Mėsiniai galvijai yra šiltakraujai gyvūnai ir turi išlaikyti pastovią kūno temperatūrą. Prie žemos temperatūros jie pripranta lengviau negu pieniniai galvijai, jei guoliavietė sausa ir gausiai kreikiama.

Nors nebijo šalto oro, mėsinių veislių galvijai labai jautrūs drėgmei, amoniakui ir skersvėjams. Todėl, prieš juos laikant žiemą lauke, turi būti atitinkamai pasiruošta.

Daugumos mėsinių galvijų kailis yra tankus. Pavyzdžiui, galovėjų veislės galvijai visus metus gali būti laikomi lauke, nes net per didžiausius šalčius jie gerai jaučiasi atviroje erdvėje. Rudenį, krintant oro temperatūrai, galvijai užsiaugina ilgesnį kailį, kuris apsaugo nuo šalčio, nes tarpuose tarp šerių susikaupia daugiau oro. Nejudrus oras yra blogas šilumos laidininkas ir storame kailyje esantis jo sluoksnis sudaro pakankamai šilumą sulaikančią dangą.

Naujagimiams veršeliams, kol nudžiūsta gemaliniai skysčiai, reikia šilumos. Todėl šaltuose tvartuose žiemą atvestiems veršeliams prie veršiavimosi boksų būtina įrengti termogardelius. Tokiuose gardeliuose veršeliai laikomi 1–3 dienas.

Galvijų, kurie laikomi šiltame tvarte, žieminės kailio dangos augimas nėra stimuliuojamas. Jei tokie galvijai staiga išvaromi į šaltą orą, jie ima demonstruoti šalčio keliamo diskomforto požymius: padidėja vokalizacija, jie nerimauja, blaškosi. Tokioje aplinkoje galvijai gali adaptuotis per kelias savaites, kol užsiaugina žieminį kailį. Tačiau geriau vengti tokios situacijos ir leisti galvijams adaptuotis prie nuolat krintančios oro temperatūros palaipsniui, kad jie nepatirtų streso.

Kada reikia papildomos energijos šilumai išlaikyti

Gyvūnai yra prisitaikę prie tam tikro temperatūros intervalo, iki kurio ribų jie gali funkcionuoti ir neeikvoti papildomos energijos pastoviai kūno temperatūrai išlaikyti. Toks temperatūros intervalas vadinamas termoneutralia zona.

Žemiausia šio intervalo temperatūra vadinama kritine. Esant dar žemesnei temperatūrai gyvūnas jau turi naudoti papildomą energiją šilumai išlaikyti – tai pasireiškia drebėjimu (pradinėje stadijoje) arba šilumos gamyba raumenyse be drebėjimo (vėlesnėse stadijose). Žemiausia kritinė temperatūra, be kitų veiksnių, dar priklauso ir nuo kailio storio ir nuo to, ar kailis yra šlapias, ar sausas.

Kai aplinkos temperatūra nukrinta žemiau už termoneutralią, suintensyvėja galvijų ramybės būklės medžiagų apykaita. Tai pagamina daugiau vidinės kūno šilumos. Be abejo, tam reikia papildomų energijos išteklių – papildomų pašarų ar sukauptų riebalų energijos. Kiekvienam laipsniui, mažesniam už žemiausią kritinę temperatūrą, galvijams reikia papildomų 2 proc. energijos, gaunamos su pašarais. Tai galima pasiekti duodant daugiau pašarų. Jeigu pašarų kiekis ir taip yra maksimalus, tada reikia didinti raciono energinę vertę.

Žvarbos efektą lemia vėjas

Be aplinkos oro temperatūros yra ir keletas kitų svarbių meteorologinių veiksnių, lemiančių reliatyvų šalčio pojūtį – tai vėjas ir oro drėgmė.

Esant didesniam oro judėjimo greičiui gyvulio kūnas atiduoda daugiau šilumos, negu esant tokios pačios temperatūros, bet ramiam orui. Oro molekulėms judant pastoviu srautu per šiltą gyvūno kūną, šiluma yra paimama ir netenkamas žymus jos kiekis – gyvūnas sužvarbsta. Be to, oro judėjimas suardo kailyje esantį šilumą sulaikantį apsauginį nejudančio oro sluoksnį – taip šilumos netenkama labai greitai. Iš tiesų vėjo suintensyvėjimas nuo 0 iki 10 km/val. sukelia didesnį šilumos praradimą, negu pagreitėjimas nuo 30 iki 40 km/val., kadangi iš pat pradžių netenkama apsauginio šilumą sulaikančio sluoksnio.

Vėjo sukeliamos žvarbos efektas, atsižvelgiant į ramų ar vėjuotą orą, skiriasi. Šilumos netekimas esant ramiam orui, palyginti su šilumos netekimu esant tai pačiai aplinkos temperatūrai, bet įvairiam vėjo greičiui, gali skirtis labai daug. Pavyzdžiui, jei termometras rodo -20 °C, o vėjo greitis yra 15 km/val., šalta taip, tarsi būtų beveik -30 °C.

Tinkamą priedangą nuo kintamos krypties vėjo galvijams leidžia pasirinkti L, T ar trikampio formos vėjo užtvaros. Kadangi galvijai didelę dalį laiko praleidžia prie šėryklų, svarbu jas įrengti nuo vėjo apsaugotose vietose. Jei šėryklos yra apsaugotoje zonoje, galvijai ten praleis daugiausia laiko, suvartos daugiau pašarų, o tai naudinga penėjimui.

Tačiau ne visi atviri tvartai suteikia tinkamą apsaugą nuo vėjo. Dėl vėjo sūkuriavimo ir tunelio efekto atviruose tvartuose netgi gali būti šalčiau negu lauke. Jei vėjuotą dieną galvijai spiečiasi tvarto kampuose ar visai neina į tvartą, tai gali būti požymis, kad pagrindinės tvarto erdvės nėra pakankamai komfortiškos ir reikia pagalvoti apie papildomą apsaugą nuo vėjo.

Dėl drėgmės taip pat prarandama šiluma. Skirtingai negu oras, vanduo yra labai geras šilumos laidininkas. Jei galvijų kailio oro tarpai pilni drėgmės, šilumos netenkama labai daug. Taigi, kai gyvulių kailis yra sudrėkęs nuo lietaus ar kondensacinės drėgmės tvarte, šerių izoliacinis poveikis labai sumažėja. Taip pat ir purvas ar mėšlas, prikibę prie kailio, jį supresuoja, išspaudžia oro sluoksnį ir padidina laidumą šilumai.

Sudrėkusiems galvijams, kad būtų kompensuotas šalčio sukeltas stresas, reikia daugiau pašarų energijos – papildomai 4 proc. energijos kiekvienam laipsniui, mažesniam už žemiausią kritinę temperatūrą.

Žiemos sezonui reikia pasiruošti

Svarbu išlaikyti galvijus švarius iki ateinant šalčiams – gausiai kreikti gardus ir pan. Esant neigiamai aplinkos temperatūrai purvas sukelia mažiau problemų, o lietus virsta sniegu, kuris daug mažiau drėkina kailį. Krentant oro temperatūrai sniegas yra sausesnis ir kartu geriau izoliuoja šilumą. Jei galvijams skirta pakankamai daug ploto su sniego danga, jie gali patogiai gulėti netgi be kraiko. Jei oras yra permainingas ir šaltį keičia teigiama temperatūra, reikia papildomai pakreikti.

Oro temperatūra, vėjo greitis ir drėgmė veikia drauge, dėl to galvijai daugiau praranda šilumos. Todėl reikia pasirūpinti galvijų aklimatizacija ir pasiruošimu žiemos sąlygoms: įrengti užuovėjas, sumažinti drėgmės poveikį – tai labai pagerins laikymo sąlygas ir užtikrins, kad galvijai tinkamai pasisavintų pašarus.