Blakių yra labai daug rūšių, ir kai kurias jų – plėšrūnes – tikimasi panaudoti kovai su kultūrinių augalų kenkėjais.

Blakės ypatingi vabzdžiai, iš kitų išsiskiriančios į straubliuką panašiu duriamuoju- siurbiamuoju burnos aparatu ir hemielitromis vadinamais viršutiniais sparnais, kurių pamatas yra kietas, o viršūnė – plėviška. Išgąsdinus šį vabzdį pasklinda aitrus kvapas, kuriuo blakė ginasi ir įspėja kitas blakes apie gresiantį pavojų. Tiesa, ne visos blakės skleidžia nemalonų kvapą, pavyzdžiui, netikrosios kampuotblakės neturi gerai išvystytų kvapiųjų liaukų, o štai sutrynus pušinę žieviablakę galima užuosti malonų cinamono kvapą.

Šie vabzdžiai plačiai paplitę visame pasaulyje, Lietuvoje jų taip pat gausu. Mūsų šalyje žinoma 381 blakių rūšis, tačiau dėl tyrimų trūkumo dalis jų vis dar neaptiktos. Blakių galime rasti visur: dirbamuose laukuose, pievose, soduose, miškuose, vandens telkiniuose, skraidančias ore ar žmonių namuose. Net jūroje šimtus kilometrų nuo kranto galime rasti jūrinių vandens čiuožikų, kurie maitinasi planktonu ar plaukiojančiomis bestuburių gyvūnų liekanomis.

Pagal mitybą blakės gali būti suskirstytos į fitofages, zoofitofages ir zoofages. Fitofagės maitinasi tik augaliniu maistu. Tokios blakės mums aktualios kaip kultūrinių augalų kenkėjos. Besimaitindamos šios blakės savo straubleliais ne tik mechaniškai suardo augalo audinius, bet, patekusios į augalo žaizdą, jų seilės pažeidžia aplinkines ląsteles, todėl siurbimo vietoje susidaro balta dėmelė, kuri vėliau didėja, paruduoja ir sudžiūvusi ištrupa. Toks siurbimas ypač žalingas gležniems augalo organams. Šie vabzdžiai taip pat gali būti augalų ligas sukeliančių bakterijų, virusų ir patogeninių grybų sporų platintojai. Tačiau tokių blakių rūšių, su kuriomis mums tenka dalytis savo auginamu maistu, yra labai mažai, paprastai šie vabzdžiai gyvena gamtoje ir maitinasi laukiniais augalais.

Kita dalis blakių rūšių yra zoofitofagės – galinčios maitintis ne tik augalais, bet ir kitais vabzdžiais, o pačios naudingiausios ir įdomiausios yra zoofagės – tai blakės plėšrūnės. Būtent šias blakes tikimasi ir ieškoma būdų plačiau panaudoti kovai su kultūrinių augalų kenkėjais, tokiais kaip amarai, lapgraužių vabalų lervos, drugių vikšrai ar pjūklelių lervos.

Vienos iš mūsų sodų pagalbininkių yra skersajuostės žolblakės (Pilophorus perplexus), jų galima rasti medžiuose, kuriuose apstu amarų, mat blakės jais minta. Šių blakių spalvos primena skruzdes, tarp kurių gyvena. Skruzdės maitinasi amarų išskiriamu lipčiumi, todėl skersajuosčių žolblakių, besimaitinančių amarais, jos neišveja, nes nepastebi dėl spalvos.

Kitas mums naudingas vabzdys – tai raudonoji žolblakė (Deraeocoris ruber). Šios žolblakės gyvena ant vaismedžių ir žolinių augalų, kuriuose taip pat maitinasi amarais ir kitais smulkiais vabzdžiais. Nors ši rūšis išsiskiria rudai raudona spalva, kartais pasitaiko ir juodų individų.

Ypatingu plėšrumu išsiskiria skerdblakės, mintančios už save mažesniais nariuotakojais. Jų tvirtos priekinės kojos su šerelių ir smailių spygliukų eilėmis padeda prilaikyti sučiuptą grobį, kurį besimaitindama skerdblakė laiko sugriebusi kaip maldininkas. Vieną iš šių blakių – plačiąją skerdblakę (Nabis flavomarginatus) tyrinėtojai yra aptikę šalia javų lauko, būtent skerdblakių galime gausiai pagauti tarp miglinių šeimai priklausančių augalų.

Labai svarbios kenkėjų naikintojos yra ir plėšriosios skydblakės. Štai bukaragė skydblakė (Arma custos), nors paprastai randama ant lapuočių medžių, buvo sugauta sode ant vynuogės lapo, šalia auginamų bulvių. Šios blakės maitinasi lapgraužių vabalų lervomis, drugių vikšrais, savo straubliuku praduria net ir suaugusio vabalo kūną.

Pamiškėje, šalia dirbamų laukų, buvo sugauta ir kruvinoji skydblakė (Pinthaeus sanguinipes). Ši rūšis maitinasi vabalų, pjūklelių lervomis, drugių vikšrais. Manoma, kad Lietuvoje šios blakės labai retos.

Kitos plėšrūnės – dvispyglės blakės (Picromerus bidens) ir raudonkojės skydblakės (Pentatoma rufipes) nimfos stadijos maitinasi siurbdamos augalų sultis, tačiau suaugėlių pagrindinis maistas yra drugių vikšrai, lapgraužių lervos ir amarai, todėl jos taip pat puikios pagalbininkės kovojant su šiais vabzdžiais.

Deja, gamta nemėgsta monokultūrų, tik turtingoje biologinėje įvairovėje įsivyrauja pusiausvyra, kai jokių organizmų nėra nei per daug, nei per mažai. Užsėdami laukus vienos rūšies augalais sukuriame terpę išplisti tiems, kurie jais maitinasi, todėl ir susiduriame su problemomis, o pagal gamtos dėsnius gyvenančius vabzdžius vadiname kenkėjais. Tačiau prieš jausdami neapykantą vabzdžiams, turime nepamiršti, kad yra labai daug jų rūšių, kurios gamtoje atlieka begalę darbų: vieni apdulkina augalus, skaido organiką, kiti padeda reguliuoti kitų organizmų populiacijų dydžius. Esame įvairiausių ryšių tinklo dalis, todėl, išnykus vabzdžiams, išnyktume ir mes patys.