„Dirbdamas 20–30 hektarų turėjau daugiau pinigų nei dabar, nes ūkis vis auga, tad investicijos nesibaigia“, – sako Mėželiuose, Klaipėdos rajone ūkininkaujantis Tomas Balčėnas.

Statybų inžinerijos mokslus baigęs ir santechnikos darbus dirbęs Tomas ūkininku tapo mažiau kaip prieš dešimtmetį. Savarankiškai ūkininkauti jį paskatino būsimas uošvis Vaclovas Šiaulytis, tuo metu Priekulės seniūnijoje jau turėjęs 150 ha ūkį. „Tiesą sakant, su žemės ūkiu manęs niekas nesiejo ir iš pradžių kultivatoriaus nuo plūgo neskyriau, tai sukeldavo būsimai žmonai Rasmai daug juoko. Kai draugas pasiūlė perleisti kelias dešimtis hektarų žemės, daugiau plėstis nenorėjęs uošvis patarė pačiam dirbti, taip ir pradėjau lygiagrečiai auginti kitą ūkį“, – pasakoja jaunas ūkininkas, juokdamasis, kad taip vaikų darželio piešiniuose vaizduota būsima profesija virto realybe, nes norėjo būti arba traktorininku, arba NBA krepšininku (beje, krepšinį su bendraminčiais jis taip pat žaidžia).

Pradėjęs nuo keliasdešimt hektarų, pamažu ūkį plėtė, iš pradžių prisijungdamas nedidelius plotelius, nes, jo žodžiais, žemės rinkoje buvo štilis, kol galiausiai maždaug prieš ketverius metus situacija pasikeitė: vis daugiau vyresnio amžiaus ūkininkų traukėsi iš ūkinės veiklos, atsirado daugiau galimybių išsinuomoti žemės. Pasak Tomo, taip dabar kasmet dirbami plotai padidėja po 100–200 ha ir, kol dar galima išsinuomoti žemės ir pasiūla yra (nuo ūkininkavimo pradžios visų pažįstamų nuolat klausinėjo, gal turi žemės), plėtros nežada atsisakyti, juolab kad valdant didesnį plotą ir paskolas iš bankų investicijoms lengviau gauti.

„Kai žemės plotas padidėdavo, važiuodavau į banką, imdavau paskolą ir pirkdavau techniką. Nuostata tokia: atsiskaitome su visais, pradedant žemės nuomotojais, bankais ir įmonėmis, o iš to, kas liko, planuojame investicijas į žemę, techniką ar kitus ūkiui būtinus dalykus. Niekada nevėluojame atsiskaityti, todėl labai palankiai į mus žiūri įmonės ir bankai, taip ir sukamės. Ne kartą teko girdėti ūkininkus vadinant pašalpiniais, o iš tikrųjų esame lizinginiai“, – išperkamųjų nuomų ir paskolų svarbą kuriant ūkį pabrėžia T. Balčėnas.

Šiuo metu bendrai su uošviu dirba per 800 ha, didelė žemės dalis nuomojama. Tiesa, ūkio plėtros planus šiek tiek keičia tai, kad kitais metais teks 200 ha atsisakyti dėl planuojamo saulės elektrinių parko, tačiau tikisi, kad pavyks dar žemės išsinuomoti. Vienintelis nepatogumas yra tai, kad daugumą siūlomų nuomotis plotų sudaro pievos, kurias tenka sukultūrinti ir paruošti grūdinėms kultūroms. Nerimą kelia ir reikalavimai išlaikyti daugiametes pievas ar jas atkurti. „Duok dieve, kad būtų rasti protingi sprendimai, gal, pavyzdžiui, pakeles bus galima kaip pievas deklaruoti. Jauniems ūkininkams tai labai skaudi problema, nes vienintelė galimybė plėsti ūkį – išsinuomoti pievas“, – nerimą keliančius dalykus išsako ūkininkas.

Nemažai T. Balčėno dirbamų laukų gerokai nutolę nuo ūkio bazės, kuriamos Mėželiuose, apleistose ir apgriuvusiose dirbtuvėse, kurias įsigijo ir tvarkyti ėmėsi prieš trejus metus. Pavyzdžiui, toliausi 200 ir 300 ha masyvai driekiasi už 30 km į skirtingas puses nuo ūkio centro. Su šiuolaikine technika, pasak Tomo, įveikti tokius atstumus nesunku, o didžiausias iššūkis – vykstantys kelių remontai, kai važiuoti paliekami labai siauri ruožai. „O norint, kad dirbama žemė būtų arčiau, reikėtų lipti per galvas, iš aplinkinių ūkininkų atiminėti, tačiau to mes niekada nedarėme ir nedarysime, nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį“, – savo poziciją šiuo klausimu turi Tomas.

Kitų patirtis padeda kurti savo ūkio viziją

Vos pradėjęs savarankiškai ūkininkauti T. Balčėnas įstojo mokytis agronomijos į VDU Žemės ūkio akademiją. Studijos ne tik suteikė žinių, bet ir pakeitė požiūrį į žemės ūkį, technologijas. Kuriant savo ūkio viziją reikšmingas vaidmuo teko ir vizitams į šalies ūkius, nes dar studijuodamas buvo pakviestas dirbti į biologinių preparatų prekybos įmonę. Beje, ūkininkavimą su kita veikla, iš kurios gautos pajamos leidžia pragyventi, derina ir dabar – kartu su vienos įmonės bendradarbiais konsultuoja žemdirbius. „Tai labai naudinga patirtis, nes yra su kuo pasitarti, pamatai, kaip tvarkosi dideli ūkiai, apie kuriuos lig tol neturėjau supratimo, daug lengviau ir savo klaidas pamatyti. Atsirado suvokimas, kaip reikia daryti, skaičiuoti, planuoti, kokią techniką ir technologijas geriau rinktis. Taip gimė ir vizija, kaip savo ūkį plėtoti“, – teigia jaunas ūkininkas.

Tad nuo pat ūkininkavimo pradžios plūgo nenaudojo ir arimą, kurį taikė uošvis savo ūkyje, pakeitė minimaliu žemės dirbimu. Tai leido ne tik daug greičiau atlikti visus darbus, bet ir sumažinti sąnaudas. Kartu naudojo ir lig šiol naudoja biologinius preparatus, o tai, pasak Tomo, leidžia su mažesniu mineralinių trąšų kiekiu, kas ypač aktualu dabar, kai trąšos pabrango kelis kartus, gauti tokį pat derlių.

Augina T. Balčėnas žieminius rapsus ir kviečius, šiek tiek rugių, anksčiau sėjo ir žieminių kvietrugių, tačiau šiemet pakeitė juos miežiais, nes niekaip nesisekė jų užauginti. Vasarinius pasėlius sudaro kviečiai, pupos, žirniai, grikiai, planuoja sėti ir salyklinių miežių. Nuo pat ūkininkavimo pradžios visus pasėlius draudžia, sako, nori turėti garantiją, kad pasėliams iššalus (šalnos pamario krašte pavojingiausios ne žiemą, o kovo mėnesį, kai šąla ir būna didelis vėjas) turės pinigų jiems atsėti ir nereikės bankrutuoti patyrus nuostolių.

Ūkininkavimo pradžioje Tomas dirbo su uošvio technika, o pirmieji jo įsigyti padargai buvo diskinis Rolmako, o vėliau ir noraginis Horsch Terrano 5 FX skutikliai. Pastarajam traukti neužteko turimų traktorių pajėgumų, tad ieškodamas pigiausių alternatyvų įsigijo rusišką pakeisto variklio T150 traktorių. „Nors savo darbą jis atliko, tačiau supratome, kad neverta kankintis ir eikvoti sveikatą, be to, rusiška technika „išskirtinė“ tuo, kad po vienos dienos darbo savaitę tenka remontuoti. Tad įsigijau naudotą Case IH traktorių. Dabar rusiškas traktorius tik kiemo darbams naudojamas“, – pasakoja ūkininkas.

Dirbamiems plotams didėjant, neužteko ir Claas Mega pajėgumų, tad našesnis kombainas buvo pirmas didelis T. Balčėno pirkinys, kuriam reikėjo ir psichologiškai pasiruošti, gerai viską paskaičiuoti, nes iš banko turėjo imti didelę paskolą. Jis įsitikinęs, kad verta įsigyti naują, o ne naudotą kombainą, nes sena mašina labiau genda, ją reikia daugiau remontuoti, todėl gaištamas brangus javapjūtės laikas. Dar vienas dalykas, paskatinęs investuoti į naują kombainą – paskolos grąžinimo terminas: perkant naudotą kombainą paskola suteikiama 5, naują – 7 metams.

„Žemę įdirbti ir pasėti yra lengviau nei derlių nuimti, nes gali dirbti ilgiau, jei nespėji pasėti žieminių, gali sėti vasarinius. O kūlimo laikas ribotas ir jei nespėji, visų metų darbas nueina perniek. Nors ilgai dvejojome, bet važinėdamas po ūkius mačiau, su kokiais kombainais dirba ir kaip dirba, tad iš karto norėjau rotorinės mašinos, nes ji našesnė. Todėl ir pasirinkome iš pradžių Case IH 7140, o plotams dar išaugus, iškeitėme jį į vikšrinį Case IH 8250“, – apie technikos parko pokyčius pasakoja T. Balčėnas ir priduria, kad šiemet pirmą sezoną kuldamas su nauju kombainu pajuto skirtumą – darbai vyko sklandžiai ir daug sparčiau. Beje, Tomas pats visada sėja, o su javų kombainu dirba ir derlių doroja uošvis. Taip pat ūkyje darbuojasi Tomo tėvas, anksčiau dirbęs gretimame bulvių sėklininkystės ūkyje, taip pat du darbininkai.

Nori derinti juostinę ir tiesioginę sėją

Prieš porą metų T. Balčėnas išbandė juostinę ir tiesioginę sėją, nuomodamasis sėjamąsias. Nors pastaroji technologija, leidžianti gerokai sumažinti sąnaudas ir sėjos savikainą, vilioja, tačiau ūkininkas pastebi, kad dar negali jos taikyti visame ūkyje, kuris vis dar kuriamas ir kasmet papildomas naujais plotais, daugiausia pievomis. Tad investavo į juostinę Horsch Focus sėjos mašiną, kuri žemę išdirba giliau ir geriau susitvarko su kultūrinamais laukais. „Mano galva, rapsus ir pupas geriausia sėti juostine technologija, o kviečius, ypač sėjant į tarpinius pasėlius, – tiesiai į nedirbtą žemę. Tad vizija – abiejų technologijų derinimas ūkyje, link to po truputį einame, tik bėda, kad mašinos kainuoja brangiai“, – pastebi T. Balčėnas, neatmetantis minties ateityje įsigyti ir tiesioginę sėjamąją.

Beje, juostinę sėjamąją, taip pat galingesnį traktorių su navigacija, didesnio pločio skutiklį ir išmaniąją barstomąją T. Balčėnas tikėjosi įsigyti pasinaudodamas ES parama, tačiau nepavyko. Tad kartu su nauja sėjamąja nuosavomis ir banko lėšomis teko pirkti ir galingesnį traktorių. Pasirinko 280 AG Case IH Magnum ir tai jau trečia šiuo metu ūkyje dirbanti šio gamintojo mašina.

Ir galingiausiame ūkio traktoriuje, ir kombaine įdiegtas automatinis vairavimas, kuris, ūkininko teigimu, lengvina darbus, nes mažiau pavargstama, o padaroma daugiau. Pavyzdžiui, be didelio nuovargio per dieną su 4 m darbinio pločio sėjamąja ūkininkas pasėja per 40 ha, o be navigacijos – daugiausia 30 hektarų.

„Rinkdamasis techniką, atsižvelgiu į kitų ūkininkų atsiliepimus ir patirtį, tada pats išbandau savo ūkyje. Tiesą sakant, man didelio skirtumo nėra, kokios spalvos technika kieme, svarbiausia, kad servisas gerai dirbtų, o pirkti techniką iš vienos įmonės labai patogu, nes atvažiuoja kombaino taisyti, kartu ir traktorių pažiūri“, – sako ūkininkas ir priduria, kad ūkiui dar labai trūksta vieno galingo traktoriaus, kuris būtų naudojamas skutimui, nes jei lauke daugiau šiaudų ar žolės, pasėti su juostine sėjamąja sunkoka.

Jei pavyktų įsigyti dar vieną galingą traktorių, kuris ūkio būtinų pirkinių sąraše kol kas nėra pirmoje vietoje, darbštus ir sumanus ūkininkas mato ir dar vieną jo panaudojimo sritį – tai sėjos paslaugų teikimo rinka, nes tokių paslaugų, ypač rapsams sėti, poreikis krašte didžiulis, jas atvažiuoja teikti net iš Vidurio Lietuvos. Žinoma, tokiu atveju reikėtų ir antros sėjamosios arba turimą keturmetrę keisti šešių metrų darbinio pločio mašina.

Europinė parama būtų didelė paspirtis

Svajoja ūkininkas T. Balčėnas ir apie modernų savaeigį purkštuvą, tačiau tokia mašina – didžiulė investicija, kuriai reikia sukaupti nemažai pinigų. Jis sutinka, kad didžiulė paspirtis būtų ES parama, tačiau augalininkų galimybės ja pasinaudoti pastaraisiais metais apribotos, ir nors rengė jau ne vieną projektą ir ieškojo įvairių būdų reikiamiems balams surinkti, tačiau nepavyko. Tiesa, kartą paramą prieš šešerius metus gavo ir skyrė ją prikabinamam Amazone purkštuvui ir dviem vietinės įmonės pagamintoms priekaboms nusipirkti.

Nepaisant to, minties įsigyti savaeigį purkštuvą neatsisako, nes nori pasėlius kintamomis normomis tręšti skystomis trąšomis, kurios, ūkininko įsitikinimu, paskirstomos tiksliau ir efektyviau. Tad kol kas rado ir laikiną sprendimą – iš vieno ūkininko įsigijo seną 36 m darbinio pločio savaeigį purkštuvą Matrot Maestria, taip pat ir 20 m³ talpos cisterną. „Kol pinigų norimai technikai įsigyti nėra, tenka taip suktis. Jame yra navigacija, tačiau sekcijas reikės atjunginėti rankiniu būdu ir nebus galima purkšti kintamomis normomis. Bet pakentėsime, tikiuosi, porą metų jis atlaikys, o tada įsigysime rimtą purkštuvą“, – svarsto Klaipėdos r. ūkininkas.

Artimiausiuose T. Balčėno planuose – grūdų džiovyklos ir (arba) ventiliuojamų bokštų įsirengimas. Pasak jo, tokie bokštai ne viename ūkyje labai pasiteisino ir būtų puikus sprendimas grūdams ilgiau laikyti, nes kol kas neturi tam sąlygų, todėl grūdus iš karto parduoda. Norėjo šią investiciją įgyvendinti dar šiemet, tačiau stipriai išaugusios kainos verčia dairytis naudotos įrangos, taip pat spręsti dilemą, kokiu kuru kūrenamą džiovyklą geriau pasirinkti, tad paieškoms ir svarstymams tikisi išnaudoti žiemos laikotarpį.

„Norėtųsi viską iš karto pasidaryti, tačiau tai nėra taip lengva ir paprasta, nes investicijų reikia visoms sritims: žemei, technikai, įrangai pirkti ir pastatams tvarkyti. Būtų gerai ir mėsinių galvijų įsigyti, nes turime užliejamų pievų, o ganykloms būtų galima skirti mažesnio derlingumo laukus, tačiau ir bandai įveisti reikia nemažai pinigų“, – sako jaunas ūkininkas Tomas, kurio galvoje – daugybė minčių ir planų kuriant savąjį ūkį.