Lančiūnavoje tris dešimtmečius puoselėjamo Galinių šeimos ūkio šeimininkai Vilmantas ir jo sūnus Valentinas supranta, kad norint patogiai, o svarbiausia efektyviai dirbti, būtina investuoti į modernią techniką, atnaujinti ir optimizuoti parką, įrangą.  Nors ūkiai du, Vilmantas su sūnumi kartu dirba 750 ha žemės, naudojasi bendra gamybine baze, pastatais ir technika, bendrai sutaria dėl prioritetų, investicinių sprendimų. Ūkyje ištisus metus dirba penki darbuotojai.

„Kryptis, kur ūkis turi eiti, aiški, bet būtina numatyti kelis žingsnius į priekį, kad galėtume patogiai, efektyviai ir taupiai dirbti“, – sako Valentinas, pabrėždamas efektyvumo svarbą kylant degalų, trąšų kainoms, brangstant grūdų užauginimo savikainai. Tėvas jam pritaria: „Nors šiuo metu pagrindinė mintis – išgyventi, tačiau svarbu nenualinti dirvožemio, po truputį pagal prioritetus atnaujinti technikos parką, bazę.“

O Galinių šeimos ūkio prioritetų sąraše – juostinė sėjamoji, kuri jau rugpjūtį pasieks ūkį, tada savaeigis purkštuvas, vėliau – našesnė džiovykla, nauja priėmimo duobė ir grūdų bokštas, galiausiai – du ūkio javų kombainus pakeisianti naši rotorinė grūdų derliaus nuėmimo mašina.

Cukrinius runkelius pakeitė rapsai

Šiuo metu augina Galiniai žieminius rapsus ir kviečius, žieminiai augalai sudaro didžiąją pasėlių dalį, sėja ir šiek tiek vasarinių javų, žirnių. Daugiau kaip 25 metus augino cukrinius runkelius – pradėję nuo 10 ha ilgainiui jų plotus buvo išplėtę iki 200 ha, paskui po truputį mažino, kol galiausiai prieš trejus metus jų atsisakė. Pasak Vilmanto, kainodara ir klimatas lėmė, kad cukriniai runkeliai tapo nepelninga kultūra.

„Kai buvo kvotų sistema, kainos tenkino ir buvo galima uždirbti. Jas panaikinus, kainos liko ties Europos kainų vidurkiu. Nors taikėme naujausias technologijas, tačiau Lietuvoje derlingumas nekilo tiek, kiek norėtųsi, nes kaip olandai ar prancūzai negalime sėti runkelių kovą ir pradėti kasti lapkritį. Tyrimais patvirtinta, kad vienas papildomas mėnuo duoda 10, du – 20 t papildomo fizinio svorio“, – aiškina ūkininkas.

Tarp veiksnių, lėmusių sprendimą atsisakyti cukrinių runkelių, jis taip pat įvardija ir saugojimo išlaidas, mat apie 70 proc. derliaus išvežti į fabriką pavykdavo tik gruodį, sausį ar net vasarį. Daug iššūkių kėlė ir jų nuėmimas šlapiais metais – buvo gadinami keliai, laukai, o sugadintos struktūros dirvoje būdavo prastesnis derlius ne tik einamaisiais, bet dar ir kitais metais.

Nors ūkininkai buvo įsigiję visas runkeliams auginti ir nuimti reikalingas mašinas – tiksliąją sėjamąją, valymo mašiną ir savaeigį nuėmimo kombainą, tačiau, pasak V. Galinio, technika paseno ir nori nenori teko rinktis: pasitraukti iš to verslo arba vėl investuoti. „Vieno savaeigio cukrinių runkelių kombaino kaina prilygsta dviejų grūdinių kombainų, o svarbiausia, nėra normalaus serviso, atsarginių dalių tiekimo, turi pats sugalvoti, kur ką iš ko gausi, tad važiuodavome į Lenkiją, Vokietiją atsarginių dalių ieškoti, – prisimena pašnekovas. – Dabar džiaugiamės, kad jų neauginame, nes būdavo metų, kai iš grūdų pelno turėdavome dengti cukrinių runkelių auginimo nuostolius.“

Atsisakę cukrinių runkelių, pradėjo Galiniai auginti žieminius rapsus ir skiria jiems apie 200 ha. Tiesa, juos auginti bandė dar prieš 20 metų, bet nesėkmingai – tai iššaldavo, tai kruša ar liūtis iškuldavo. „Dabar veislės naujos, atsparios iššalimui, turi vikio geną, todėl ankštaros neatsidaro, tolygiau bręsta. Nauja bėda – vis mažinami naudoti galimi sisteminiai veiksmingi insekticidai, tad neaišku, kiek ilgai dar mes juos auginsime, nes paprasčiausiai nebus, kaip kenkėjų kontroliuoti“, – sako Vilmantas, pabrėždamas, kad būtent dėl šių priežasčių kai kuriuose Prancūzijos regionuose rapsai jau iš viso neauginami, kaip ir vasariniai – Lietuvoje.

Keičia sėjos technologiją

Maždaug prieš du dešimtmečius Galiniai pradėjo ūkyje taikyti minimalaus dirbimo technologiją, bet buvo vėl grįžę prie arimo, bandė ir mišrų žemės dirbimo būdą. „Vien dėl šernų buvo neįmanoma minimaliai žemės dirbti, nes po 50 ha išknisdavo, vien juoda žemė likdavo. Tad vėl pradėjome arti, o kai dėl afrikinio kiaulių maro šernų populiacija sumažėjo, grįžome prie minimalaus dirbimo – važiuojame su diskiniu skutikliu, tada su noraginiu ir galiausiai su sėjamąja. Ir važiavimų mažiau nei ariant, ir kokybė geresnė, nes dažnai pavasarį iškultivuotą arimą smarkesnės liūtys kaip betoną padarydavo“, – pastebi Vilmantas.

Siekis mažinti sąnaudas ir savikainą efektyvinant veiklą, skatina ūkininkus dairytis į naujas technologijas ir mašinas, viena jų – sėjamoji. Tad kelerius metus net po kelis kartus Galiniai bandė įvairias sėjamąsias ūkyje, pirko juostinės sėjos paslaugą, daugiausia rapsams sėti, su skirtingų gamintojų mašinomis. Nors tėvas ir sūnus dažnai pasikalbėdavo, kad jau reikėtų ūkiui naujos sėjamosios, tačiau pastaruosius metus vyravusios sausros, gerokai sumažinusios derlių, nuo šių investicijų sustabdydavo, be to, ir prioritetai buvo kiti, vienas jų – galingesnio traktoriaus įsigijimas.

„Šiemet užsisakėme naują teleskopinį krautuvą, kurį turėjo pristatyti rugpjūtį, bet neseniai pranešė, kad tik spalį pradės gaminti. Tad iš smalsumo paskambinome „Horsch“ atstovams pasiteirauti, kokie būtų juostinės Focus sėjamosios pristatymo terminai, ir gavome atsakymą, kad kaip tik gali vieną sėjamąją atvežti iki rugpjūčio. Per 20 minučių apsisprendėme, kad imame dabar, nes neaišku, kada vėliau ir už kiek gausime. Taip ir įsigijome naują 6 m darbinio pločio sėjamąją“, – pasakoja Valentinas.

Pasak jo, juostinės sėjos technologija ir Horsch Focus mašinos koncepcija jiems pasirodė priimtiniausia, nes išsiskyrė universalumu, darbų ekonomiškumu, be to, pasirinkimui įtakos turėjo ir šios mašinos populiarumas Lietuvos ūkiuose.

„Mums svarbu, kad vienu važiavimu būtų galima padaryti kuo daugiau operacijų, kad nereikėtų kelis kartus per lauką važiuoti, kad viena mašina būtų galima kokybiškai paruošti dirvą ir tiksliai sėti įvairias kultūras, keliais gyliais pagal žemėlapius įterpti trąšas, nes einame tiksliojo tręšimo link“, – kriterijus vardija jaunas ūkininkas, pristatydamas ir sėjamosios konstrukciją. Sėjamoji žemę įdirba noragais, už kurių eina diskų eilė, ratų volas ir tik tada diskinė išsėjimo sistema, leidžianti sėti ir plačiais, pvz., rapsus, ir siaurais tarpueiliais. Valentino teigimu, gamintoja jau gali pasiūlyti ir noraginę išsėjimo sistemą, kurią galima įsigyti atskirai, neperkant naujos mašinos. „Visa tai suteikia mašinai ypač daug universalumo“, – pabrėžia Valentinas.

Nemažai mašinų ūkyje po dvi

Daugiau kaip prieš metus Galiniai įsigijo galingiausią 410 AG 8R serijos John Deere traktorių, kurį naudos ir naujajai sėjamajai traukti (nors jos galios poreikis – 500 AG, tačiau ūkininkai žada sėdami rapsus, kuriems reikia žemę giliau įdirbti, lėčiau paropoti). Tad dabar šeimos ūkio technikos parke du John Deere, trys Fendt ir vienas Belarus traktorius, likęs dar nuo ūkininkavimo pradžios ir naudojamas lengviems darbams.

Nors įsigijo naują sėjamąją, ūkininkai neparduoda senosios diskinės John Deere 750A, nes kaip vieną iš naujos mašinos trūkumų įžvelgia prastesnį darbą šlapiais metais. „Senoji sėjamoji sutvarkyta, tad jei reikės šlapiais metais sėti, ją naudosime nuėmę slėgius. Reikia būti pasiruošus bet kokioms sąlygoms“, – vienbalsiai sako ūkininkai, nemažai mašinų turintys po dvi.

Tarp tokių mašinų – du New Holland javų kombainai, dvi išmaniosios trąšų barstomosios (Rauch ir neseniai įsigyta Bredal), galinčios pagal žemėlapius tiksliai tręšti kintama norma, du teleskopiniai krautuvai (ilgą laiką dirbo dviem Manitou, bet vieną jų, įsigytą 2004 m., pardavė ir greitu laiku jį pakeis dar gaminamas Kramer), du prikabinami 5 t talpos Dammann purkštuvai, du sunkvežimiai su priekabomis.

„Norint našiai dirbti ir darbus padaryti per trumpą laiką, geriau turėti dvi mašinas. Be to, jei viena sugenda, darbai nesustoja, nes kita gali dirbti – tai tam tikras būdas apsidrausti ir rizikai mažinti“, – įsitikinę Galiniai.

Anot jų, du purkštuvai ir teleskopiniai krautuvai ypač pasiteisino, kai augino cukrinius runkelius. Tiesa, artimiausiuose šeimos ūkio planuose – prikabinamus purkštuvus pakeisti savaeige Agrifac mašina ir taip sumažinti sąnaudas, o štai du teleskopiniai krautuvai ligi šiol reikalingi, nes vienas jų darbuojasi grūdų sandėlyje ir prie džiovyklos, kitam tenka sėklų ir trąšų krovos bei transportavimo darbai.

„Mūsų technikos parkas – tikras zoologijos sodas, – juokiasi Vilmantas. – Jame vyrauja skirtingų gamintojų mašinos, kurias rinkomės pagal kainą ir kokybę, link aukščiausio lygio technikos eidami pamažu.“

Nori efektyvinti grūdų ruošos procesus

Pagrindinė Galinių ūkio bazė įkurta Lančiūnavoje, kurioje – du sandėliai grūdams laikyti, grūdų džiovykla, šildomos remonto dirbtuvės su darbuotojų poilsio kambariu ir net pirtimi. Netoli pagrindinės bazės – atskiras garažas, kuriame laikomi išskirtinai tik javų kombainai, kita technika kišama po stogu į sandėlius išvežus grūdus. Atskiras patalpas, tiesa, nutolusias nuo Lančiūnavos 10 km, turi ūkininkai trąšoms ir sėkloms laikyti, čia stovi ir sėklai ruošti reikalinga valymo, beicavimo įranga.

Galiniai – Kėdainių žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviški javai“ nariai, tad kooperuotai perka trąšas, chemiją, parduoda grūdus, kuriuos patys iš ūkio sandėlių dviem sunkvežimiais išveža į uostą. Pasak jų, vežant patiems, taupomi pinigai, nes nereikia papildomai mokėti už grūdų vežimo paslaugą, kuri kasmet brangsta, ir, tikėtina, brangs ir toliau.

Didžiąją dalį užaugintų grūdų ūkininkai sandėliuoja, turi tam du sandėlius. Vienas jų perdarytas iš daržinės, kurioje anksčiau laikytas šienas. Prie šio atnaujinto sandėlio (aplink jį ir pradėta kurti ūkio bazė), įrengti 7 ventiliatoriai, sudėtos tvirtos plokščių grindys – jomis be problemų gali ir sunkvežimis su grūdais važiuoti. Didžiulio ventiliuojamo grūdų sandėlio kampe įrengta grūdų priėmimo duobė, uždara, nuo dulkių apsaugota operatoriaus patalpa su kondicionieriumi, o šalia sumontuota ir danų gamintojos „Cimbria“ grūdų džiovykla. Tiesa, džiovykla įrengta prieš daug metų, kai ūkis valdė 400 ha, iš kurių 200 ha užėmė cukriniai runkeliai, tad dabartinių šeimos ūkio poreikių neatitinka: reikalinga 30 t/val. našumo džiovykla, o senosios įrangos pajėgumas – 13 t/val., nudžiovinant 4 proc. drėgmę.

„Mūsų grūdų priėmimo struktūra taip sudėliota, kad didžiausią darbą atlieka teleskopinis krautuvas, mat pirmiausia drėgni grūdai pilami į ventiliuojamą sandėlį ir tik prapūsti vežami į priėmimo duobę ir džiovyklą“, – pasakoja ūkininkai. Pasak jų, tokie sprendimai leidžia pradėti kulti drėgnesnius grūdus ir bet kuriuo dienos metu, nelaukiant tinkamo laiko, nes pučiantys ventiliatoriai lengvai drėgmę sumažina 2–3 proc., be to, galima pilti ir šlapius grūdus, nebijant, kad jie suges. „O svarbiausia – galime nuimti geros kokybės produkciją, tilpdami į optimalius brandos terminus. Be to, drėgnesnius, dar ne visai sunokusius grūdus daug lengviau išdžiovinti, nei sumerktus lietaus ar varpose sudygusius“, – sako Vilmantas, pridurdamas, kad net šlapiais metais, kai ne vieno ūkio grūdai liko laukuose arba buvo tik pašariniai, jiems pavyko gauti aukštos kokybės maistinę produkciją.

Tad įgyvendinę numatytų prioritetų investicijas, kai finansinės galimybės leis, planuoja Galiniai atlikti grūdų ruošos mazgo rekonstrukciją: turimą džiovyklą pakeisti gerokai našesne, naujame pastate įrengti naują aukštą grūdų priėmimo duobę, kad grūdus į ją sunkvežimis galėtų išpilti, sumontuoti norijas į abu sandėlius, palubėje – juostinius transporterius su sklendėmis, siekiant automatizuoti ir efektyvinti procesus, taip pat sumažinti laiko ir važinėjimų teleskopiniu krautuvu sąnaudas. Planuose – ir 500 ar net 1 000 t talpos grūdų bokšto statyba, nes į abu sandėlius, talpinančius apie 3 500 t grūdų, ne visada telpa visa produkcija ir dalį tenka išvežti darbymečio įkarščiu. „Prioritetus žinome, planus turime, tačiau kada ir kaip pavyks juos įgyvendinti, labiausiai priklausys nuo to, kokį derlių užauginsime. Nepalankūs metai viską išbalansuoja, tačiau be investicijų šiuolaikinio ūkio neįsivaizduojame“, – sako Vilmantas ir Valentinas Galiniai, konkurso „Metų ūkis 2021“ pirmosios vietos laimėtojai Kėdainių rajone.

***

Ūkį Kėdainių rajone, Lančiūnavoje, 1992 m. įkūrė Alfonsas Galinis. Nuo pat pradžių dirbo kartu su sūnumi Vilmantu, kuris 1998 m. įregistravo savo ūkį. Pradėję ūkininkauti nuo 45 ha, po truputį Galiniai didino dirbamos žemės plotus: dirbo 70, vėliau 150, ilgą laiką 400, o dabar 750 ha. Nuo pat pradžių proporcingai didino ir nuosavos žemės dalį, tad šiuo metu ji sudaro 90 proc. dirbamų naudmenų. Pasitraukdamas iš aktyvios ūkinės veiklos, šeimos ūkio įkūrėjas Alfonsas Galinis perleido savo ūkį vaikaičiui Valentinui – šis prie šeimos verslo prisijungė 2009 m., įregistravęs savo ūkį.

Pasak Vilmanto Galinio, nuo pat ūkininkavimo pradžios laikomasi pozicijos, kad tolygiai investuoti reikia į visas ūkininkauti būtinas sritis: žemę, techniką, įrangą, pastatus, žmones, tad ir žemės pirkimas ėjo su visomis kitomis investicijomis. „Norėjosi daugiau žemės įsigyti, bet visur turi būti balansas, nes, perlenkus kažkurioje vietoje lazdą, iš karto nukenčia kitos dalys“, – sako Vilmantas, pripažindamas, kad šiuo metu plėsti dirbamų plotų Kėdainių r. galimybių nėra dėl didelės konkurencijos ir stiprių ūkių aplink, be to, mažų plotelių ir patys vengia, nes optimizuoja technikos parką, rinkdamiesi našesnę techniką.

Didžiausias Galinių dirbamo lauko plotas – 130 ha. Ši Vilmanto mamos tėviškėje plytinti žemė visa nuosava, bet nuo ūkio bazės Lančiūnavoje nutolusi 20 kilometrų. 10 ha laukus Galiniai priskiria prie mažesnių, o vyrauja 15, 20, 30, 45 ha laukai, nors dirba ir 50, ir 70 ha plotus.