kepenyse nustatoma fibrozė, gali pasireikšti gelta. Eimeriozę reikėtų atskirti nuo apsinuodijimo nekokybiškais pašarais, E. coli infekcijos, Tyzerio ligos ar virusinės kilmės enterito.

Triušių psoroptozė. Sukėlėjas – Psoroptes cuniculi erkės, kurios parazituoja ausyse, nors, esant išplitusiai ligai, gali sukelti patologijas ir kitose kūno vietose. Liga diagnozuojama gana dažnai. Sergantys triušiai purto galvą, kasosi ausis, dėl to jas sužaloja, vystosi išorinės ausies uždegimas. Ausies kanale randama pilko eksudato, mikroskopuojant jame aptinkama erkių.

Negydoma liga progresuoja, eksudato daugėja, atsiranda žaizdelių, dėl ko gali vystytis antrinė bakterinė infekcija, kilti vidinės ausies uždegimo komplikacija, išsivystyti kreivakaklystė.

Profilaktika ir gydymas

Pradėjus sirgti ir gaišti triušiams, svarbu laiku nustatyti ligos priežastį ir veiksnius, kurie turi įtakos ligai. Triušių augintojai turėtų nedelsdami kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris, išanalizavęs anamnezę, atlikęs tyrimus, nuspręs, kokių diagnostikos, gydymo, kontrolės ar profilaktikos priemonių reikėtų.

Svarbu stiprinti triušių imuninę sistemą, gerinti šėrimo ir laikymo sąlygas, sergančius triušius atskirti. Triušius reikėtų įsigyti tik iš sveikos fermos, parsivežus į fermą neužmiršti jų karantinuoti. Svarbios užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės yra triušių apsauga nuo vabzdžių, ligas platinančių erkių, būtina laikytis biosaugos reikalavimų fermoje.

Miksomatozės ir triušių virusinės hemoraginės ligos profilaktikai atliekama vakcinacija, pastereliozei ir kitoms bakterinėms ligoms gydyti naudojami antimikrobiniai preparatai, tačiau gydymas neretai ilgai trunka ir būna neefektyvus. Po antimikrobinių preparatų naudojimo reikia atkurti gerąją žarnyno mikroflorą, skirti vitaminų, pagerinti šėrimą. Svarbu, kad triušiai nuolat ėdžiose turėtų geros kokybės šieno ir švaraus vandens.

Gydymas nuo eimeriozės efektyvus pirmosiomis dienomis po užsikrėtimo, svarbu išvengti antrinės bakterinės infekcijos. Kepenų formos eimeriozės gydymas yra sunkus, ši liga gali tęstis visą triušio gyvenimą.

Norint išvengti eimeriozės, svarbu reguliariai valyti ir dezinfekuoti triušių aplinką, narvus, girdyklas ir šėryklas. Nerekomenduojama triušių prieauglio laikyti ant kraiko. Triušiams galima pasiūlyti medžių (gluosnių, riešutų, ąžuolų, uosių, vaismedžių), kurie turi taninų, šakelių. Nereikėtų skubėti atjunkyti triušiukų. Kuo vėliau jaunikliai atjunkomi, tuo mažesnė eimeriozės ir kitų ligų tikimybė. Atjunkant triušiukus, iš narvo rekomenduojama išimti ne jauniklius, o patelę.

Esant didelei gyvūnų koncentracijai ir nepalankiai eimeriozės situacijai fermoje, naudojami kokcidiostatikai, kurie įterpiami į pašarus ar vandenį.