Dirvožemyje gyvena daugybė mikroskopinių erkių, kurios labai svarbios augalų liekanų mineralizacijai ir humifikacijai.

Ketvirtadalis mūsų planetos gyvųjų organizmų gyvena po mūsų kojomis, dirvožemyje. Viename kvadratiniame dirvožemio metre gali būti daugiau nei 10 tūkst. rūšių. Biota yra neatskiriama dirvožemio dalis. Susiformavę jos kompleksai atspindi dirvožemio tipą, formavimosi sąlygas, yra dirvožemio funkcijų rodiklis, indikuojantis jo fizines ir chemines savybes.

Dirvožemyje gyvenantys organizmai palaiko maisto medžiagų gamybą ir taip padeda augalams augti, atlieka pagrindinį vaidmenį kontroliuojant maisto medžiagų, ypač anglies ir azoto, ciklus, taigi, reguliuoja ir Žemės klimatą. Dirvožemio biota netik smulkina, skaido ir mineralizuoja organines atliekas, bet ir reguliuoja mikroorganizmų veiklą, o svarbiausia – dalyvauja kuriant humusą. Dėl įvairių antropogeninių veiksnių, mažėjant rūšių įvairovei, nykstant atskiroms rūšims ar net grupėms, dirvožemyje sutrinka ne tik augalų liekanų mineralizacija, bet ir humifikacija ar net savaiminis apsivalymo nuo teršalų procesas.

Didėjant antropogeniniam krūviui, vykstant klimato pokyčiams, sausumos ekosistemas, kurių pagrindas yra dirvožemis, reikia nuolat tirti. Dirvožemis yra vienas labiausiai skurdinamų ir teršiamų Žemės išteklių. Todėl jo ekologinės būklės įvertinimas, sveikatingumas ir išsaugojimas tapo vienu iš svarbiausių mokslo uždavinių. Dirvožemio, kaip gyvos ekosistemos samprata, ypač išryškinant joje biotos veiklą, biologinių procesų reikšmingumą, yra svarbus dirvožemio kokybės ir sveikatingumo veiksnys. 

Labai svarbu išlaikyti dirvožemio biologinę įvairovę ir funkcijas, kad jis būtų sveikas. Bet kokie biologinės įvairovės pokyčiai gali būti pražūtingi. Pagal dirvožemio organizmų kompleksų struktūrą galima nustatyti derlingo huminio sluoksnio formavimosi ir irimo procesų kryptingumą. O tai leidžia prognozuoti dirvožemio, kurį veikia antropogeninė veikla, produktyvumą. Todėl nepaprastai svarbu įvertinti žmonių ūkinės veiklos padarinius dirvožemio biotos aktyvumui ir tolesniems jo formavimosi procesams.

Per pastaruosius dešimtmečius mokslininkai plėtė žinias apie mechanizmus, saugančius įvairiopas dirvožemio funkcijas, ypač nykstant biologinei įvairovei dėl globalių pokyčių. Kitų veiksnių, pavyzdžiui, temperatūros, drėgmės, dirvožemio rūgštumo, maisto medžiagų kiekio, erdvinis ir laikinis nevienalytiškumas sunkina dirvožemio biotos poveikio irimo procesams vertinimą. Nepaisant to, šių santykių ir skirtingų veiksnių supratimas gali padėti išsaugoti dirvožemio biologinę įvairovę.

Dirvožemio erkių reikšmė ir nauda

Vieni patogiausių ir jautriausių dirvožemio ekologinės būklės vertinimo bioindikatorių yra dirvožemio mikroartropodai – tai daugybė dirvožemio gyvūnų grupių, kurių dydis įvairuoja nuo 0,2 iki 2,0 mm. Erkės yra labiausiai išsivysčiusi, pasižyminti įvairove ir gausumu voragyvių grupė. Du trečdaliai erkių rūšių gyvena dirvožemyje. Lietuvos dirvose randama apie 600 rūšių.

Erkės dažniausiai gyvena viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (iki 20 cm gylio), kur jų būna nuo 1 000 iki kelių šimtų tūkstančių viename kvadratiniame metre.

Erkės labai svarbios gamtoje, nors daugeliui žmonių jos siejasi su pavojingais įkandimais, infekcinėmis ligomis ir kitais rūpesčiais. Didžiausią pavojų kelia iksodinės erkės, kurios minta krauju ir yra pavojingų ligų sukėlėjos. Tačiau dirvožemyje gyvenančios erkės žmonių sveikatai pavojaus nekelia. Dauguma jų yra saprofagai, jos apdoroja organines medžiagas, padidina dirvožemio derlingumą, o žemės ūkyje tai yra vienas iš prioritetinių uždavinių.

Dirvožemio erkės atlieka labai svarbų vaidmenį augalinių liekanų mineralizacijos ir humifikacijos procesuose: jos yra pirmosios augalų liekanų dirvožemyje smulkintojos ir skaidytojos, mikroorganizmų reguliuotojos ir aktyvintojos, jų nepaprasta įvairovė sukuria sudėtingą mikrobuveinių tinklą, todėl jos dalyvauja ne tik humuso formavimosi, bet ir apsivalymo procesuose.

Oribatidinės erkės

Dirvožemyje gausu oribatidinių erkių, kurios plačiai paplitusios ir išsiskiria rūšine įvairove. Tai mažesni nei 1 mm ilgio (dauguma 0,3–0,7 mm) gyviai, kuriuos galime apžiūrėti per mikroskopą. Jos gyvena pačiose įvairiausiose vietose: miško paklotėje, humusingame dirvožemio sluoksnyje, augalų liekanų sankaupose, yrančioje medienoje, samanose.

Pasaulyje žinoma per 7 tūkst. oribatidinių erkių rūšių. Lietuvoje nustatyta 312 jų rūšių.

Oribatidinės erkės pagal savo gausą dirvožemyje, ekologinį plastiškumą ir aktyvumą yra vieni svarbiausių dirvožemio bestuburių. Tarp oribatidinių erkių nėra parazitų ir grobuonių, taip pat rūšių, besimaitinančių gyvais augalų audiniais. Šios erkės yra saprofagai, maitinasi augalų liekanomis ir grybais. Visose natūraliose biocenozėse oribatidai turi didžiulę reikš-mę dirvodaros procesuose: humifikacijos procesų spartinimui, laisvo azoto išskyrimui į dirvožemį, taip pat gerina dirvožemio aeraciją ir struktūrą.

Oribatidinių erkių įvairovė skiriasi, atsižvelgiant į augmenijos tipą, klimato ir dirvožemio savybes, tokias kaip drėgmė, pH, maisto medžiagų koncentracija ir sunkiųjų metalų kiekis.

Viename kvadratiniame miško dirvožemio metre galima aptikti įspūdingą oribatidinių erkių kiekį – iki 500 000 individų.

Oribatidinės erkės jautrios individualioms atskirų biotopų sąlygoms, todėl naudojamos kaip bioindikatoriai dirvožemio ekologinei būklei nustatyti. Tam tikrų rūšių santykinis gausumas gali pasitarnauti skirtingų biotopų ekologinei būklei įvertinti. Žmogaus veikla sukuria ryškius oribatidinių erkių bendrijų pokyčius. Dirvožemio erkių komplekso struktūrą, rūšinę įvairovę ir gausumą lemia ir agrotechnika, auginamos žemės ūkio kultūros. Aiškiai matyti mikroartropodų gausėjimo tendencija po daugiametėmis žolėmis, o kasmetinis intensyvus žemės dirbimas mažina ne tik bendrą mikroartropodų gausą, bet ir jų rūšinę įvairovę.

Kiekvienas organizmas savaip padeda išlaikyti dirvą sveiką, o tai būtina ir mūsų maisto kokybei užtikrinti. Štai kodėl dirvožemio apsauga yra neatsiejama nuo biotos rūšinės įvairovės išsaugojimo.