- Dr. Akvilė JONAVIČIENĖ, dr. Roma SEMAŠKIENĖ LAMMC Žemdirbystės institutas
- Mano ūkis
Žieminių rapsų sėja prasidės jau netrukus. Viena pirmųjų problemų, su kuria susiduria augintojai, – tai augalus ankstyvaisiais augimo tarpsniais apninkantys kenkėjai: kryžmažiedinės ir rapsinės spragės, kopūstinės lapkotinės minamusės, amarai, kopūstinės kandys, rapsiniai pjūkleliai, kopūstiniai šakniniai paslėptastraubliai ir šliužai.
Spragės
Bene pirmiausia rapsus užpuola spragės: kryžmažiedinės (Phyllotreta nemorum, Ph. Undulata) ir rapsinės (Psylliodes chrysocephala). Jų žalą galima pamatyti ant skilčialapių, vėliau – ant pirmųjų lapelių. Ypač palankiomis kenkėjams sąlygomis jie pažeidžia jau dygstančių rapsų augimo kūgelius ir augalai žūsta net nespėję sudygti. Išsitęsęs šiltas ruduo ir švelnios žiemos palankūs spragėms, todėl joms plintant žieminių rapsų pasėlyje reikėtų atkreipti dėmesį, kuri rūšis dominuoja. Kryžmažiedinės spragės labiau žalingos rapsų dygimo–lapelių vystymosi metu, o rapsinių spragių žala būna ne tik dėl sumažėjusio augalų skaičiaus ankstyvuose tarpsniuose (pasėlio išretėjimo), bet ir vėliau dėl lervų pažeidimų.
Rapsiniai pjūkleliai
Rapsinių pjūklelių (Athalia rosae) lervos labai ėdrios, jų maitinimosi laikotarpis paprastai trunka apie 15–20 dienų. Galimos 2–4 šių kenkėjų generacijos per metus. Dėl kelių generacijų ir iki trijų savaičių trukmės maitinimosi laikotarpio pjūkleliai palankiomis sąlygomis gali pridaryti nemenkos žalos. Lervos minta lapų audiniu ir palieka tik gyslas. Tai tipingi šių kenkėjų pažeidimų požymiai. Esant palankioms sąlygoms pjūkleliai gali sunaikinti rapsų ar kitų augalų šeimininkų pasėlį. Lauke lieka styroti stiebai su lapkočiais ir lapų gyslomis. Pasėjus insekticidinės veikliosios medžiagos neturinčiu beicu apdorotą sėklą ir vyraujant šiltiems orams, šių kenkėjų išplitimo rizika padidėja. Tačiau, galvojant apie pjūklelių daromus nuostolius ir kontrolę, reikėtų įvertinti, kad jie mėgsta šilumą ir jautriai reaguoja į dienos ilgumą. Kai temperatūra tampa žemesnė nei +18 °C, o diena trunka mažiau nei 14 val., rapsinių pjūklelių aktyvumas sumažėja.
Kopūstinės lapkotinės minamusės
Kopūstinės lapkotinės minamusės (Phytomyza rufipes) retai minimos kaip svarbūs rapsų kenkėjai, tačiau žieminių rapsų pasėliuose jų žalos pėdsakų daug ieškoti nereikia. Ant lapų, kuriuos užpuolė minamusės, matyti šviesios dėmės ir likęs tik augalo lapo epidermis. Labiau pažeidžiami jau išsivystę, senesni lapai, o ne jauni, besivystantys. Geriau įsižiūrėjus pažeidimo vietoje, po viršutiniu epidermiu, galima rasti baltų lervų. Jos minta lapo audiniu, nesimaitina gyslomis, stiebais, augimo kūgeliu. Literatūroje nurodoma, kad šių kenkėjų žala augalams retai būna esminė.
Amarai
Dažniausiai rapsuose plinta kopūstiniai amarai (Brevicoryne brassicae), kuriuos atskirti labai nesunku dėl tik šiai rūšiai tipingos sidabriškai pilkos spalvos. Jų kolonijos yra gausios ir nesunkiai pastebimos.
Vertinant amarų žalą rapsams reikėtų išskirti persikinius amarus (Myzus persicae), kurie yra pagrindiniai žalingos šiems augalams virusinės ligos – ropių geltos viruso (TuYV) – pernešėjai. Apžiūrint rapsų pasėlius, persikinių amarų patartina ieškoti apatinėje lapų pusėje. Ypač į amarus verta atkreipti dėmesį ilgą ir šiltą rudenį, nes jie migruodami į rapsų laukus pasimaitinti perneša ir virusus. Dėl ilgesnio užsikrėtimo laikotarpio tikėtini didesni derliaus nuostoliai.
Kopūstinės kandys
Per kopūstinių kandžių (Plutella xylostella) antplūdį jų lervos pagraužia žieminių rapsų lapus. Maitinimosi vietose matyti išgraužti „langeliai“, aptraukti viršutiniu epidermio sluoksniu. Išdžiūvęs epidermis ištrupa ir lieka skylės. Kopūstinių kandžių generacijų skaičių lemia temperatūra. Kuo šilčiau, tuo sparčiau jos vystosi.
Šliužai
Rapsų augintojai susiduria su dar vienais didelę žalą galinčiais padaryti kenkėjais – šliužais (Deroceras spp.). Jie ypač žalingi augalams dygstant, iki keturių lapelių tarpsnio. Šių kenkėjų plitimą ir gausumą didžiąja dalimi lemia drėgni, šilti orai ir galimybė pasislėpti. Šliužai aktyviausiai maitinasi naktimis, o dienomis ir nepalankiomis oro sąlygomis, nelygu paros laikas, jie slepiasi. Išsiritę iš kiaušinėlių, kurių viena patelė padeda iki 500, šliužai maitinasi toje pačioje vietoje toli nejudėdami. Jų dauginimasis, aktyvumas ir išgyvenimas priklauso nuo oro temperatūros, drėgmės, šviesos intensyvumo ir dirvožemio struktūros. Šliužai gali būti aktyvūs nuo +5 iki + 20 °C temperatūros, o palankiausia jiems yra +17 °C šiluma. Labiau tikėtina, kad šliužai išplis nedideliuose laukuose ir ten, kur prastai veikia drenažas, supuolusi dirva, šalia eina grioviai. Tiesioginė sėja į ražienas, vėluojanti sėja, menkas patręšimas, lemiantis lėtą augalų vystymąsi, augalų liekanos ant dirvos, piktžolėtas pasėlis palanku šliužams. Be to, drėgna aplinka ir sultingi augalai yra gyvybiškai svarbūs šiems kenkėjams išlikti.
Norint išvengti šliužų daromos žalos, vertėtų patikrinti jų gausumą priešsėlio pasėlyje likus maždaug savaitei iki derliaus nuėmimo. Tam pasitelkiamos priedangos-gaudyklės. Šių gaudyklių paviršius turi būti apie 25 cm pločio. Kaip gaudyklę galima panaudoti ir paprastą lentą. Esant drėgnam dirvos paviršiui ir vyraujant optimaliai temperatūrai, gaudyklės išdėstomos keliose lauko vietose. Ypač reikėtų jas padėti tose vietose, kur galima tikėtis šliužų antplūdžio. Gaudykles reikia patikrinti iš ankstyvo ryto, kol dirvos paviršius vis dar yra drėgnas. Pakėlus gaudyklę ar lentą, suskaičiuojami šliužai, įvertinami jų palikti gleivių takai.
Šliužų gausumo nustatymas priešsėlyje padeda įvertinti galimus žalos mastus rapsuose. Taip galima pritaikyti prevencines agrotechnines priemones šių kenkėjų populiacijai sumažinti. Gero sėklų guolio paruošimas yra bene svarbiausia šliužų kontrolės priemonė, nes į gerai paruoštą dirvą pasėti rapsai greitai sudygsta, sparčiai vystosi.
Literatūroje nurodoma, kad arimas esmingai mažina šliužų populiaciją ir net minimalus žemės dirbimas gerokai sumenkina pažeidimus, palyginti su tiesiogine sėja. Efektyvi piktžolių kontrolė prisideda prie šliužų populiacijos mažinimo, nes kenkėjai netenka ir priedangos, ir maisto šaltinio.
Šliužų gausumo stebėjimus reikia pradėti iš karto po rapsų sėjos ir tęsti iki 4 tikrųjų lapelių tarpsnio. Lietuvoje žalingumo ribos nėra nustatytos. Kitose šalyse žalingumo ribos skiriasi: vienur, vyraujant palankioms aplinkos sąlygoms, moliuskocidus rekomenduojama naudoti gaudyklėje radus bent 1 šliužą, kitur – iki 4 šliužų.
Lietuvoje yra registruoti keli moliuskocidai. Informacija apie rekomenduojamus šliužų kontrolei produktus, jų normas pateikiama Valstybinės augalininkystės tarnybos puslapyje www.vatzum. lt ir registruotų produktų etiketėse.
Šliužams palankios plisti sąlygos: maži laukai, prastai veikiantis drenažas, supuolusi dirva, šalia lauko einantys grioviai, tiesioginė sėja į ražienas, vėluojanti sėja, menkas patręšimas, lemiantis lėtą augalų vystymąsi, augalų liekanos dirvos paviršiuje, piktžolėtas pasėlis.
Kopūstiniai šakniniai paslėptastraubliai
Pastaraisiais metais ūkininkai laukuose randa ir kopūstinių šakninių (kitaip – šakniagumbinių) paslėptastraublių (Ceutorhynchus pleurostigma) pažeistų augalų. Suaugęs šakniagumbinio paslėptastraublio vabalas yra 2–3 mm ilgio, skraido ir maitinasi ant rapsų ir kitų bastutinių augalų (tarp jų ir labai populiarių tarpinių augalų – garstyčių) stiebų, žiedpumpurių, žiedų. Žiemoja lervos ir suaugėliai. Peržiemojusių suaugėlių patelės deda kiaušinėlius į vasarinių rapsų ir kitų pavasarinių bastutinių augalų šaknies kaklelį ir antroje vasaros pusėje išsivysto nauja suaugėlių karta, kuri kenkia žieminiams rapsams. Kai žiemoja lervos, iš lėliukių pirmoje vasaros pusėje išsiritusios patelės kiaušinėlius taip pat deda žieminiuose rapsuose. Patelės ilgu straubleliu šaknies kaklelyje padaro duobutę ir į ją padeda kiaušinėlį, kurį pridengia sekretu. Viena patelė gali padėti iki 140 kiaušinėlių. Embrionas vystosi iki 23 dienų. Aplink išsiritusią lervą pradeda augti gumbas. Jo audiniais lerva ir minta. Sužaloti augalai skursta. Išrovus iš dirvos tokį skurstantį augalą, ant jo šaknų ir šaknies kaklelio matyti netaisyklingos formos gumbai, kuriuos prapjovus randama lervų. Jos yra nuo 3 iki 4 mm ilgio, išlenktos formos, baltos, rudomis galvomis. Lervos vystosi nuo 28 dienų (esant +15 °C temperatūrai) iki 190 dienų (esant +3,5 °C temperatūrai). Žiemoja žieminių rapsų gumbe, esančiame prie šaknies kaklelio. Pavasarį lervos palieka gumbą ir virsta lėliukėmis. Lėliukių fazė užtrunka nuo mėnesio (+20 °C temperatūroje) iki beveik 2 mėnesių (+15 °C temperatūroje).
Šakniagumbiniams paslėptastraubliams būdinga viena generacija per metus, tačiau atsižvelgiant į tai, ar žiemoja suaugėlio, ar lervos tarpsnio, yra 2 skraidymo laikai: pavasarį ir rudenį. Rudeninio skraidymo patelės kiaušinėlius deda rugpjūtį ir rugsėjį ir kenkia žieminiams rapsams. Lervos vystosi visą žiemą. Dėl lervų išskyrų susiformuoja šaknies kaklelio išaugos, kurios gali būti įvairaus dydžio. Susiformavus didelėms išaugoms, jas galima supainioti su šaknų gumbu, tačiau, perpjovus šakniagumbinių paslėptastraublių pažeidimo vietą, visada randama lervų. Literatūroje rašoma, kad lervų sužaloti augalai, ypač jeigu pasėlis silpnas, menkai patręštas, blogiau auga ir prasčiau dera. Ankstesniais metais, sėjant insekticidiniu beicu apdorotas rapsų sėklas, šakniagumbiniai paslėptastraubliai beveik neplito. Nuo 2019 m. neonikotinoidų grupės veikliąsias medžiagas turinčių beicų naudoti nebeleidžiama. Tikėtina, kad būtent šakniagumbinius paslėptastraublius įvardysime kaip vienus iš svarbesnių kenkėjų ankstyvaisiais rapsų augimo tarpsniais, kadangi apsaugai nuo šių kenkėjų registruotų insekticidinių beicų šiuo metu nėra. Todėl skraidant šakniagumbiniams paslėptastraubliams žieminių rapsų pasėliuose BBCH 12–19 augimo tarpsniu, reikėtų naudoti insekticidus – piretroidus. Tikslesnį purškimo laiką galima nustatyti atliekant kenkėjų stebėjimą rapsų lauke pasitelkus geltonąsias gaudykles. Kai gaudyklėje randami 2–3 vabalai per 3 dienas – laikas purkšti.
Reikėtų atminti, kad šie kenkėjai žalą žieminiuose rapsuose padaro būtent rudenį, o pavasarį pagalbos ieškoti jau būna per vėlu. Todėl pasėlius reikėtų nuolat stebėti ir, jei būtina, panaudoti insekticidus. Beje, per dažnas insekticidų naudojimas didina kenkėjų atsparumą veikliosioms medžiagoms, todėl augalų apsaugos produktus reikia naudoti saikingai.
Kenkėjų įvairovė žieminių rapsų pasėliuose įspėja augintojus, kad augalų apsaugos priemonės turi būti panaudotos laiku. Būtina stebėti pasėlius, vertinant kenkėjų gausumą į pagalbą pasitelkus gaudykles, apžiūrėti augalus ir pasirinkti veiksmingas priemones, atsižvelgiant į kenkėjus, jų vystymosi ciklą, vyraujančias aplinkos sąlygas, kad pavasarį galėtume džiaugtis gerą derlių žadančiais žieminių rapsų pasėliais.
***
Insekticidiniai beicai Lietuvoje registruoti du insekticidiniai beicai, skirti rapsų ir rapsiukų sėklai. Buteo Start su nauja veikliąja medžiaga flupiradifuronu skirtas žieminių ir vasarinių rapsų, žieminių ir vasarinių rapsiukų apsaugai nuo kryžmažiedinių ir rapsinių spragių bei kopūstinių musių. Beico norma – 0,625 l/100 kg sėklų. Beicas Lumiposa 625 FS (veiklioji medžiaga – ciantraniliprolas) skirtas žieminiams rapsams ir apsaugo nuo rapsinių, kryžmažiedinių spragių, pavasarinių kopūstinių musių ir rapsinių pjūklelių. Norma – 1,14 l/100 kg sėklų. Insekticidiniai beicai gelbsti apsaugant rapsus nuo minėtų kenkėjų ankstyvaisiais augimo tarpsniais.