Didėjant šaltalankių plotams, aktuali tema – parinkti tinkamas veisles ir sudaryti palankias augimo sąlygas, nes tai lemia auginimo efektyvumą.

Šaltalankiai – šviesamėgiai augalai, kuriems nepatinka šalia augantys krūmai ar medžiai, palankiausi yra lengvesni, vandeniui ir orui laidūs įdirbti dirvožemiai. Svarbu, kad augalams pakaktų drėgmės, bet nebūtų per šlapia. Sunkesnes dirvas reikėtų patręšti mėšlu, durpėmis ar kompostu.

Derliui turi įtakos genotipas, dirvožemio būklė, drėgmė, temperatūrų režimas, pasėlių priežiūra, vaisius auginančių šakų skaičius, derliaus nuėmimo laikas ir metodai. Pirmojo derliaus sulaukiama trečiais ketvirtais metais po įveisimo, paprastai vienas krūmas duoda iki 20 kg vaisių. Sunkus derliaus nuėmimas paskatino dygliuotųjų šaltalankių atranką. Kultūrinius šaltalankius skinti lengviau: vaisiai stambesni, vaiskotis ilgas, šakos su mažiau arba visai be dyglių. Tačiau abiem atvejais derlių nuimti sunku, reikia daug laiko ir rankų darbo. Skirtingų kultūrinių veislių šaltalankiai skiriasi ir derliaus kiekiu.

Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad šaltalankius auginti nesunku, svarbiausia sukurti jiems palankias sąlygas. Lietuvoje, plečiantis šaltalankių auginimo plotams, svarbu parinkti tinkamas veisles ir auginimo sąlygas, nes tai lemia auginimo efektyvumą kiekviename maisto grandinės etape nuo lauko iki vartotojo.

Tyrimai ekologiniame ūkyje

VDU Žemės ūkio akademijoje atliktas kompleksinis ekologinio šaltalankių ūkio technologinis-ekonominis tyrimas, įvertinta tiek skirtingos šaltalankių veislės, tiek skirtingi technologiniai sprendimai (mulčiavimas, preparatų naudojimas ir laistymas), siekiant gauti didesnį ir kokybiškesnį šaltalankių derlių.

Eksperimentiniai lauko bandymai vyko ūkyje, kuriame šaltalankiai auginami jau dešimt metų, tačiau dėl vyraujančio skirtingo dirvožemio gaunamas skirtingas derlius, dalis šaltalankių yra vegetuojantys. Siekiant išspręsti mažo derlingumo problemas, buvo nutarta šalia auginamų dygliuotųjų šaltalankių įveisti Avgustinka veislės šaltalankių.

• Avgustinka veislės šaltalankių šakos ne tokios dygliuotos, o vaisiai šviesiai oranžiniai su raudona dėmele prie pagrindo, stambūs, ovališki. Gausų derlių pradeda duoti 3–4 metais po pasodinimo.
• Dygliuotųjų šaltalankių trumposios šakelės apaugusios aštriais dygliais, lapai pailgi, 3–8 cm ilgio. Kaulavaisiai rutuliški ar kiek pailgi, apie 1 cm ilgio, oranžiniai, sultingi. Jų sultyse daug įvairių vitaminų.

Bandymams pasirinktose dygliuotųjų ir Avgustinka veislių augalų eilėse kas 10 m išskirta po 4 atkarpas (vienoje atkarpoje augo apie 40 šaltalankių), kuriose taikytos skirtingos priežiūros technologijos: kontrolinė, mulčiavimas, laistymas, tręšimas.

Buvo naudojama:

• žalios žolės mulčias (10 cm storio);
• skystosios trąšos per lapus, kuriomis augalai purkšti 3 kartus: balandį po žydėjimo, gegužę ir birželio pabaigoje;
• laistymas, vidutiniškai 15 l vandens vienam augalui kartą per savaitę.

Per tyrimus buvo fiksuojama dirvos temperatūra ir santykinis drėgnis, kurie matuoti automatiniu matuokliu HH2 Moisture Meter.

Dirvožemio savybių pokyčiai

Eksperimento pradžioje buvo atlikti šaltalankių lauko dirvožemio agrocheminių savybių tyrimai, kurie svarbūs tiek augalams augti, tiek jų derliui.

Dygliuotųjų šaltalankių laukas kalvotas, skirtingose reljefo vietose dirvožemio agrocheminės savybės buvo labai nevienodos. Dirvožemio pH galima vertinti kaip vidutiniškai tinkamą, trūksta judriojo fosforo, tai gali būti viena iš prastesnio šaltalankių derėjimo priežasčių. Judriojo kalio dirvožemyje yra labai skirtingai, tai lemia lauko kalvotumas. Humuso ir azoto kiekis atitinka vidutinį lygį.

Tirtuoju laikotarpiu (2021 m. gegužės– rugpjūčio mėn.) meteorologinės sąlygos apibūdintos kaip palankios. Šilčiausia buvo liepa (vidutinė oro temperatūra +21,6 °C), daugiausia kritulių iškrito rugpjūtį (84,75 mm).

Įvertinus gautus rezultatus auginant dygliuotuosius šaltalankius ir Avgustinka veislę, esminių skirtumų nepastebėta. Išanalizavus dirvožemio drėgnio duomenis, geriausias rezultatas išryškėjo naudojant laistymą (15 l vandens vienam augalui kartą per savaitę).

Įvertinta ir dirvos temperatūros kitimo dinamika. Gauti rezultatai parodė, kad auginant dygliuotuosius ir veislės Avgustinka šaltalankius, esminių dirvos temperatūros skirtumų veislėms nepastebėta. Geriausias rezultatas išryškėjo naudojant mulčiavimą, išlaikoma aukščiausia temperatūra, palyginti su kitais mėginiais.

Atlikus analizę ir palyginus dygliuotųjų šaltalankių dirvožemio mėginių temperatūros priklausomybę nuo vidutinės mėnesio oro temperatūros, nustatyta, kad, keičiantis oro temperatūrai, dirvožemio, kuriam pritaikytos pasirinktos technologijos, temperatūra kito nežymiai. Didesnė dirvožemio temperatūra nustatyta tik mulčiuotoje lauko dalyje, visus tyrimo mėnesius šios vietos išlaikė aukštesnę temperatūrą, nei tos, kuriose taikytos kitos technologijos. Remiantis moksliniais šaltiniais, mulčiavimas padeda palaikyti aukštesnę temperatūrą, tad augalų veisles, kurioms reikia aukštesnės dirvožemio temperatūros, rekomenduojama mulčiuoti.

Maksimalus derlius – ne kasmet

Auginant ekologišką produkciją, palyginti su chemizuota, netenkama tam tikros dalies derliaus potencialo ir pajamų, nes ekologiškų trąšų pasirinkimas nedidelis, jų kaina aukšta. Todėl ir ieškoma kitų būdų, kaip išauginti gausesnį ir kokybiškesnį derlių. Natūralu, kad ekologinio ūkio derlingumas yra gerokai mažesnis negu chemizuoto. Siekiant išlaikyti ūkio pelningumą ir konkurencingumą, būtina didinti gaunamą derlių bent iki 4 000 kg/ ha. Reikia įvertinti, kad maksimalų derlių nuo vieno augalo galima gauti kas 3–4 metus, nes, vienais metais nuo augalo nukarpius visas šakeles su vaisiais, jam reikia laiko jas vėl atauginti. Vadinasi, pagrindinė menko pelningumo priežastis yra ta, kad derlius gaunamas per retai, tik kas trejus metus.

Auginant šaltalankius vienas pagrindinių uždavinių yra kokybiškas ir gausus derlius. Derliaus kokybę lemia sveiki vaisiai ir jų dydis. Per eksperimentą kiekviename tyrimų laukelyje nuo vieno augalo buvo nuskintas maksimalus vaisių kiekis ir įvertintas vieno augalo derlingumas jį auginant skirtingomis technologijomis.

Vertinant nuo vieno krūmo skintų šaltalankių vaisių derlių, matyti natūrali tendencija, kad didžiausias derlius gautas augalus laistant. Čia derlingesni buvo veislės Avgustinka šaltalankiai. Žalios žolės mulčias taip pat turėjo įtakos didesniam derliui. Laistant augalus nuo Avgustinka veislės šaltalankių buvo nuskinta net 47,61 proc. vaisių daugiau nei nuo kontroliniame laukelyje augusių augalų.

Didžiausias šaltalankių derlingumas nustatytas naudojant papildomą laistymą – 2,9 t/ha. Mulčiuotame plote, palyginti su kontroliniu, šaltalankių derlius taip pat buvo didesnis – 2,4 t/ha. Plote, kur buvo naudotos trąšos, taip pat gautas didesnis derlius, tačiau ekonominiu požiūriu tai naudoti buvo per brangu. Stebint šaltalankių derliaus kitimo dinamiką, matyti, kad papildomas laistymas auginant dygliuotuosius šaltalankius derlių padidino 38,9 proc., palyginti su kontroliniu lauku, o auginant Avgustinka veislės šaltalankius – 47,61 proc. Mulčiavimas ir papildomas tręšimas šaltalankių derlių padidino apie 20 proc., palyginti su kontroliniu plotu.

Vertinant šaltalankių auginimo technologijų įtaką derlingumui, aplinkos tausojimui ir gamybos kaštams, nustatyta, kad efektyviausias ir pigiausias būdas yra mulčio naudojimas. Ekonomiškas mulčiavimas taupo darbo sąnaudas, padaugėja maisto medžiagų dirvožemyje, o tai turi įtakos didesniam derliui. Papildomas laistymas yra efektyvi priemonė, siekiant gauti didesnį derlių, tačiau visame ūkyje įdiegti lašelinę laistymo sistemą yra brangu. Tręšimas ekologiškomis organinėmis trąšomis, siekiant didinti derlingumą, yra pigesnis būdas nei laistymas, tačiau jis taip pat ekonomiškai yra brangus.

***

Natūraliomis sąlygomis dygliuotieji šaltalankiai dažniausiai auga kaip krūmai, rečiau sutinkami kaip medžiai, užauga nuo 0,5 iki 9 m aukščio, amžius siekia 50 metų. Vegetacijos periodas prasideda balandžio pabaigoje, žydėti pradeda gegužės pradžioje prieš sulapojimą. Vienas vyriškas augalas gali apdulkinti iki 10 moteriškų augalų. Šaknys paviršinės, storos, be smulkių šaknelių, pasklidusios viršutiniame dirvos sluoksnyje, 10–30 cm gylyje. Išskirtinė šaltalankių savybė – šakninių gumbų su azotą fiksuojančiomis bakterijomis susidarymas. Dėl šių gumbų augalai gali augti dirvose, kur mažai mineralinio azoto. Gumbai susidaro šaknų išsišakojimo vietose. Šaknys nusidriekia iki 12 metrų į kraštus ir išaugina atžalas. Atžalos išauga iš šaknyse esančių miegančių pumpurų. Skirtingų populiacijų dygliuotieji šaltalankiai žemas temperatūras ištveria nevienodai. Lietuvoje augantys šaltalankiai ištveria iki -25 °C šaltį, esant žemesnei temperatūrai kartais apšąla viršūnės ar pumpurai.