Pabrangusios trąšos ir augalų apsaugos priemonės skatino žemdirbius taupyti, tačiau ne visi rado racionaliausią sprendimą – seniai javų pasėliuose nematėme tiek piktžolių, kiek jų buvo šią vasarą. Kodėl nepavyko jų sukontroliuoti?

Dėl švelnios žiemos ir gana palankaus pavasario patręšti žieminių augalų pasėliai žadėjo gausų derlių, tačiau antroje vegetacijos pusėje paaiškėjo, kad kai kurie javai maisto medžiagomis dalysis perpus su piktžolėmis. Stebina, kokių piktžolėtų pasėlių vasaros viduryje ir bręstant pasėliams buvo galima išvysti ūkių laukuose: vienuose – dirvinės smilguolės, kituose – rugiagėlės, bekvapės ramunės, dirvinės aguonos ar jų visų puokštė. Reikia įsivaizduoti kombainų darbo kokybę ir sėklų nuostolį separuojant grūdus nuo piktžolių!

Negi tai lėmė vien siekis sutaupyti, mažiau išleisti finansų augalų apsaugai?

Tiesa, atskiruose laukuose buvo išplitusios skirtingų rūšių piktžolės. Dažniausiai išaugo žiemojančios, kurios sudygo rudenį, šiltajam periodui užsitęsus, iki žiemos stipriai išsivystė ir nei agrotechninėmis, nei cheminėmis priemonėmis nebuvo sunaikintos. Švelnią žiemą sėkmingai peržiemojo ir trumpaamžės piktžolės.

Jeigu kai kuriuose intensyvaus ūkio laukuose dirvinės smilguolės, rugiagėlės, bekvapės ramunės užima beveik tokią pat ar net didesnę pasėlio dalį negu javai, tokiame ūkyje yra nepakankama pasėlių diversifikacija, per dažnai tie patys augalai grįžta į tą patį lauką, sėjomainose daug žiemojančių augalų, prie kurių, švelnėjant žiemoms, vis lengviau prisitaiko ir žiemojančios piktžolės.

Kai kuriuose gausiai ar vidutiniškai tręštuose pasėliuose dėl netinkamos piktžolių kontrolės nemaža trąšų dalis atiteko piktžolėms. Nuo dirvinių smilguolių, ruginių dirsių gausos iš tolo raudonavo ar nuo rugiagėlių mėlynavo laukai, ir tik įsižiūrėjęs galėjai atskirti, kokie javai ar rapsai auga piktžolių fone.

Ekologiniams ūkiams skirtų augalų apsaugos priemonių pasirinkimas nedidelis, chemizuotiems – kur kas platesnės galimybės, nes herbicidų registruota nemažai. Tiesa, gal kiek menka veikliųjų medžiagų įvairovė, tačiau kasmet, išimant iš apyvartos ne tokias aplinkai saugias medžiagas, registruojami nauji efektyvesni ir saugesni herbicidai. Tad kodėl ir chemizuotų ūkių pasėliai buvo tokie skirtingi – vieni pagal tikslinę paskirtį brandino gausų derlių, kiti vegetavo užgožti piktžolių, kurios visą jėgą parodė antroje vegetacijos pusėje, pradedant javams bręsti ir silpnėjant javų šaknų siurbiamajai galiai?

Nors ūkiuose herbicidai buvo panaudoti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tikslas nepasiektas: gal buvo netinkamos agrometeorologinės sąlygos ar per maža herbicido norma? Tačiau dažniausia priežastis – nepakankamas dėmesys pasėlyje plintančių piktžolių rūšinei analizei, o gal parinkta pigesnė, bet siauresnio veikimo spektro priemonė, nes kai kurios piktžolės sunaikintos, o kai kurios išliko.

Nauja smilguolių banga

Piktžolės yra geriau prisitaikiusios prie aplinkos sąlygų negu javai, anksčiau pradeda augti, vegetacija užsitęsia ilgiau, jos dėl savo specifinių savybių ir alelopatinio poveikio dažniausiai laimi konkurencinę kovą. Kintant klimatui ilgėja rudens periodas – kuo ilgiau tęsiasi vegetacija, tuo labiau išsivysto piktžolės, tuo didesnės galimybės joms peržiemoti ir didesnis atsparumas herbicidams. Kai kurios piktžolės, susidarius palankioms sąlygoms, atskirais metais taip smarkiai suveši, kad net gerokai sumažėja kultūrinių augalų produktyvumas ir susidaro sunkios derliaus nuėmimo sąlygos. Keletą metų stipriai išplitus vienoms ar kitoms piktžolėms, padidėjęs žemdirbių dėmesys jų kontrolei plitimą pristabdo. Tačiau po to žemdirbiai atsipalaiduoja: jei pasėlyje lieka pavienių piktžolių, neskiria reikiamo dėmesio ir jos vėl suveši, nes sėklos dirvožemyje išlieka dešimtmečius.

Dirvinių smilguolių, kurių populiacija prieš 10 metų buvo apėmusi beveik visą Lietuvą, plitimas vėliau įvairiomis priemonėmis buvo pristabdytas. Tačiau po to žemdirbių dėmesys joms sumažėjo, be to, taupyti paskatino didėjančios herbicidų kainos, ir smilguolės šiais metais įgavo „naują kvėpavimą“.

Sėkminga piktžolių kontrolė įmanoma tik nuosekliai vertinant pasėlį, jo struktūrą, piktžolių išplitimo laipsnį, rūšinę sudėtį. Pagal tai reikėtų rinktis kontrolės būdus.

Geriausios sąlygos dirvinėms smilguolėms plisti yra žieminių augalų pasėliuose, nes beveik sutampa jų vystymosi etapai. Smilguolės sudygsta rudenį, kadangi jos – vienaskiltės siauralapės žolės, tai sunkiai pastebimos miglinių javų pasėliuose tiek rudenį, tiek pavasarį. Rudenį, kol sudygusios smilguolės silpniau įsitvirtinusios tarpueiliuose, galima efektyviai jų kiekį sumažinti akėjimu. O sutvirtėjusioms pavasarį migliniuose pasėliuose efektyvi tik cheminė kontrolė plataus veikimo spektro herbicidais.

Kai kurie žemdirbiai įpratę kasmet naudoti tuos pačius herbicidus visuose miglinių javų pasėliuose, dažniausiai pasirenkami kontroliuojantys tik dviskiltes piktžoles. Taip pagerinamos sąlygos vienaskiltėms, o dviskiltės, pripratusios prie tų pačių veikliųjų medžiagų, gali tapti joms atsparios.

Skirtingiems plotams – skirtingi herbicidai

Beje, skirtinguose to paties ūkio plotuose dažnai būna išplitusios skirtingos piktžolės, todėl ir herbicidai turėtų būti naudojami kiti.

Jeigu naudojame herbicidus, reikia tiksliai žinoti konkretaus pasėlio piktžolių rūšinę sudėtį, jų išsivystymo laipsnį ir herbicido veikimo spektrą. Jeigu miglinių javų pasėlyje vyravo dviskiltės, tačiau buvo ir pavienių vienaskilčių, tenka atidžiai rinktis keliais eurais brangesnius, bet platesnio veikimo spektro herbicidus. Dažnai girdime, kad renkantis maisto produktus ar vaistus reikia skaityti etiketes, tas pats galioja ir renkantis augalų apsaugos produktus. Kokias piktžoles ar ligas veikia vienas ar kitas augalų apsaugos produktas, kokiomis aplinkos ir dirvos sąlygomis, kokios normos saugios ir efektyvios, kokio išsivystymo lygio augalai – į visa tai būtina atsižvelgti.

Be to, taikant cheminę piktžolių kontrolę, būtina atkreipti dėmesį į piktžolių specifines savybes ir skirtingą herbicidų veikimą dėl aplinkos sąlygų – ar herbicido efektyvumas priklauso nuo piktžolių išsivystymo lygio, dirvos drėgmės, oro temperatūros, galimų šalnų ar po purškimo galimo lietaus. Taip pat svarbus herbicido veikimo pobūdis – tik per lapus ar tik per dirvą, ar per dirvą ir per lapus. Svarbi herbicido specifikacija dėl galimybės maišyti su augimo reguliatoriais ar kitais augalų apsaugos produktais, nes jie gali didinti ar mažinti efektyvumą.

Daugelio dviskilčių piktžolių kontrolei miglinių javų pasėliuose registruoti herbicidai naikina ir vienaskiltes, svarbu juos laiku ir tikslingai panaudoti, kol žolės neperaugusios. Tinkamas laikas naudoti herbicidus pagal piktžolių išsivystymą gali būti netinkamas pagal kviečių vystymosi tarpsnį augimo reguliatorių naudojimui. Todėl kartais tenka šias priemones taikyti atskirai.

Kokybiškų sėklų svarba

Traukiantis vasarinių javų plotams, mažiau galimybių plisti tuščiosioms avižoms. Tačiau didėja vienaskilčių vienmečių žiemojančių piktžolių – ruginių dirsių populiacija žieminių augalų pasėliuose. Ankstyvais vystymosi tarpsniais rudenį dirses vizualiai sunku atskirti nuo miglinių javų, peržiemojusios pavasarį jos šoka augti, jeigu nebūna sukontroliuotos herbicidais, veikiančiais ne tik dviskiltes, bet ir vienaskiltes piktžoles.

Dirsių charakteristikoje nurodoma, kad tai rugių pasėlių piktžolės, labiau plintančios lengvesnėse dirvose, ypač linkusiose užmirkti. Tačiau jos vis dažnesnės ir našiuose sunkesniuose dirvožemiuose. Derlingose dirvose jos užaugina didelę masę, išleisdamos po 5–7 iki 1,5 m ir aukštesnius stiebus, ūgiu pralenkiančius žieminius kviečius ar net žieminius rapsus.

Šios stambiasėklės piktžolės sunkiai išskiriamos iš grūdų, nors plinta įvairiais būdais, bet daugiausia su nekokybiška, neišvalyta sėkla. Todėl dėmesys sertifikuotai sėklai yra vienas iš kelių, siekiant stabdyti tuščiųjų avižų ar ruginių dirsių plitimą.

Beje, piktžolėtame pasėlyje dažnai būna išaugusių ir grūdinių priemaišų, kurios rodo, kad buvo pasėta nekokybiška nesertifikuota sėkla.

Žemės dirbimas ir piktžolėtumas

Kintant žemės dirbimo sistemai, turi kisti ir piktžolių kontrolės sistema. Kokią įtaką žemės dirbimo intensyvumas turi piktžolių plitimui, mokslinių tyrimų duomenys skiriasi, kaip ir žemdirbių patirtis. Tai lemia dirvožemio našumas ir kitos savybės, augalų kaita, kaip dažnai tie patys augalai grįžta į tą patį lauką, koks buvo piktžolėtumas ir koks sėklų bankas sukauptas dirvoje.

Vieni mažesnio intensyvumo, ypač bearimiu, žemės dirbimu nusivilia, tačiau dauguma džiaugiasi, nes taip pavyksta sumažinti degalų, energijos sąnaudas ir kartu išlaikyti didesnį pagrindinio dirvožemio našumo rodiklio – humuso ir organinės anglies – kiekį. Tai priklauso nuo subtilaus techninių priemonių ir žemės dirbimo modernėjimo metodų pritaikymo, įsėlinių ir posėlinių augalų galimybių dirvožemio našumui didinti ir piktžolių kontrolei panaudoti. Visada daugiau žiemojančių piktžolių bus dažniau žieminius javus atsėliuojant, negu auginant po vasarinių, ir atvirkščiai – vasarinius auginant po vasarinių.

Taikant bearimį žemės dirbimą svarbu įsigyti techninių agrotechninės piktžolių kontrolės priemonių. Kartais praleista smulkmena sudaro palankias sąlygas piktžolėms plisti, tampa sunku jas sukontroliuoti. Dėsninga, kad taikant bearimį žemės dirbimą susidaro tinkamos sąlygos paviršiniame sluoksnyje sudygti sėklinėms piktžolėms, tokioms kaip daržinės žliūgės, trikertės žvaginės ar įvairių rūšių veronikos, kurios, švelnėjant žiemoms, peržiemoja. Jos, kaip azotofilai, suveši pavasarį po ankstyvojo pavasarinio tręšimo ir sudaro ištisinį kilimą dirvos paviršiuje. Dėl to būna sunku jas sukontroliuoti žieminių rapsų pasėliuose. Todėl šių piktžolių naikinimas rudeniniu priešsėjiniu akėjimu rotacinėmis akėčiomis būtų reali galimybė stabdyti jų plitimą.

Taigi, perėjimas prie bearimio dirbimo – tai ne žemės dirbimo supaprastinimas, o modernėjančio ūkininkavimo kelias. Siekiant taupyti lėšas piktžolių kontrolei, svarbu žieminių augalų pasėliuose dar rudenį vos sudygusias naikinti akėjimu ar mažesnėmis rekomenduojamomis herbicidų normomis.

Priežastys, lėmusios piktžolių grįžimą į laukus

• Rudenį neišanalizuota žieminių augalų pasėlių piktžolių rūšinė sudėtis ir tuo metu, kol jos buvo silpnai išsivysčiusios, nesukontroliuotos nei agrotechninėmis, nei cheminėmis priemonėmis. Pavasarį parinkti siauresnio veikimo spektro tik dviskiltes piktžoles veikiantys herbicidai, nors pasėlyje buvo ir vienaskilčių piktžolių.
• Daugelį metų naudojami tie patys herbicidai: sunaikinamos vienos piktžolės, bet išlieka kitos, kurių jie neveikia. Be to, gali išsivystyti piktžolių rezistentiškumas vienai ar kitai veikliajai medžiagai.
• Nepakankamas dėmesys sertifikuotai sėklai – vienas iš kelių plisti tuščiosioms avižoms, ruginėms dirsėms ir kai kurioms kitoms piktžolėms.

Apie sėkmingą bearimį žemės dirbimą ar tiesioginę sėją, jeigu laukuose plinta daugiametės piktžolės, sunku kalbėti. Tokiems pasėliams lieka kraštutinė priemonė – intensyvi cheminė kontrolė.

Kritinę ribą pasėliuose viršijančių piktžolių žala

Piktžolėtuose pasėliuose netenkama ne tik augalams skirtų maisto medžiagų, bet ir patiriama nuostolių vėlinant javapjūtę, nes dėl žaliuojančių piktžolių ilgiau pasėlyje laikosi rasa, o kuliant jų sultinga masė didina grūdų drėgmę, darbas lėtesnis, o dėl blogesnio grūdų separavimo patiriama nuostolių. Kai kuriuose pasėliuose po nesėkmingos piktžolių kontrolės agrotechninėmis ir cheminėmis priemonėmis lieka jų tiek, kad pasunkinamas kombainų darbas, didėja derliaus valymo ir džiovinimo išlaidos.

Dar didesnė problema piktžolėms suvešėti susidaro javams išgulus, nes išvydę šviesą į paviršių iškyla pavėsyje augę dirviniai vijokliai, kibieji lipikai ir kitos žolės.

Turbūt visi įsitikino vadovėliuose ir mokslinėje literatūroje kartojama tiesa, kad piktžolės geriau prisitaiko siurbti maisto medžiagas negu kultūriniai augalai. Todėl jeigu jų kiekis viršija kritinę ribą, kuri skirtinga atskiroms piktžolėms pagal žalingumo laipsnį, pasėlio produktyvumas gali gerokai sumažėti.

Mokslinėje literatūroje piktžolės sugraduotos pagal žalingumo laipsnį, tačiau atskirais laikotarpiais jis kinta, daug lemia augalų kiekis, išsivystymas ir stelbiamoji geba, tręšimo lygis. Piktžolių rūšinė sudėtis taip pat kinta, didėja žiemojančių piktžolių žalingumo riba, kurios prisitaikė ir prie švelnėjančių žiemų, ir prie tausojamojo žemės dirbimo.

Tam, kad su mažiau trąšų išlaikytume stabilų augalų produktyvumą, maisto medžiagos turi tikslingai tekti kultūriniams augalams, piktžolėtumas turi neviršyti kritinio slenksčio. Siekiant efektyvios kontrolės, didesnę (rekomenduojamą) herbicidų normą reikia naudoti pasėliuose, kuriuose vyrauja rudenį sudygusios ir peržiemojusios, o pavasarį stipriai dirvoje įsitvirtinusios piktžolės.

Tinkamai nesukontroliavus piktžolių, pasėlių priežiūrai sutaupytus eurus teks skirti didesnėms piktžolėtų javų derliaus nuėmimo sąnaudoms, grūdų džiovinimui, nes bręstant javams gerėja kai kurių ilgesnės vegetacijos piktžolių biomasės kaupimo sąlygos. Šiais metais ne vienam žemdirbiui, siekiančiam kokybiškiau nuimti derlių, itin piktžolėtų javų pasėliuose teko naudoti glifosatus.

Be to, žinotina, kad, sumažinus vienų ar kitų pesticidų kiekį, galima sukelti piktžolių ar patogenų rezistentiškumą. Jau vis daugiau pateikiama duomenų apie kai kurių piktžolių, tokių kaip dirvinės smilguolės, atsparumą bent kelių herbicidų veikliajai medžiagai.

Turbūt kai kurie negatyvūs šiųmečio taupymo padariniai leis atsirinkti, nes tvaresnio ūkininkavimo modelio daugiau su mažiau siekis yra nelengvas procesas. Todėl, supaprastinus žemės dirbimą, mažinant investicijas agrotechninei ir cheminei piktžolių kontrolei, tenka daugiau dėmesio skirti bioįvairovei, augalų rikiuotei sėjomainoje, laukų istorijai ir piktžolėtumo analizei, jas kontroliuoti atsižvelgiant į konkretaus pasėlio piktžolių išsivystymą ir jų rūšinę sudėtį.

Piktžolėtuose pasėliuose žolės sunaudos ne menkesnę dalį brangių trąšų negu javai, o pastarųjų produktyvumas bus kur kas mažesnis, negu skirta trąšų planuotam derliui. Subrendus javams dar žaliuojančios piktžolės didins grūdų masės drėgmę. Be to, dalis subrendusių piktžolių sėklų su skleidžiamais šiaudais ir pelais pateks į dirvą ir padidins sėklų banką daugeliui metų.