Tinkamai suderinus visus sodo auginimo strategijos elementus, galima gauti nuolatinį ir kokybišką obuolių derlių.

Intensyvėjant gyvenimo būdui, mažėjant dirbamos žemės plotams, trūkstant žmogiškųjų išteklių, sodininkystė taip pat turi prisitaikyti. Pagrindinis intensyviosios sodininkystės tikslas – po sodo įveisimo greitai gauti gausų derlių, kad investicijos sparčiai atsipirktų.

Ilgus metus vaismedžiai buvo auginami dideliais atstumais (iki 2 000 vaismedžių hektare) – šie sodai vis dar vadinami įprastiniais. Tačiau, retai pasodinus vaismedžius, derlius mažas, neefektyviai išnaudojama žemė, didelės priežiūros išlaidos. Pramoniniu būdu veisiami sodai yra intensyvūs, juose auginami žemaūgiai vaismedžiai, kurie sodinami nedideliais atstumais. Tokiems sodams būdingas ankstyvas derlius, greitas atsiperkamumas, tačiau kartu ir trumpas produktyvus vaismedžių gyvavimas, sodus reikia dažnai atsodinti, produktyvus sodo amžius siekia tik iki 10 metų. Intensyvi sodininkystė greitai eikvoja dirvą, dažnai trūksta azoto (iš paviršinių sluoksnių azotą pasisavina ne tik žemaūgiai vaismedžiai, bet ir ten augantys žoliniai augalai).

Kokybės aspektai

Augintojams, pardavėjams ir vartotojams aktuali vaisių kokybė: išorinė (prekinė išvaizda, odelės tvirtumas, sveikumas, nusispalvinimas) ir vidinė (organinės rūgštys, cukrūs ir kiti metabolitai, esantys vaisiuose). Vežėjams svarbu vaisių transportabilumas, prekybininkams – gera prekinė išvaizda ir kaip ji išsilaiko, o vartotojui svarbu ne tik geras vaizdas, bet ir skonis, maistinė vertė.

Produkcijos maistinė vertė ir jos pokyčiai sandėliuojant tampa aktualūs tiek vartotojams, tiek augintojams. Obuoliai yra vienas maistingiausių produktų, tinkamų sveikai mitybai. Jų sudėtyje yra cukrų (sorbitolio, fruktozės, gliukozės, sacharozės), organinių rūgščių (0,2–0,8 proc.), vitaminų (daugiausia vitamino C, 2,3– 31,1 mg/100 g sausos masės) ir vandens (> 80 proc.). Vaisiaus saldumas yra svarbi vartotojų pasirinkimo dalis, geras cukrų ir rūgščių santykis suteikia vartotojui malonų skonį, kuris gali būti nuo rūgštaus, saldžiarūgščio iki saldaus.

Kitas svarbus vaisių kokybės komponentas yra mikroelementai: cinkas (Zn), geležis (Fe), manganas (Mn), varis (Cu) ir makroelementai: kalcis (Ca), magnis (Mg), kalis (K), natris (Na). Obuoliuose taip pat gausu fenolinių junginių, pasižyminčių stipriu antioksidaciniu poveikiu: jie stiprina žmogaus organizmą, slopina uždegiminius ir senėjimo procesus, mažina vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir kt.

Vidinę ir išorinę obuolių kokybę lemia įvairių veiksnių visuma. Vaisių kokybei gali pakenkti ligos, kenkėjai, maisto medžiagų ar vandens trūkumas ir kt. Tad, siekiant gauti aukštos kokybės produkciją, svarbu atsižvelgti į kelis svarbius aspektus. Vaisių kokybė pirmiausia priklauso nuo vaismedžio fiziologinės būklės ir lapuose vykstančių fotosintezės ir metabolinių procesų efektyvumo. Lapai yra medžio energijos šaltinis, o galutinis visų maisto medžiagų panaudojimo tikslas yra vaisiai. Todėl nuo lapuose vykstančių procesų efektyvumo priklauso ne tik vaismedžio būklė, bet ir vaisių kokybė, juose susikaupusių junginių sudėtis ir kiekiai. Krakmolo kiekiui vaisiuose didelės įtakos turi fotosintezės aktyvumas, jo potencialas ir efektyvumas. Vienas svarbiausių fotosintezės elementų yra šviesa, kuri aktuali ne tik fotosintezės veiklai, bet ir vaisiaus nusispalvinimui, jo kokybei.

Auginimo strategija

Kitas svarbus vaisių kokybės aspektas yra vaismedžių auginimo strategija. Ji apima sodinimo schemas, pagal kurias intensyviuose soduose sodinami vaismedžiai. Jeigu obelys pasodintos per tankiai, šviesa sunkiau prasiskverbia per lapiją, be to, atsiranda medžių konkurencija dėl maisto medžiagų ir vandens pasisavinimo. Vaisiaus kokybei svarbus genėjimas, jo intensyvumas. Per žieminį ir pavasarinį genėjimą pašalinamos sužalotos, senos, perteklinės šakos, per vasarinį genėjimą atidengiami vaisiai, taip pat pašalinamos perteklinės šakos.

Taigi, nuolatinį ir kokybišką obuolių derlių galima gauti tik tinkamai suderinus visus auginimo strategijos elementus. Pirmas žingsnis norint gauti gausų ir geros kokybės derlių yra veislės ir jai tinkamo poskiepio parinkimas. Kitas labai svarbus žingsnis yra vaismedžių tankumas, kurį lemia sodinimo schema. Ir trečias taip pat reikšmingas žingsnis – tai sodo priežiūra ir genėjimas, apsauga nuo kenkėjų ir ligų.

Nors pasaulyje vis dar plačiausiai naudojamas rankinis genėjimas, vis dažniau taikomas mechanizuotas genėjimas, o kartu su juo ir kitos vaismedžių augimą slopinančios agrotechninės priemonės, pavyzdžiui, purškimas augimo reguliatoriais (inhibitoriais), drastiškesnės priemonės, kaip kamieno įpjovimas ir kt. Pirmus du žingsnius svarbu atlikti iki sodo įveisimo, o trečiasis – įveisus sodą, visą jo eksploatacijos laikotarpį.

Intensyviuose soduose auginami vaismedžiai patiria įvairių stresorių: nuo konkurencijos dėl šviesos, vandens, maisto medžiagų iki genėjimo pažeidimų. Nedidelio intensyvumo stresas, kurį sukelia vaismedžių priežiūros priemonės, gali suaktyvinti fotosintezės veiklą, metabolizmą, tačiau per stiprus stresas slopina vaismedžio augimą ir jame vykstančius fiziologinius ir biocheminius procesus. Tinkamai priderinus augumo reguliavimo priemones tam tikros veislės obelims, skiepytoms į konkretų poskiepį, galima gauti aukštos kokybės derlių, išsaugoti gerą vaismedžio fiziologinę būklę ir efektyviai sumažinti rankų darbo ir laiko poreikį.

Genėjimas

Kai jau turime įveistą sodą, pagrindinė augimo reguliavimo priemonė – genėjimas. Atsižvelgiant į sodo tankumą, vaismedžių ir poskiepių augumą ir auginimo tikslus, vaismedžiai gali būti genimi ir formuojami skirtingu intensyvumu ir formomis. Intensyviuose soduose ilgą laiką plačiausiai naudojamas verpstinis genėjimo būdas. Taikant šį metodą, ant kamieno paliekamos ne senesnės nei 3 metų ir ne storesnės kaip 2/3 kamieno skersmens šakos. Šis genėjimas atliekamas tik rankomis ir reikalauja daug laiko ir žmogiškųjų išteklių.

Nuolat bandoma intensyviuose soduose ieškoti ir pritaikyti kitas agrotechnines priemones, kurios padėtų sumažinti rankų darbą. Mechanizuotas genėjimas yra alternatyva įprastam genėjimui rankomis. Mechanizuotai medžiai dažniausiai genimi trapecijos forma: horizontaliai 0,7 m aukštyje paliekamas 0,6 m šakų atstumas nuo kamieno, 2,5 m aukštyje – 0,4 m ilgio šakos, vertikaliai medžiai pjaunami 2,5 m aukštyje.

Nors mechanizuotas genėjimas pagreitina darbą ir sumažina žmogiškųjų išteklių sąnaudas, bet padidina medžių augimą ir šakotumą, todėl jie tankėja ir panašėja į gyvatvores. Nuolat genint mechanizuotai susidaro tanki vaismedžio viršūnė, kuri sumažina į žemesnes vainiko dalis patenkančios šviesos kiekį, o tai kartu mažina ir fotosintezės efektyvumą. Pavėsyje esančiuose lapuose fotosintezės intensyvumas gali būti iki 50 proc. mažesnis, palyginti su saulės apšviestais lapais. Toks neigiamas šešėliavimo poveikis medžių fotosintezei nagrinėtas ne viename moksliniame darbe.

Kamieno įpjovimas

Dar viena augimo reguliavimo priemonė – kamieno įpjovimas. Jis naudojamas tiek su rankiniu genėjimu, tiek kartu su mechaniniu genėjimu.

Kamienas įpjaunamas arba vienoje kamieno pusėje, arba abiejose (skirtinguose aukščiuose) su grandininiu pjūklu. Taip slopinamas fotosintezės produktų ir metabolitų judėjimas žemyn per obels floemą, todėl šie asimiliantai kaupiasi virš įpjovos. Kamieno įpjovimas efektyviai sumažina medžių augimą, kartu sulaikant fotosintezės produktus ir kitas maisto medžiagas viršutinėje medžio dalyje, padidėja elementų kiekis lapuose ir pagerėja vaisių kokybė.

Cheminis būdas

Be jau aptartų mechaninių augimo reguliavimo priemonių, taikomas ir kitas būdas – cheminis. Augimui reguliuoti ir slopinti gali būti naudojami keli cheminiai preparatai: kalcio proheksadionas, etefonas, trineksapakas-etilas, maleino hidrazidas.

Kalcio proheksadionas stipriai veikia vaismedžių augimą, tačiau, norint gauti gerą efektą, jį reikia pradėti purkšti vos pirmiesiems lapams pasiekus tipinį dydį. Be to, dėl greito skilimo rekomenduojama purkšti kelis kartus per vegetaciją. Pirmasis obelų purškimas yra efektyviausias po žydėjimo, kai jau yra pakankamai lapų, kadangi medžiaga veikia per lapus, reikia kuo didesnio gyvybingų lapų ploto, kurį galima paveikti. Vėliau purškimai kartojami dar vieną arba du kartus (obuolių brendimo pradžioje – apie liepos vidurį ir vasaros pabaigoje).

Kalcio proheksadionas ne tik efektyviai slopina vaismedžių augimą, bet gali ir apsaugoti obelis nuo ligų. Taigi, šio preparato naudojimas intensyviame obelų sode gali atlikti keletą naudingų funkcijų.

Atlikti tyrimai

Taikant minėtas augumo reguliavimo priemones, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute atliekami moksliniai tyrimai, parengtos kelios disertacijos (paskutinioji, „Obelų produktyvumo optimizavimas agrotechnologinėmis priemonėmis“, apginta 2021 m. gruodį). Šiais metais Lietuvos mokslų akademijoje pristatytas mokslinis darbas ta pačia tema laimėjo Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso apdovanojimą. Šiame darbe analizuojami intensyvaus sodo genėjimo būdų ir jų augimo reguliavimo priemonių poveikis Rubin veislės obelų fiziologiniams procesams ir vaisių vidinei kokybei.

Tyrimams parinkta žieminė obelų veislė Rubin, skiepyta į žemaūgį poskiepį P 60, vaismedžiai sodinti 1,25 m atstumais eilėse, tarp eilių paliekant 3,5 metro.

Naudojant mechanizuotą genėjimą, papildomai atliekamas genėjimas rankomis, genint kas antrus metus, šalinant seniausias šakas nuo kamieno pagrindo, vainiko viršuje nepaliekant stambių šakų, vainiko viršutinė dalis lieka reta, netamsina likusios jo dalies. Genint mechanizuotai, šakos trumpinamos, medžiai genimi trapecijos forma: horizontaliai – 0,7 m aukštyje atstumas nuo kamieno yra 0,6 m; 2,5 m aukštyje – 0,4 m, vertikaliai medžiai buvo nupjauti 2,5 m aukštyje.

Kamieno pjūvis atliekamas iš abiejų pusių, iš vienos kamieno pusės 20 cm virš žemės, iš kitos kamieno pusės – 60 cm virš žemės paviršiaus.

Naudojant augimo reguliatorius (šiuo atveju kalcio proheksadioną), pirmasis purškimas atliktas iškart po žydėjimo, antrasis – obuolių brandos pradžioje, trečiasis – vasaros pabaigoje, 0,9 kg ha^-1 norma. Papildomas vasarinis genėjimas atliktas rugpjūčio viduryje, pašalinus energingiausius ir vertikaliausius ūglius.

Siekiant įvertinti fiziologinius obelų procesus per visą vegetacijos periodą, atlikti lapų matavimai tris kartus per sezoną: pirmą kartą visiškai išsivysčius pirmiesiems lapams (gegužės antroje pusėje), antrą kartą – prasidėjus obuoliukų brendimui (liepos antroje pusėje) ir trečią kartą obuoliams pasiekus techninę brandą (rugsėjo antroje pusėje). Per derliaus nuėmimą, kai vaisiai pasiekė techninę brandą, buvo surinkti mėginiai nustatyti vidinę vaisių kokybę.

Lapų svarba

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių fotosintezės sistemos veiklos efektyvumą ir medžiagų apykaitą, yra šviesos absorbcija lapuose ir jos prasiskverbimas pro vainiką. Sezoniškai kinta ne tik dienos ilgumas, bet ir šviesos intensyvumas, vyksta augalo senėjimo procesai. Pasauliniai tyrimai rodo sezoninius fotosintezės procesų ir pigmentų pokyčius, susijusius su pavasariniu lapų vystymusi ir rudeniniu senėjimu. Vidutinių platumų regionuose su ryškiu klimato sezoniškumu keičiasi fotosintezės procesai, medžiagų apykaita atsiranda dėl lapų amžiaus ir aplinkos pokyčių. Lapų amžius turi įtakos šviesos sugerčiai ir panaudojimo efektyvumui, apsaugos nuo šviesos pertekliaus sistemoms.

Dauguma tirtų priemonių neturėjo ryškaus poveikio azoto balansui lapuose, tačiau per derliaus nuėmimą vaismedžių, genėtų mechanizuotai (be papildomų priemonių), lapuose buvo nustatytas reikšmingai didesnis azoto balanso indeksas. Dėl mechanizuoto genėjimo vaismedžiai smarkiai tankėja. O lapų plotas stipriai reaguoja į jų apšviestumą, didėjant šešėliavimui didėja ir lapų plotas. Kartu gali didėti ir fotosintezės aktyvumus, bet didėjantis lapų plotas rodo šviesos trūkumą ir augalo bandymą prisitaikyti, kad galėtų efektyviau gauti šviesos esant prastoms sąlygoms.

Per pavasario sezoną medžių, kurie buvo genėti rankiniu būdu, lapų plotas buvo mažesnis, palyginti su mechanizuotu genėjimu. Tuo tarpu per vasaros sezoną mažiausias specifinis lapų plotas išliko naudojant tik rankinį genėjimą. Esant tankiems vainikams, mažėjant šviesos patekimui ant lapų, jų plotas didėja, jie prisitaiko sugaudyti daugiau šviesos.

Vidutinis lapų plotas per pavasario sezoną ryškiausiai išsiskyrė naudojant kamieno įpjovimą, kai dėl sužaloto kamieno daugiau maisto medžiagų lieka antžeminėje medžio dalyje.

Obuolių brendimo pradžioje naudojant mechanizuotą genėjimą ir sutankėjus obelų vainikams, vidutinis lapų plotas padidėjo 5–30 proc., palyginti su vaismedžiais, genėtais rankiniu būdu.

Vykstant fotosintezės procesams lapuose sintetinamos augalui reikalingos medžiagos. Sacharozė yra pagrindinis fotosintezės produktas, kuris sukuriamas lapuose ir sacharozės transporteriais pernešamas į vaisius ir likusias vaismedžio dalis kaip rezervinė medžiaga. Ryšiai tarp lapų indeksų ir angliavandenių kaupimosi atsiranda vaisių brendimo pradžioje, kai vaisiai tampa pagrindiniais vaismedžio organais ir angliavandeniai transportuojami iš lapų į vaisius. Augumo reguliavimo priemonių tyrimas parodė, kad jos turi reikšmingos įtakos sorbitolio, fruktozės ir krakmolo kaupimuisi vaismedžio lapuose.

Mechanizuotas genėjimas vienas ar kartu su kitomis augimo reguliavimo priemonėmis vegetacijos periodo pradžioje lėmė cukrų kaupimo lapuose padidėjimą.

Fotosintezės metu dalis pagamintų cukrų transportuojami į rezervines vietas ir verčiami krakmolu, saugomi kaip atsarginė medžiaga. Pavasarį krakmolas pakartotinai sintetinamas ir mobilizuojamas vaismedyje atsinaujinant jo augimui, suteikiant energijos ir statybinių medžiagų prieš pumpurų brinkimą. Dėl kamieno pjovimų netirpūs angliavandeniai (tokie, kaip krakmolas) kaupiasi virš pjovimo taškų, o tirpiųjų angliavandenių kiekis mažėja dėl suaktyvintos glikolizės.

Mokslinėje literatūroje minima, kad vaisių kokybę veikia įvairūs veiksniai, tai – ne tik veislė, poskiepis, bet ir auginimo sąlygos. Kaip jau minėta, lapuose pagaminti cukrūs transportuojami į vaisius, kur jie, atsižvelgiant į vystymosi tarpsnį, verčiami fruktoze, gliukoze, krakmolu arba malo rūgštimi. O mechanizuotas genėjimas (vienas ar kompleksiškai su kitomis priemonėmis) gliukozės ir kitų cukrų kiekį vaisiuose smarkiai sumažino (42–50 proc.), tačiau pastebėtas ir sumažėjęs krakmolo kiekis: iki 27 proc. naudojant kamieno įpjovimą, iki 46 proc. su kalcio proheksadionu.

Skirtingai nei angliavandenių kaupimuisi vaisiuose, genėjimas rankomis lėmė reikšmingą suminio fenolių kiekio ir antioksidacinio aktyvumo sumažėjimą. Genėjimas sukelia vaismedžiui stresą, dėl kurio suaktyvėja jo sistemų atsakas ir padidėja fenolinių junginių kiekis. Tyrimo rezultatai rodo, kad genimas mechanizuotai vaismedis patyrė didesnį stresą nei genimas rankomis. Mechanizuotas genėjimas taip pat lėmė didelį askorbo rūgšties susikaupimą vaisiuose – iki 11–15 proc., citrinos rūgšties kiekis buvo 33–36 proc. didesnis, kitoms organinėms rūgštims (obuolių, oksalacto, gintaro, folio ir fumaro) vaisiuose sodo priežiūros priemonės įtakos neturėjo.

***

Įvertinus tyrimų rezultatus obelų veislės Rubin sode, galima daryti išvadas, kad augumo reguliavimo priemonės, taikomos siekiant sumažinti vaismedžių augimą, kartu slopina ir fotosintezės procesus, todėl sumažėja fotosintezės intensyvumas, transpiracija, lapuose sukaupiama mažiau tirpiųjų cukrų. Tačiau kamieno įpjovimas arba purškimas kalcio proheksadionu kartu su mechanizuotu genėjimu gali ne tik palengvinti sodo priežiūros darbus, bet ir sumažinti neigiamą mechanizuoto genėjimo poveikį fotosintezės parametrams ir tirpiųjų cukrų kaupimuisi veislės Rubin obelų lapuose ir teigiamai paveikti obuolių vidinę kokybę. Vaisiuose sukaupiama daugiau geležies, mangano, fenolinių junginių, askorbo rūgšties, padidėja antioksidacinis aktyvumas, kartu sumažėja krakmolo ir citrinos rūgšties kiekis.

Kompleksiniai tyrimai padeda ne tik gauti gausų, kokybišką derlių, bet ir išlaikyti vaismedžius geros fiziologinės būklės. Dėl to sodas gali ilgiau derėti, didėja jo atsparumas aplinkos veiksniams.