Lietuvos dirvožemininkų draugija šių metų dirvožemiu išrinko išplautžemį. Geriau pažinę jo savybes ir jame vykstančius procesus, galime pasirinkti optimalius dirvožemio pagerinimo, piktžolių kontrolės, humuso balanso ir mikrofloros išlaikymo sprendimus.

Dėl plačiai diegiamų šiuolaikinių žemės ūkio technologijų pavyksta patenkinti nuolat gausėjančios žmonių bendruomenės poreikius, tačiau dėl intensyvios žemės ūkio veiklos senka svarbiausi gamtos ištekliai, blogėja jų kokybė, vyksta dirvožemio degradacijos procesai: spartėja vėjo ir vandens erozija, mažėja organinės medžiagos, kinta potencialus dirvožemio derlingumas. Pasaulyje vis labiau plečiami dirbamos žemės plotai, norima gauti didesnius žemės ūkio produkcijos kiekius. Žemės ūkio vystymuisi taip pat turi įtakos augantis gyventojų skaičius Žemėje.

Lietuvos dirvožemininkų draugija (LDD) pernai pasekė kolegų iš Lenkijos pavyzdžiu ir inicijavo metų dirvožemio rinkimus. Tai galimybė kiekvienais metais aptarti Lietuvoje išrinktos dirvožemio grupės ypatumus ir išsiaiškinti šių dirvožemių aktualijas. Metų dirvožemiu 2021-aisiais išrinktas balkšvažemis (Retisols), o šiemet juo tapo išplautžemis (Luvisols).

Lietuvos dirvožemiai yra palyginti jauni, susiformavę ant paskutinio apledėjimo suneštų purių, vandeniui ir teršalams laidžių nuosėdinių uolienų smėlių, priesmėlių, priemolių ir molių. Dėl drėgno ir vėsaus klimato mūsų šalies dirvožemiuose vyrauja išplovimo procesas, todėl natūralios ir antropogeninės cheminės medžiagos nesunkiai išplaunamos į gruntinius, o iš ten – ir į paviršinius vandenis.

Pastarųjų metų dėmesys eroduotiems dirvožemiams susijęs su klimato kaitos suvaldymo reikalavimais ir ES žaliuoju kursu. Išplautžemiai gali būti priskiriami ir prie degraduotų dirvožemių, o juose vykdoma žemės ūkio veikla gali dar labiau juos nualinti. Todėl, skirdami šiuos metus šiuolaikiškų technologinių sprendinių paieškai ir jų taikymui ūkiuose, prisidėsime prie dirvožemio degradacijos mažinimo ir klimato kaitos bei žaliojo kurso politikos.

Užima penktadalį dirvožemio dangos

Nors Lietuva užima nedidelę teritoriją, tačiau dirvožemių danga dėl dirvodaros sąlygų nevienodumo yra marga. Išplautžemiai paplitę visoje šalyje ir užima 21 proc. mūsų dirvožemių dangos. Šių dirvožemių bazinis našumas labai nevienodas ir gali svyruoti nuo nederlingų (33 balų) iki labai derlingų (60 našumo balų).

Išplautžemiai susiformavo dėl išmolėjimo procesų: iš viršutinių horizontų išplautos dumblo dalelės yra įplautos į po juo esantį horizontą, todėl susidarė sunkesnės granuliometrinės sudėties Bt horizontas. Dėl šio proceso viršutiniuose horizontuose yra išplaunamos dumblo dalelės, dirvožemio granuliometrinė sudėtis tampa lengvesnė, tai pablogina horizontų fizikines ir chemines savybes. Humusas, kuris kaupiasi viršutiniame sluoksnyje, šias savybes pagerina.

Išplautžemių morfologinės savybės priklauso nuo dirvodarinės uolienos kilmės ir sluoksniuotumo. Intensyviausias molio dalelių išplovimas iš paviršinių horizontų į Bt horizontą pastebimas tuomet, kai išplautžemiai formuojasi lygumų puriose, vidutiniškai drėgmei laidžiose įvairios kilmės (ledyninėse, eolinėse, aliuvininėse) dulkiškose nuogulose. Tokie dirvožemiai susidaro drėgno ir pusiau drėgno klimato, lygesnio reljefo sąlygomis. Išplautžemiai formuojasi tiek vidutiniškai šalto žemyninio, tiek drėgno paatogrąžių klimato sąlygomis. Tai vidutiniškai išsivystę, gilaus profilio dirvožemiai, skirstomi į penkis pogrupius: karbonatinguosius, paprastuosius, pajaurėjusius, stagninius ir glėjiškuosius. Išplautžemių profilis: (O)-A-El-Bt-B-C(Ck), (O)-AEl- Btj-Bj-Ck, (O)-A-El-Btg-Ckg.

Pažinę dirvožemį per dirvožemio profilio diagnostiką galime rasti optimalius sprendimus dirvožemio savybėms pagerinti, piktžolėms kontroliuoti, humuso balansui ir mikroflorai palaikyti. Net tos pačios grupės dirvožemis, pvz., išplautžemis, nėra vienodas, skirtinguose Lietuvos regionuose skirtingos dirvožemio savybės, granuliometrinė sudėtis ir drėkinimo būdas.

Savybes atskleidžia ir žoliniai augalai

Molingose Vidurio Lietuvos lygumose dirvožemiai formavosi dugninės morenos nuogulose ir tai lėmė, kad šiose vietose susidarė gana derlingi dirvožemiai, tokie kaip rudžemiai ir išplautžemiai. Bet šiame straipsnyje visą dėmesį skirsime išplautžemiams, kurių našumo balą lemia karbonatų putojimo gylis, granuliometrinė sudėtis, drėgmės režimas ir dirvožemio išsivystymo lygis.

Dirvožemio diagnostinės savybės mums leidžia spręsti apie jo drėkinimo būdą, granuliometrinę sudėtį, maisto medžiagų migraciją dirvožemio profiliu, karbonatų putojimo pradžios gylį. Jeigu karbonatai yra aukštai – iki 1 metro gylyje, susiformavę karbonatingieji išplautžemiai būna nerūgštūs, jų tirpalo reakcija panaši į neutralią ir (ar) neutrali (kai pH svyruoja apie 6 ir daugiau). Tokius sunkesnės granuliometrinės sudėties ir nerūgščius dirvožemius mėgsta neutrofilinės piktžolės, tokios kaip dirviniai garstukai, baltažiedžiai barkūnai, kibieji lipikai, dirvinės notros, raudonžiedžiai progailiai, dirviniai raguoliai, ankstyvieji šalpusniai.

Pagal žolinių augalų rūšinę sudėtį mes taip pat galime spręsti, koks maisto medžiagų kiekis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (armenyje). Kaip ir žemės ūkio augalai, piktžolės, tokios kaip šiurkštieji burnočiai, baltosios balandos, gailiosios dilgėlės, paprastosios kiaulpienės, kibieji lipikai ir kitos, gali būti reiklios maisto medžiagoms. Jos rodo, kad dirvožemis turi daug organinės anglies ir azoto.

Drėkinimo būdą išduoda šie žoliniai augalai: drėgnus, glėjiškumo savybių turinčius dirvožemius parodo plačialapiai gysločiai, triskiaučiai lakišiai, šiurkštieji burnočiai, paprastosios rietmenės, trumpamakštės rūgtys ir kiti augalais. Sausus, automorfinį drėkinimą turinčius dirvožemius išduoda dirvinės glažutės, baltažiedžiai barkūnai, geltonieji bobramuniai, paprastosios kraujažolės ir pan.

Šiaurės Lietuvos žemumose vyraujantys sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiai yra vieni derlingiausių Lietuvoje, tačiau juos naudoti žemės ūkyje yra problemiška dėl juose esančio didelio kiekio molio dalelių ir užmirkimo. Nors tai derlingi ir gana daug humuso medžiagų turintys dirvožemiai, tačiau juos naudojant taip pat susiduriama su dirvožemio savybes gerinančių priemonių taikymo, derlingumo palaikymo ir organinės anglies kiekio jame išsaugojimo problema.

Dukart senesni

Keliaudami į šalies rytus mes jau turime kitokius išplautžemius ir jų savybės priklauso nuo to, kokioje aukštumose įsiterpusioje lygumoje formavosi. Dysnos lygumoje, kuri nusitęsusi palei Dysnos upę, jie formavosi limnoglacialinės kilmės nuogulose. Šių dirvožemių sandara ir savybės panašios į Vidurio ir Šiaurės Lietuvos lygumų dirvožemių, tačiau jų amžius siekia 20–25 tūkst. metų, t. y. jie dukart senesni. Dėl šios priežasties pirminiai karbonatai yra 20 cm giliau (apie 75 cm gylyje), tačiau dėl sunkesnės granuliometrinės sudėties (vidutinio sunkumo ar sunkaus molio) čia gausu biogeninių elementų ir maisto medžiagų cheminių junginių, kurie svarbūs dirvožemio derlingumui ir augalų mitybai. Dėl molingo podirvio čia vyrauja perteklinis paviršinis drėkinimas ir tai parodo šių laukų žoliniai augalai, tokie kaip pelkiniai čėriukai, žąsinės sidabražolės, dirviniai asiūkliai.

Žolinė augalija yra puikus ir kitų šio dirvožemio savybių indikatorius: dirvinės čiužutės auga derlinguose, nerūgščiuose, drėgnokuose molio ir priemolio dirvožemiuose. Gailiosios dilgėlės taip pat mėgsta derlingus dirvožemius, kurie yra turtingi azoto.

Rūgštūs iš prigimties

Vakarų (Žemaičių aukštumos rytiniai šlaitai) ir Pietryčių Lietuvos (Baltijos aukštumų vakariniai šlaitai) aukštumų šlaituose susiformavę išplautžemiai yra iš prigimties rūgštūs ir jų rūgštėjimą dar skatina žemės ūkyje taikomos netinkamos technologijos (žemės dirbimas, augalų apsauga, tręšimas ir kita), mitybos elementų išplovimas ir išnešimas iš dirvožemio kartu su augalų derliumi. Šiuose dirvožemiuose pirminiai karbonatai migruoja (išsiplauna) į gilesnius sluoksnius, dėl to pH reakcija dar labiau mažėja (rūgštėja).

Netinkamas ilgalaikis dirvožemio naudojimas agrarinėms reikmėms alina jį, keičia jo fizikines ir chemines savybes, pagrindinių biogeninių elementų režimą, skatina degradaciją. Prie dirvožemio degradacijos yra priskiriamas ir dirvožemio rūgštėjimas. Naujos technologijos leidžia tinkamiau panaudoti augalų auginimo priemones, sumažinti, derinti ar pakeisti jas kitomis, kurios būtų nekenksmingos aplinkai. Skaičiai rodo, kad ne kiekis lemia tenkantį krūvį aplinkai, bet tai, kuriuo laiku ir kaip tinkamai produktai panaudojami, kaip gerai ar blogai jie yra pasisavinami. Reikia efektyvinti ūkiuose taikomas technologijas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad išplautžemiai yra vidutiniškai išsivystę, gilaus profilio dirvožemiai. Jų savybes lėmė nuogulų kilmė, klimatinės ir geologinės sąlygos, augalai. Sunku būtų įvardyti patį svarbiausią veiksnį, lėmusį šių dirvožemių formavimąsi, nes visi jie glaudžiai tarpusavyje susiję. Norint užpildyti žinių apie dirvožemį ir atskiras dirvožemių grupes spragas, reikia toliau vykdyti mokslinius tyrimus, kurie leistų per technologines grandis (sėjomainą, tręšimą ir augalų apsaugą, žemės dirbimą ir t. t.) sudaryti prevencines priemones, kaip aprūpinti žemės ūkio augalus maisto medžiagomis ir grąžinti dirvožemiui mitybos elementus, panaudotus derliui gauti.

***

Dirvožemiai ypatingi, nes yra pagrindinė žmonių gyvenimo ir gerovės palaikymo sistema.

***

Dirvožemio ištekliams apibūdinti Lietuvoje naudojama Lietuvos dirvožemių klasifikacija LTDK-1999 (2001), sudaryta remiantis aktualiais dirvožemių tyrimų duomenimis ir iki 1999 m. šalyje naudotomis dirvožemių klasifikacijomis

***

Išplautžemių našumą lemia karbonatų putojimo gylis, granuliometrinė sudėtis, drėgmės režimas ir dirvožemio išsivystymo lygis.