Hemolizuotų mėginių problema komplikuoja laboratorijų specialistų ir atsakymų laukiančių klinikų gydytojų darbą, nes dažnai sunku identifikuoti, ar hemolizė atsirado dar iki mėginio paėmimo, ar paskui. Rezultatai gali klaidinti – maskuoti patologiją ar rodyti neteisingą diagnozę.

Gyvūnų kraujo mėginius imantiems veterinarijos gydytojams verta žinoti hemolizės atsiradimo priežastis, hemolizės indeksą ir įtaką biocheminiams kraujo parametrams, norint išvengti klaidinančių biocheminio kraujo tyrimo rezultatų.

Pokyčiai dėl eritrocitų lizės

Hemolizė – tai eritrocitų irimas (lizė). Eritrocitams yrant jų turinys patenka į aplinką, t. y. užteršia serumą.

Kadangi eritrocituose gausu kalio (jo čia randama net 23 kartus daugiau negu skystojoje kraujo frakcijoje), įvykus eritrocitų lizei, stipriai keičiasi ne tik serumo biocheminiai rodikliai, bet ir RBC (eritrocitų bendras kiekis), hemoglobino koncentracija ir hematokrito kiekis morfologiniame kraujo tyrime. Taip pat hemoglobinas turi savybę pritraukti deguonies molekules ir jas pernešti, todėl kraujyje vyksta biocheminės reakcijos ir dėl to gali keistis kraujo dujų tyrimų rezultatai, kadangi keičiasi kraujo, kaip skysčio, laidumas.

Taigi, hemolizė gali turėti įtakos laboratorinių kraujo tyrimų rezultatams. Biocheminių kraujo tyrimų nerekomenduojama atlikti, kai hemoglobino koncentracija serume didesnė negu 100 mg/ dl. Toks serumas taip pat netinka ir serologiniams tyrimams.

Nustatyti reikšmingi pokyčiai, atsirandantys dėl hemolizės, tiriant šunų insulino kiekį serume, o daugelio kitų gyvūnų hormonų pokyčiai iki šiol nėra iki galo ištirti, todėl svarbu atsižvelgti į hemolizę ir tiriant endokrinologinius susirgimus.

Priežasčių daug ir jos skirtingos

Hemolizei atsirasti gali būti daugybė skirtingų priežasčių. Pagrindinės jų skirstomos į du tipus.

In vitro hemolizė – tai reiškinys, kai eritrocitų lizė atsiranda dėl poveikio kraujo mėginiui dar iki atliekant analizę. Dažniausios to priežastys yra netinkamas kraujo paėmimas, laikymas, transportavimas, netinkama tara, ekstremalūs temperatūrinio režimo pokyčiai, netinkamas mėginio paruošimas laboratorijoje ir uždelstas tyrimo atlikimas. Dažnai mėginys yra paveikiamas net keliais būdais iki atliekant galutinį vertinimą.

In vivo hemolizė atsiranda dėl eritrocitų žūties dar kraujotakoje. Tai dar vadinama hemolitine anemija, kai kaulų čiulpai nepajėgia kompensuoti prarasto eritrocitų kiekio. Tokią eritrocitų žūtį gali sukelti:

• antigeno-antikūno reakcijos,
• įvairios cheminės reakcijos organizme,
• toksinai ir vaistai,
• stiprūs nudegimai,
• infekcijos (Leptospira spp., Ehrlichia spp., Clostridium spp., arklių infekcinės anemijos virusas, Babesia spp., kraujo parazitai),
• hipersplenizmas (blužnies funkcinės anomalijos),
• kraujotakos cirkuliacijos sutrikimai ir kraujo ląstelių žūtis dėl dirbtinių širdies vožtuvų darbo, netinkamas kraujo perpylimas, diseminuota intravazalinė koaguliacija (DIC), vaskulitai,
• kitos priežastys (uremija, hipotoninio tirpalo infuzija, hiperfosfatemija, arklių hemolitinis sindromas su kepenų patologija ir intraląsteliniai sutrikimai, tokie kaip hemoglobino defektai, defektai eritrocito membranoje, eritrocitų metabolizmo sutrikimai, gliukozės-6-fosfato dehidrogenazės trūkumas, piruvato kinazės trūkumas, kitų eritrocitams reikalingų fermentų trūkumas).

Svarbu pabrėžti, jog hemolitinė anemija sudaro mažiau nei 2 proc. hemolizuotų mėginių skaičiaus.

Hemolizės vertinimas

Hemolizė gali būti vertinama laipsniu arba indeksu, kuris gali būti matuojamas atskyrus plazmą nuo kraujo kūnelių ir vertinant hemoglobino kiekį. Tai atliekama naudojantis spektometru, kuris matuoja, kiek tam tikro bangos ilgio šviesos mėginys absorbuoja.

Paprastesnis, tačiau ne toks tikslus metodas yra vizualinis vertinimas pagal serumo spalvos pokyčius. Tai yra greitas ir nesunkus būdas nustatyti, ar turimas mėginys tinka tyrimui. Literatūroje galima rasti įvairių jau paruoštų spalvinių skalių, jas atsispausdinti ir vizualiai lyginti spalvą.

Serumas, kurio raudonas atspalvis nuo tamsiai bordo iki tamsiai oranžinės, tyrimui netinka, nes jame, vizualiai sprendžiant, hemoglobino koncentracija didesnė negu 100 mg/dl. Serumas, kurio spalva nuo tamsiai iki šviesiai geltonos, tyrimams tinka, nes jame hemoglobino turėtų būti mažiau negu 100 mg/dl.

Dėl hemolizės reikšmingai kinta kalio, LDH, AST, geležies ir cinko parametrai kraujyje. Tačiau rezultatai skirtinguose tyrimuose varijuoja.

Iki šiol nėra bendrų išvadų apie hemolizės indekso ir biocheminių kraujo tyrimų parametrų pokyčių koreliaciją, todėl neįmanoma tiksliai apskaičiuoti teisingo rezultato net ir tiksliai nustačius hemolizės laipsnį ir indeksą. Todėl vienintelis pasirinkimas, siekiant gauti tikslius rezultatus, yra į laboratoriją pristatyti nehemolizuotus mėginius.

Kaip išvengti hemolizės

Nors in vivo hemolizės išvengti nepavyks ir ji gali būti naudinga ir vertinama kaip stiprus tam tikrų susirgimų indikatorius, tačiau tokių atvejų pasitaiko itin retai. Daug dažniau hemolizė iškraipo tyrimų rezultatus, todėl būtina atsakingai imti kraujo mėginius ir naudoti tinkamo dydžio adatą, stengtis nenaudoti „peteliškės“ tipo kateterių kraujo mėginiui paimti, papildomai rekomenduojama pašildyti dūrio vietą prieš venos punkciją, siekiant pagerinti kraujo pritekėjimą, panaudojus antiseptiką dūrio vietoje leisti jam visiškai nudžiūti.

Jau paėmus mėginį reikia vengti stipraus maišymo ir (ar) purtymo, plakimo – mėginį reikia vartyti lėtai ir ramiai.

Tara taip pat labai svarbu – dera mėginius kraujo biocheminiam tyrimui imti į mėgintuvėlius be antikoagulianto (raudonas kamštelis) ir stengtis paimti tinkamą mėginio kiekį pagal mėgintuvėlio tūrį (jeigu mėginio nedaug, naudoti mažesnį mėgintuvėlį). Visa tai atlikus ir laukiant koaguliacijos, mėgintuvėlį geriausia laikyti statmenai 15–30 min. kambario temperatūroje. Likusį laiką iki pristatant į laboratoriją laikyti +4 °C temperatūroje. Jeigu nėra galimybės pristatyti per 4 val., kraujo mėginį reikia nucentrifuguoti ir atskirti serumą (tai paprastai atliekama jau laboratorijoje). Šį atskirtą serumą galima laikyti dar 48 val. +4 °C temperatūroje iki atliekant tyrimą, o jeigu mėginiai bus tiriami vėliau negu po 48 val., juos reikia užšaldytus laikyti -20 °C ar žemesnėje temperatūroje.

***

Jei nėra galimybės iš anksto įvertinti hemolizės laipsnio, visuomet galima laboratoriją įspėti, jog nenorite tirti hemolizuotų mėginių. Tačiau jeigu nusprendžiate juos tirti, taip pat verta paprašyti, kad šie mėginiai tyrimų atsakymuose būtų atskirai pažymimi kaip hemolizuoti. Taip pat svarbu žinoti, jog itin stipriai hemolizuotų mėginių tam tikrais atvejais gali būti neįmanoma ištirti – tai lemia konkreti laboratorijoje naudojama įranga.

Nustatyta, kad dėl hemolizės reikšmingai kinta kalio, laktatdehidrogenazės, asparagininės aminotransferazės, fermentų aktyvumai, geležies ir cinko parametrai kraujyje. Tačiau skirtingų tyrimų rezultatai varijuoja.

Iki šiol trūksta duomenų apie hemolizės poveikį skirtingų rūšių gyvūnų skirtingiems kraujo tyrimams, todėl, siekiant gauti kuo tikslesnius laboratorinių kraujo tyrimų rezultatus, geriausia nerizikuoti ir į laboratoriją pristatyti nehemolizuotus mėginius, tai padės išvengti klaidinančių rezultatų ir pagerins diagnostikos ir gydymo efektyvumą.